Nebemodernizmo herojus
(pamąstymas apie tai, kaip išmatuoti herojus)
Šių dienų herojus, koks jis yra? Ar mes jį pažįstame savo kasdienybėje, ar sakome „labas“ sutikę
laiptinėje, ar „laikinam“ socialinio tinklo paskyroje? Ar yra iš viso dar tų herojų? Pagaliau ar herojus, kaip ir anksčiau, turi žūti arba žudyti? Nors taip herojų suvokė vienas Svetlanos Aleksijevič „respondentas-pasakotojas“ „Laike iš antrų rankų“.
Sako, postmodernizmas ir dar labiau postpostmodernizmas, o gal geriau visa tai vadinti paprastai – nebemodernizmu, išplovė heroizmo pamatus, stabai, išskyrus pas mus „kietai stovinčio“ sovietmečio menhyro Petro Cvirkos herojų, išsivartė, buvo nuversti ar tapo nematomi, tie, kurie buvo pastatyti ar įmūryti mumyse. O naujų neatsiranda arba jie yra kokie nors vietinės reikšmės ir trumpalaikiai, arba ne mūsų padangės paukščiai ir mums „negroja jų majestotiškumas“. Ir apskritai tokių nei sąvokų nebėra
Gal tikrai kaltas yra tas nebemodernizmas, epocha iš antrų rankų, kurioje herojus pasidaro panašus į paribio, nuošalės ar užribio personažą, nerandantį rakto atrakinti minios širdis, kad būtų užkeltas ant pjedestalo ir taptų tuo, į ką reikia žiūrėti užvertus galvą. Nuo ko sutrinka kraujotaka (vyresnio amžiaus žiūrovui), todėl pradeda svaigti galva ir ima „svaigti“ tuo herojumi, nes jis veža, tebeveža ir kaip galima be jo.
Bet yra herojų, antai degančio Alytaus meras gaisro pašvaistėje prakalbo negirdėta politikos „herojams“ literatūrine kalba. Pasakė keletą sentencijų, pasirodo, minia rinkėjų Alytuje išsirinko skaitantį politiką. Kaip džiaugiasi dabar žvelgdamas į savo miestą menestrelis maksi paltu iš baltųjų sūrių nakties Jurgis Kunčinas, berdamas nuo debesies cigaretės pelenus į gaisravietę, – o vis dėlto skaito. Tačiau gaisras užgesintas. Gesintojus dar patikrins ministerijų ir departamentų įstatymų straipsnių ir poįstatyminių tvarkų žinovai – asai, apsiginklavę senais prietaisais – kurvimetrais (KY-A TY-25-07-1039-74 – prietaisas kreiviems atstumams žemėlapyje matuoti, kas nežinojo). Nustatys, ar gesintojai (jie ir yra herojai) negalėjo tiesiau ir greičiau viską užgesinti, o jei galėjo, tai visai jie ir ne herojai.
Herojai pas mus ne cukriniai avinėliai, prikepę prie žemės maitintojos, ir ne graboriai Krukeliai, herojai pas mus, anot Gintauto Mažeikio, Gulago užkrato nešiotojai, užsiiminėjantys mobingu, o paprasčiau sakant, kaip kokie NKVD gulagų prižiūrėtojai terorizuojantys savo artimus, nes yra tvirtos rankos šalininkai, todėl, kaip sako Kęstutis K. Girnius, reikia griauti, reikia valyti, kad kuo mažiau užkrato liktų. Kad įstaigų ir organizacijų „mobinginiai“ herojai nugriūtų nuo savo pjedestalų kartu su to laikmečio visais „skambančiais moliais“.
Vis dėlto šių dienų herojus yra. Ir jis, matyt, turi nebijoti pasakyti apie praėjusio laiko – modernizmo herojus, kad jie visai ne herojai. Neverti mūsų dėmesio užvertus į juos galvas. Kažkam reikia taip pasakyti, kad „tie, kurie prie Smetonos sėdėjo kalėjime ar kasė durpes Dimitrave, P. Cvirkos laikais tapo politiniu elitu“ į Nykos valsčių pavirtusioje valstybėje. Gerai taip ir dar pridurti, jog tie, kas prie P. Cvirkos buvo politinis elitas, šiandien yra tik balsai iš Grūto parko. Ir to vieno balso tenai labai trūksta. Laikas jam ten išvykti. Kuo daugiau bus tokių kalbančių herojų, tuo greičiau atsikratysime Gulago užkrato nešiotojų.
Juk mes neturim savo S. Aleksijevič, kuri skaičiuotų tuos, kurie į viską žiūri kaip į laiką iš antrų rankų, mes turime žinovus – asus, apsiginklavusius tais senais prietaisais – kurvimetrais su kokybės ženklu ir matuojančius nebemodernizmo herojų minties ir darbų trajektorijas, kad tik, neduok Dieve, kuris nepatrauktų iki herojaus statuso, nes reiks paskui keisti įstatymus ir poįstatymines tvarkas, o tai jau netvarka epochoje iš antrų rankų.
