Knygos, kinas ir kt.
Lutzo Seilerio „Kruzas“ (iš vokiečių k. vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė, K.: Kitos knygos, 2019, 399 p.) priminė Jameso Joyce’o „Uliso“ skaitymo patirtį. Gėda sakyti, bet daug ko nesupratau, tačiau veikė sudėtingas stilius, vaizdiniai, politinė potekstė. Skaityti tokį modernistinį romaną – spręsti galvosūkį (neprisiverčiu įsivaizduoti, ką reiškia versti). Pernai autorius lankėsi Lietuvoje, MO muziejuje šios knygos pristatymą moderavo Laurynas Katkus. Vertėja kūrinį apibūdina glaustai: apie Berlyno sienos griūtį. Vis dėlto neįsivaizduoju jokio panašaus baltiškosios literatūros atitikmens – Sigito Parulskio „Murmanti siena“ ar Noros Ikstenos „Motinos pienas“ vaizduoja istorinius įvykius perdėm paprastai, nekomplikuotai, be archeologinio kalbos sluoksnio.
Kotrynos Zylės „Sukeistu“ (V.: Aukso žuvys, 2019, 232 p.) susidomėjau po to, kai palankiai atsiliepusi Jurgita Jasponytė daugmaž nupasakojo skaitymo įspūdžius. Retai skaitau knygas paaugliams, bet prarijau greitai ir iš pradžių viskas patiko – sumanymas, detalės, autorės piešiniai, tarmybės, ekologinis kontekstas (neįprasta pūga, force majeure), mitologija, humoras. Veikėjos laumės nukarusiomis krūtimis ir jas motinėlėmis vadinantis sūnus. Vėliau ėmiau mąstyti kritiškiau, atkreipiau dėmesį, kad neišplėtoti šalutiniai charakteriai (pavyzdžiui, klasės draugų), paantraštėje nurodytas žanras (mistinis romanas) irgi kiek pretenzingas, pakaktų ir apysakos. Visgi kažkas naujo ir gaivaus, kad tik būtų permanančių.
Dar perskaičiau Elenos Gasiulytės ir Miglės Anušauskaitės „Lietuvos vizionieres. 10 įspūdžiografijų“ (V.: Tyto alba, 2019, 198 p.). Kai kurios vietos – kaip iš penkiolikmetės dienoraščio (pavyzdžiui, apie Žemaitę). Nykokas pasakotojos ego, neįdomu, kodėl jos santykis su kurios nors asmenybės biografija komplikuotas (nes kaip ir iš anksto aišku, kodėl). Daug išgirstame apie pasakotojos kūno fenomenologiją (su kuria gal ir tapatinasi paauglės, bet vyresnes erzina, atrodo, kad išlepinta – nevalgo mėsos, nes neskani). Privalomasis nenuobodumas kaip tik ir yra nuobodžiausias. Ir visgi tai knyga ne man, o paauglėms. Parašyta panašiai kaip „Sofijos pasaulis“, tik mažiau faktologijos. Itin naiviai apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę: „Pati kurdama pasirinko dar ir menininką auginti, o paskui augino jo vaiką. Nuveikė didingų darbų, bet paaukojo savąją asmenybę ir pati įsišaldė į ledo luitą“ (p. 130). Ramiau, augino visų pirma ne jo, o savo vaiką. Ir su ledu per daug dramatiškai – kai kurie žmonės tiesiog nėra egocentriški (suprantu, tai staigmena). Intymumo išviešinimas – ne Sofijos sutrikimas. Beje, aprašo dalis visai tiktų poetei Nijolei Miliauskaitei.
●
Pamačiau penkis „Kino pavasario“ filmus – nedaug, kaip kokiais 2003-iaisiais, kai dar nebūta manijos žiūrėti po keturiasdešimt. Visi, kaip tyčia, pasitaikė beveik komerciniai – nesunkiai suprantami, naratyviniai, skirti masiniam žiūrovui, turinčiam aukštąjį išsilavinimą. Kur eini, Verslo pavasari?.. Pas tuos, kurie negali išgyventi be raudono kilimo ir gražių asmenukių? „Liepsnojančios moters portretas“ (rež. Céline Sciamma‚ Prancūzija, 2019) išsyk nuteikė maloniai, kaip filmas ne apie šį amžių, kur emocijos reiškiamos kitaip. Nors Natalija Arlauskaitė feisbuke demaskavo, kad filmas tėra „kruopšti chrestomatinio Lindos Nochlin straipsnio „Kodėl nebuvo didžių menininkių?“ iliustracija“, mėgavausi piktybišku režisierės estetizmu. Esu mačiusi jos ankstesnį filmą „Berniokė“ (Tomboy, 2011), visai kitokį, ironišką. „Kristaus kūną“ (rež. Jan Komasa, Lenkija, Prancūzija, 2019) žiūrėjau kaip pramoginį – iškart krito į akis įkyrus manipuliavimas menamo žiūrovo emocijomis. Primityviausias epizodas – veikėjas, skambant liturginei muzikai, ant altoriaus palieka sutaną ir dramatiškai išeina iš bažnyčios. Suviliojo (triuko neatpažinimo požiūriu) beveik visus, bet juk tai banalus mechanizmas. „Martinas Idenas“ (rež. Pietro Marcello, Italija, 2019), klasikos ekranizacija, lyg ir turi tikslą iš naujo romantizuoti rašymą; bet mūsų, dirbančių su svetimais tekstais, toji rašytojystė visai nejaudina. Užtat jaudina simpatiška ideologinė linija, politika kine, luomų gyvavimo Italijoje ilgaamžiškumas. „Parazite“ (rež. Bong Joon-ho, Pietų Korėja, 2019), sakytum, atsispiriama nuo Slavojaus Žižeko minties (net jei ji neskaityta), kad aukštesnioji socialinė klasė užuodžia žemesniąją iš kvapo – tas nemalonaus kvapo motyvas, rūsiai ir pasąmonė, socialinė distopija, kurios nesupranta liberalai, jei suvokia naratyvą paraidžiui. Dokumentiniame filme „Sacharos gatvė 143“ (rež. Hassen Ferhani, Alžyras, Prancūzija, Kataras, 2019) pagrindinė veikėja pavadinama „tuštumos sergėtoja“; tokia ir yra, ji gyvena ne poetiškoje Antoine’o de Saint-Exupéry Sacharoje, o socialinėje Alžyro realybėje. Ir nors statistinis žiūrovas filme ieško to paties, ką jam suteikti gali Exupéry, pranešimas čia kitoks – ir beprasmis gyvenimas gali turėti ontologinį matmenį.
●
Kaip graudžiai atrodo menininkų (t. y. nemokančių daryti nieko kito) iniciatyvos dovanoti savo paveikslus aukotojams, skaityti eilėraščius prie lango, nemokamai skelbti internete mažai kam reikalingą kūrybą. Egzistuoja daug realistiškesnės filantropijos pozicijos – Raudonasis Kryžius, Savanorių koordinavimo centras, Nacionalinis kraujo centras ir kt.
