VALDAS ANKSTYVASIS

Rankos

Autoriaus nuotrauka

Autoriaus nuotrauka

Visada grožiuosi savičiausiomis rankomis, ir viešai, ir paslapčiomis žvilgčioju stebėdamasis jų įvairove, o jos įspūdingos: baltos, ne visada baltarankiškos, juodos iš prigimties, rankos darbininkės, pūslėtos, dailios ir krumplėtos, sąnariuotos, na, keisčiausios, dargi plaukuotos, išpuoselėtos, ilgais, dažytais arba nukramtytais nagais, nevalyvos, menininko, muziko, ilgais vibruojančiais pirštais, drebančios, putlios, elegantiškos, stebuklingos, auksinės rankos… Žudančios ir kuriančios. Verčiau apie pastarąsias. Kuriančios ir ieškančios, kaskart netikėtumais, keistenybėmis, kitaip – moderniškumu pritrenkiančios. Visa, kas netikėta, nauja, džiugina, jausmina, tačiau vertinti neskubėkim – tesusiguli, apsitrina, laikas nugludina.
Neskubėkime ir negirkime. Tačiau šios vienišos plaštakos – reta ir maloni išimtis. Vis traukia prieiti ir grožėtis. MO muziejaus bekampis pastatas baugokas, o šios rankos – šiltos, protėviškai žmogiškos. Nebaugina ir juodumas, plaukų ar šerių ilgumas. Rodos, ne šimpanzės ar gorilos. Žmogaus, jos žmogiškos. O žmogaus nėr. Telieka įsivaizduoti. Štai ir prasideda. Pirmoji aplankiusi smalsi mintis: nusidirbusios, pailsusios rankos pabėgo iš gretimo MO pastato. Rankos, susijusios su žmogaus gabumais. Pabėgusios, ištrūkusios iš MO muziejaus rankos perteikia šiuolaikiniame mene talento ir gabumų stoką arba nusivylimą, gal paieškų perteklių, aklitakius? O gal paprasčiausio poilsio troškulį?
Rankos kabinasi už gyvenimo, iliuzijų tvoros, šakos. Gyvesnės už žmogų, pasimetusį modernybėse. Rankos pabėgo, neiškentusios savininko mąstysenos patrakusiai duobėtų paieškų vingių. Rankos pasimetė modernybių siautuliuose, viltingai atitrūko, ištrūko laisvėn. Te menininkas be rankų įveikia modernybių slenksčius, sraunias sroves, plukdančias alkstančią naujovių sielą su ieškančiomis mintimis, trankančias į slidžius nežinomybių krantus, pakrančių tradicijų akmenis.
Autoriaus nuotrauka

Autoriaus nuotrauka


Ir gaila atitrūkusių plaštakų, ir kartu džiaugiuosi – laisvė reikšminga, prasminga, laisvės pojūčiai, kūrybos galia – nevaržoma kritikos, nuomonių. Gal kas įrodinėtų, kad rankos be kūno, juo labiau be galvos negali kurti. Bet štai šitos dailios plaštakos – nuostabiausias pavyzdys, kad būtent taip nutinka, kūryba – visagalė.
Štai vilniškės rankos nesulyginamos su Tartu universiteto rankomis, anųjų estiškųjų kabarojimasis keblesnis – atsitrenkusios į niekaip neįveikiamą sieną, regis, prilipo. Grakščiai išpuoselėtos, bet šiaurietiškai šaltos. O vilniškės lyg gyvos, šviežiai atitrūkusios.
Tiktai kabindamasis už sienų nagais, dantimis už gyvenimo, iliuziško stiklo kalno, pasieksi neregėtų aukštumų. Kaip žinomoje pasakoje – būsi laimingas, turtingas, garsus… bet neatsigręžk. Pražūsi. Skuosk, kopk, lipk, kilk. Kai jau krisi – tai krisi, bet neatsigręžk. Vis dėlto galvą kažkaip nesigręžiojant reiktų pasiimt.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.