Prisiminimai apie Lietuvos žydų miestelius

 

Kad ir kiek prisimintum, kad ir kiek pasakotum, vis vien neįmanoma atskleisti visko apie sunaikintų mažųjų žydų miestelių puikumą. Mano pasakojimas apie dvasinius lobius, kuriuos sukūrė rabinai, kantoriai, rašytojai apie savo tautą, kartu ją praturtindami. Ir eiliniai miesteliai savo pakilia nuotaika ir net piktu humoru praturtino žydų kalbą ir suteikė truputį džiaugsmo kasdieniam gyvenimui. Kiekvienas miestelis turėjo savo išskirtinumą, charakterį, žymias asmenybes ir eilinius žydus, gerus ir blogus. Papasakosiu apie kiekvieną miestelį atskirai.

 

Anykščiai (Anykšt). Išliko ketvirtajame dešimtmetyje daryta nuotrauka, kurioje galima pamatyti Anykščių vandens nešėją Mendelsoną. Miestelyje buvo keli šuliniai, kurie aprūpindavo gyventojus vandeniu. Vandens nešėjas tą atlikdavo su šypsena veide, nors buvo Dievo nuskriaustas – nebylys. Nepaisant neįgalumo, jis buvo apsiskaitęs ir labai protingas. Kai būdavo sunku suprasti, ką sako, jis parašydavo. Jo papildomas darbas buvo trečiadieniais, turgaus dienomis, aprūpinti vandeniu arklius. Miestelis garsėjo savo veltinių vėlėjais. Daug jaunų žmonių iš aplinkinių miestelių atvykdavo į Anykščius mokytis veltinių vėlimo amato. Kiekvieno miestelio gyventojai turėjo savo pravardę. Anykštėnus vadino balandininkais, nes čia buvo daug mėgėjų laikyti ir dresuoti balandžius.

 

Kavarskas anais laikais priklausė Vilkmergės apskričiai. Tai buvo netoli Anykščių esantis žydų miestelis, garsėjęs savo muzikantais. Kiek džiaugsmo jie suteikdavo žmonėms per miestelėnų vestuves. Ir lietuviai, rusai, lenkai aukštai vertino jų meną. Orkestre dalyvaudavo senelis, keli jo sūnūs, vaikaičiai. Taip jie ir liko Kavarsko muzikantais.

 

Vilkmergė (dab. Ukmergė) buvo didesnis žydų miestelis. Čia veikė gimnazija, kur mokytojavo žinoma žydų poetė Rivka Basman. Aplinkinių miestelių žydai atvykdavo gydytis žydų ligoninėje. Religinė mokykla – ješiva – ruošdavo rabinus. Užpalių jaunuolis Jankelis Šlechteris tapo Vilkmergės rabinu. Iš tos ješivos mokinių Roš Lecijono mieste (Izraelis) gyvena Judelis Bavarskis, kuris su ašaromis akyse prisimena dvasingumą ir susibroliavimą, kaip vieną iš gražiausių prisiminimų. Rišon Lecijono mieste gyveno Jankelis Šeras – lai būna jam lengva žemelė. Jis dukart buvo išsiųstas į Sibirą kaip žydų nacionalistas. Tai buvo žinomas žmogus, inteligentas ir visuomenės veikėjas. Miestelyje taip pat veikė žydų redakcija. Keli žurnalistai dirbo kituose miestuose, pavyzdžiui, Peisachas Blumbergas dirbo Utenos laikraštyje „Utenis“. Egipto gatvės rajone dirbo daug odininkų. Vaikinai iš kitų miestelių atvažiuodavo mokytis amato. Net garsusis Frenkelis, kurio fabrikas gamino geriausias odas ir eksportavo jas užsienin, buvo kilęs iš tų vietovių. Glezeris, taip pat kilęs iš Egipto gatvės, turėjo savo odos fabriką Radviliškyje. Kiti žinomi odininkai išmoko savo amato Egipto gatvėje, vėliau įsteigė nuosavas įmones įvairiuose miestuose: Dovydas Feleris Utenoje, Abramas Fainas Kaune, Chackelis Šafranovičius Vyžuonose, Rachmielis Straitas Kamajuose, jo brolis Leiba Argentinoje. Visi laikė save ukmergiškiais, inteligentais. Iš savo vaikystės dienų prisimenu viską, kas susiję su šiuo amatu, nes su tėčiu Iče, lai būna jam lengva žemelė, į šį rajoną atvykdavau. Po karo mūsų 50-oji lietuviškoji divizija trumpą laiką buvo apsistojusi Ukmergėje. Iš buvusio inteligentų miestelio nė pėdsako neliko.

 

Molėtai tais laikais priklausė Utenos apskričiai. Miestelis garsėjo kojinių mezgėjomis. Tai buvo linksmas miestelis. Molėtai buvo ir tebėra įsikūrę labai gražioje vietoje. Aplinkinių miestelių mergaitės atvykdavo mokytis šio amato, vėliau dirbdavo savarankiškai ir tapdavo mezgėjomis.

 

Utena anais laikais (taip pat ir šiandien) buvo žymi vietovė. Ji garsėjo savo amatininkais, gimnazija, pasirengimu žemės ūkio darbams Palestinoje (hachšara), kuriuos rengė entuziastai chalucai, ir netgi turėjo „kruvinuosius“ skersgatvius. Utenoje burmistru kelis kartus buvo išrinktas žydas Zurotas, anais laikais plačiai garsėjo siuvėjas Platas arba batsiuvys Kacas, netgi pameistriai mokinukai skambėdavo kažkaip ypatingai. O kalvis Abraomas Zilbergas turėjo pravardę „geležinė pirštinė“. Jis buvo labai geras kalvis, mokė berniukus, garsėjo stiprumu. Chuliganai vengdavo su juo kivirčytis. Tuo laiku stiprų pagrindą įgavo hitlerizmo šaknys. Išliko Utenos „meškininkai“ – ši pravardė susijusi su nešvariomis gatvelėmis.

 

Užpaliai turėjo pravardę „Užpalių gaudytojai“. Miestelyje gyveno senas žydas Notelis Gordonas. Gero vardo jis neužsitarnavo, nes jo senelis gaudydavo berniukus ir nukreipdavo į rusų armiją – tarnauti carui Nikolajui 25 metus. Kai kurie slėpdavosi nuo „gaudytojų“ Vyžuonų Didžiojoje sinagogoje. Jo sūnus žuvo Pirmajame pasauliniame kare; miestelyje buvo kalbama, kad jis žuvo už tėvo nuodėmes. Miestelis taip pat turėjo gerus amatininkus: Zalmaną Volfovičių, kuris meniškai išdažydavo lengvas roges, vežimus, brikas ir tokiu būdu puošdavo miestelį. Ičė Leiba Evenas, skardininkas, kuris pagamindavo įvairiausius indus. Žmonėms daug džiaugsmo suteikdavo Rakišneno išpuošti pakinktai ir Zalmano Volfovičiaus piešiniai. Kai atvykstu į miestelį aplankyti protėvių kapų, man parodo išsaugotus labai gražius dirbinius ir primena „Užpalių gaudytojus“.

 

Vyžuonos yra žinomos pravarde „Vyžuonų čaižytojai“. Ši pravardė turi istorinę reikšmę ir yra kelių šimtmečių senumo. Kai žydas nusižengdavo, jį paguldydavo ant didelio akmens prie Senosios sinagogos, numaudavo kelnes ir specialūs čaižytojai „įkrėsdavo jam malkų“, kad daugiau nedarytų griekų. O kas buvo tie griekai? Jis nevykdė Talmudo nurodymų. Moteris, taip pat nusižengusi, buvo čaižytoja. Miestelio žydai rinkdavosi pažiūrėti. Kaip jau minėjau, Didžioji sinagoga tarnavo prieglobsčiu žydams, kurie slėpdavosi nuo įvairių negandų; nemažai jaunuolių slėpdavosi čia nuo gaudytojų. Tarp sienų buvo laisva erdvė, ten žydai slėpdavosi nuo pogromų ir taip pat nuo laukinių kazokų. Vyžuonos buvo žinomos ir savo vilomis miške, prie Balčio ežero. Vasarą čia suvažiuodavo ne vien žydai iš aplinkinių miestelių ir gražiai praleisdavo laiką.

 

Jonava garsėjo savo amatininkais – baldžiais. Baldų fabrikai gamino drožtus baldus, kuriuos parduodavo užsienyje. Net Vokietija anais laikais užsisakydavo puikiuosius Jonavos baldus. Nemažai vaikinų, baigę gimnazijas, eidavo mokytis staliaus amato. Tai buvo laikoma prestižiniu darbu. Vėliau, kaip savarankiški amatininkai, gamino gražius baldus, kurie į kiekvieniems namams suteikdavo jaukumo, o jonaviečiai įgijo „baldžių“ pravardę.

 

Nuolatinis, ilgametis Jūsų laikraščio skaitytojas Jankelis Leiba Kopelianskis

 

Nes Cijona, Izraelis

 

JAV žydų laikraštis „Forverts“, 2006.X.27

Iš jidiš kalbos vertė Chaimas Bargmanas