Mirti nenorėjo niekas
„Daktare, ar aš dar gyvensiu?“ – širdį spaudžia vos dvidešimt trejų Loretos Asanavičiūtės klausimas gydytojams paskutinėmis jos gyvenimo akimirkomis nufilmuotuose dokumentiniuose Sausio 13-osios nakties kadruose. „Mane labiausiai kankino klausimas – ar jam labai skaudėjo“, – menu Igno Šimulionio motinos žodžius iš vieno interviu, publikuoto 1995-ųjų sausį „Respublikoje“. „Virgis taip skubėjo gyventi, taip visko norėjo. Jam viskas buvo įdomu“, – tai iš Virginijaus Druskio žmonos, našle tapusios nepraėjus nė metams nuo jų vestuvių, atsiminimų. O juk, rodės, jiems dar visas gyvenimas buvęs priešaky. Kaip ir kitiems 1991-ųjų sausį žuvusiesiems kiekviena gyvybės diena būtų buvusi neįkainojama.
Labai mėgstu padavimą apie Vilniaus įkūrimą – pasak jo, šio miesto pamatų tvirtumui pakako pluoštelio Lietuvos laukų gėlių. Nei vienturčio mylimiausio sūnaus, kurį pati motina savo rankomis įstumtų į duobę, nei skaisčios mergelės, kuri negailėtų Tėvynės gerovei savo jaunos gyvybės, aukų neprireikė. Gal per daug padavimiškas buvo ir mūsų tikėjimas, kad jaunos, atsikuriančios Tėvynės pamatų tvirtumui pakaks susikibti rankomis, dainuoti patriotines laisvės dainas ir skanduoti brangiausiąjį mums žodį „Lie-tu-va“? Deja, realybė buvo kitokia…
„Kai norime kalbėt apie Tėvynę, / pirmiausia žodį žuvusiems suteikim“, – vis iš sielos gelmių plaukiantis Justino Marcinkevičiaus dvieilis. Kaip ir iki šiol širdį tebevirpinanti jo kalba Katedros aikštėje 1991 m. sausio 16 d. atsisveikinant su žuvusiaisiais. Tikiu, kad už Laisvę paaukoti gyvybę yra šventa. Tik nenumaldomas žuvusiųjų artimųjų skausmas persmelkia širdį. Tebejaučiu jį iki šiol iš tomis gedulo dienomis didžiule šarvojimo sale tapusių Vilniaus sporto rūmų. Netekties skausmą teberegiu ir po dvidešimt aštuonerių metų aukų artimųjų, draugų akyse per LRT televiziją rodomame labai jautriame, subtiliame dokumentinių filmų cikle „Neužmiršti“, kurio autoriai Aistė Stonytė, Audrius ir Česlovas Stoniai.
Visa esybe tuomet stengėmės tai, kas brangiausia, – Tėvynę ir Laisvę, – ginti. Tik ar mokėjom vienas kitą saugoti, branginti?.. Ir ar tikrai tada, 1991-ųjų sausį, išnaudojome visas diplomatijos galimybes prieš brutalią jėgą, besirengiančią į beginklę žmonių minią pasiųsti riaumojančius tankus ir įsakyti į ją šaudyti?..
Vis dar nesegu prie krūtinės pastaraisiais metais Laisvės gynėjų dieną tokio populiaraus žydro neužmirštuolės žiedelio. Jei segėčiau, jis būtų raudonu krauju apšlakstytas ir juoda gedulo juostele perrištas, nes man Sausio 13-oji vis dar visų pirma – gedulo diena.
