FEDERICO GARCÍA LORCA

Harlemo karalius

 

FEDERICO GARCÍA LORCA

(1898–1936)

 

 

Sugrįžimas iš pasivaikščiojimo

 

Dangaus pražudytas.

Tarp į gyvatę panašėjančių formų

ir tarp stiklo ieškančių formų

leisiu augti savo plaukams.

 

Su nebegiedančiu bešakiu medžiu

ir vaiku blyškiu kiaušinio veidu.

 

Su gyvūnėliais nudaužytom galvom

ir sausų pėdų pastovėjusiu vandeniu.

 

Su viskuo, kas kurčnebyliškai pavargta,

ir drugiu, paskendusiu rašalinėje.

 

Klumpu vis kitu veidu kiekvieną dieną

dangaus pražudytas!

 

 

1910 m. intermezzo

 

Tos mano akys tūkstantis devyni šimtai dešimtaisiais

nematė nei velionių laidotuvių,

nei to, kuris rauda paryčiais pelenų mugės,

nei drebančios širdies, įspraustos į kampą lyg jūrų arkliukas.

 

Tos mano akys tūkstantis devyni šimtai dešimtaisiais

matė baltą sieną, prie kurios šlapinosi mergaitės,

buliaus snukį, nuodingą grybą

ir nesuvokiamą mėnulį, nutvieskiantį džiovintos citrinos

gabalėlius tirštoje storo stiklo butelių tamsoje.

 

Tose mano akyse ponio kaklas,

perverta miegančios Šventos Rožės krūtinė,

meilės stogai, kur aimanos ir vėsios rankos,

sodas, kuriame katės ryja varles.

 

Mansarda, kurioje senos dulkės apglėbia statulas ir samanas,

dėžės, saugančios surytų krabų tylą,

ten, kur sapnas susidūrė su savo realybe.

Ten mano akytės.

 

Nieko manęs neklausk. Mačiau, kaip siekiantieji

tikslo vietoj jo atranda savo tuštumą.

Būna plyšių, diegiančių negyvenamu oru,

o mano akyse puošnios būtybės neapsinuogina!

 

 

Tavo kūdikystė Mentone

 

Taip, vaikystė tavo jau fontanų pasaka.

Traukinys ir moteris, užpildanti dangų.

Tavo drovi vienatvė viešbučiuose

ir tyra kito ženklo kaukė.

Tai jūros vaikystė ir tavo tyla,

kurioje suskilo išminties stiklas,

Tai tavo atšiauri apatija, o joje

mano kūnas ugnies pažabotas.

Tavo meilės taisyklė, apoloniškas vyre,

tolimos lakštingalos rauda,

bet ganyklos apleistos, todėl nusigludinai

pralekiantiems beprasmiams sapnams.

Mintys priešais, vakarykštė šviesa,

pėdsakai ir ženklai to, kas galėtų būti.

Tavo nerimastingas smėlio liemuo

seka tik nevedančiomis pėdomis.

Tačiau privalau kiekvienoje pakampėje

ieškot drungnos tavo sielos,

nuo tavęs atskirtos ir tavęs nesuvokiančios.

Su širdgėla sulaikyto Apolono,

su kuria suplėšiau tavo kaukę.

Čia, liūte, čia, dangaus įnirši,

kur leisiu tau ganytis po savo skruostus,

čia, mėlynas mano beprotybės arkly,

miglos pulsas ir rodyklė, skaitanti minutes.

Čia privalau ieškot skorpionų akmenų

ir tavo mamos vaikystės suknelių,

vidunakčio ašarų ir suplyšusio audinio,

kuris uždengė mėnulį iš mirusiųjų šventyklos.

Taip, vaikystė tavo jau fontanų pasaka.

Keista siela, maža ir atitrūkus,

išpjauta iš tuščių mano venų, turiu ieškot tavęs, kol rasiu.

Amžina meile. Meile, meile, tokia kaip niekad!

O taip! Aš myliu. Meile, meile! Palikit mane,

nebandykit uždengt man burnos tie, kurie ieškot

pusnynuose kviečių Saturno

ar dėl kokio dangaus kastruojat gyvūnus.

Anatomijos klinikoj ar džiunglėse.

Meilė, meilė, meilė. Jūros vaikystė.

Tavo drungnos sielos, nuo tavęs

atskirtos ir tavęs nesuvokiančios.

Meile, meile, stirnos šuoli

per begalinio baltumo krūtį.

Ir tavo vaikystė, meile, ir tavo vaikystė.

Traukinys ir moteris užpildanti dangų.

Nei tu, nei aš, nei oras, nei lapai.

Taip, vaikystė tavo jau fontanų pasaka.

 

 

Istorija trijų draugų rate

 

Enrikė,

Emilis,

Lorensas.

 

Visi trys sušalo:

Enrikė nuo pasaulio guolio,

Emilis nuo pasaulio akių ir žaizdotų rankų,

Lorensas nuo pasaulio bestogių universitetų.

 

Enrikė,

Emilis,

Lorensas.

 

Visi trys sudegė:

Lorensas nuo pasaulio lapų ir biliardo kamuoliukų,

Emilis nuo pasaulio kraujo ir baltų smeigtukų,

Lorensas nuo pasaulio mirusiųjų ir apleistų laikraščių.

 

Enrikė,

Emilis,

Lorensas.

 

Visi trys palaidoti,

Lorensas Floros krūty,

Emilis pamiršto džino butely,

Enrikė skruzdėj, jūroj ir paukščio tuščioj aky.

 

Enrikė,

Emilis,

Lorensas.

 

Visi trys mano rankose,

trys Kinijos kalnai,

trys arklių šešėliai,

trys snieguoti peizažai ir viena lelijų trobelė

šalia karvelidžių, kur mėnulis išsitiesia po gaidžių.

 

Vienas

ir vienas

ir vienas.

 

Visi trys mumifikuoti.

Su žiemos musėmis,

su rašalu, kurį šuva nuvarvina ir skirstukai niekina,

su vėju, sušaldančiu visų motinų širdis,

su Jupiterio baltom nuolaužom ir girtuokliais, užkandžiaujančiais mirtimi.

 

Trys

ir du

ir vienas.

 

Mačiau juos pasiklystančius, verkiančius ir dainuojančius

dėl vištos kiaušinio,

dėl nakties, rodančios savo tabako skeletą,

dėl mano skausmo, sklidino veidų ir aštrių mėnulio griežinėlių,

dėl mano krumpliaračių ir rimbų džiaugsmo,

dėl mano krūtinės, lesamos balandžių,

dėl mano apleistos mirties su vienu paklydusiu praeiviu.

 

Nužudžiau penktą mėnulį,

o vėduoklės ir plojimai gėrė fontanų vandenį.

Įkalintas drungnas pienas, skirtas naujagimėms,

purtė rožes ilgu baltu skausmu.

 

Enrikė,

Emilis,

Lorensas.

 

Diana griežta,

bet kartais jos krūtys debesuotos.

Baltas akmuo gali pulsuoti elnio kraujy,

o elnias arklio akimis sapnuoti.

 

Kai grynos formos skendo

dugnan skambant ramunių džyru džyru,

supratau, kad esu nužudytas.

Jie iššukavo kavines, kapines ir bažnyčias.

Atvėrė spintas ir statines,

išniekino tris skeletus, kad išrautų jų auksinius dantis.

Bet manęs neberado,

manęs neberado?

Taip, manęs neberado.

Tačiau paaiškėjo, kad šeštasis mėnulis pakilo,

ir jūra staiga prisiminė

visų paskenduolių vardus!

 

 

Harlemo karalius

 

Mediniu šaukštu

skobė krokodilų akis,

pliekė beždžionių užpakalius.

Mediniu šaukštu.

 

Amžina ugnis miegojo titnage,

o nuo anyžiaus apgirtę vabalai

pamiršo kaimiškas samanas.

 

Šis apaugęs grybais senis

ėjo ten, kur verkė negrai,

kol karalius šaukštu skalambijo

ir vežė supuvusio vandens galonus.

 

Rožės bandė pabėgti

paskutinių vėjo gūsių kraštu,

o šafrano mariose

nuraudę nešvankaus svaigulio užplūsti berniukai

draskė mažas voveres.

 

Būtina pereiti tiltus

ir pasiekti juodą raudonį,

kad plaučių kvapas

apgaubtų mūsų šventyklas

savo šiltu ananaso patalu.

 

Būtina nužudyti šviesiaplaukį viskio prekeivį

ir visus kvartalo ir smėlio draugus,

būtina sugniaužtais kumščiais

daužyti burbulų sklidinas drebančias žydeles,

tam, kad Harlemo karalius dainuotų su savo minia,

tam, kad krokodilai snaustų ilgose eilėse

po mėnulio asbestu,

ir tam, kad niekas neabejotų begaliniu virtuvinių skudurų,

keptuvių, trintuvių ir kaistuvių grožiu.

 

O Harleme! O Harleme! O Harleme!

Nėra nerimo, prilygstančio tavo sugniaužtam raudoniui,

tavo kraujui, drebančiam nuo tamsaus užtemimo,

tavo granatiškam kurčnebyliam smurtui pusšešėlyje,

tavo didžiam karaliui; kaliniui valytojo rūbais.

 

Negrai verkė paklydę

tarp skėčių ir aukso saulių,

mulatai tempė gumą, trokšdami pasiekti baltą liemenį,

o vėjai išblukino veidrodžius

ir atvėrė šokėjų venas.

 

Negrai, Negrai, Negrai, Negrai.

 

Kraujas neturi durų į jūsų naktį, aukštyn kojom.

Nėra raudonio. Įnirtęs kraujas po oda,

gyvas ant durklo spyglio ir peizažų krūtinėje,

po pincetu ir dygiakrūmiu dangiško Vėžio mėnulio.

Kraujas, tūkstančiu maršrutų ieškantis

miltų mirties ir rožių pelenų,

tvirti, nuolankūs dangūs, kuriuose planetų kolonijos

slenka palei paplūdimius su pamestais daiktais.

 

 

*

 

 

Naktis buvo suskilusi

su sustingusiomis dramblio kaulo salamandromis.

Amerikietės merginos

pilvuose nešiojo kūdikius ir monetas,

o vaikinai alpo

ant rąžymosi kryžiaus.

 

Jie yra.

Jie yra tie, kurie geria sidabro viskį

prie vulkanų,

ir tie, kurie šeriami širdies gabalėliais per lokio ledkalnius.

 

Tą naktį Harlemo karalius

labai tvirtu šaukštu

skobė krokodilų akis,

pliekė beždžionių užpakalius.

Labai tvirtu šaukštu.

 

Kraujas, iš lėto žvelgiantis akies uodega,

padirbintas iš šieno, požemio nektaro.

Kraujas, dėl kurio rūdija neprižiūrėtas vėjas pėdsake

ir nyksta drugeliai prie lango stiklo.

 

Tai yra kraujas, kuris teka ir tekės

per stogus ir terasas, iš visų pusių,

kad sudegintų šviesiaplaukių moterų chlorofilą,

kad dejuotų priklaupęs prie lovų priešais kriauklių nemigą

ir sutramdytų geltono tabako spalvos aušrą.

 

Būtina pabėgti.

Pabėgti pakampėm, užsirakinti viršutiniuose aukštuose,

nes miško čiulpai prasiskverbs pro įtrūkimus,

tavo mėsoje palikdami blankų užtemimo įspaudą

ir išblukusios pirštinės bei chemiškos rožės apsimestinį liūdesį.

 

 

*

 

 

Išmintingiausioje tyloje

virėjai, padavėjai ir tie, kurie liežuviais išlaižo

milijonierių žaizdas,

gatvėse ar salietros pakampėse ieško karaliaus.

 

Pietų medinis vėjas, pasviręs per juodą purvą,

spjauna į prakiurusias valtis, suleidžia nagus į pečius,

pietų vėjas neša

iltis, saulėgrąžas, abėcėles

ir Voltos elementą, sklidiną nuskendusių vapsvų.

 

Užmarštis buvo išreikšta

trimis rašalo lašais ant monoklio

ir meile vienam nematomam veidui

ant akmens paviršiaus.

Čiulpai ir žiedai ant debesų formavo

stiebų dykumą ir nė vienos rožės.

 

 

*

 

 

Į kairę, į dešinę, į pietus ir šiaurę,

ten kyla neišmatuojama siena,

prie molo, vandens adata.

Negrai, neieškokite spragos,

ieškodami begalinės kaukės.

Ieškokite didžiosios centrinės saulės,

sukurti iš dūzgiančio ananaso.

Saulė, kuri slysta per miškus,

tikrai nesusidurdama su nimfa,

saulė, kuri naikina skaičius ir niekada neperžengia sapno,

ištatuiruota saulė, besileidžianti į upę,

ir mūkimas, kurį atkartoja aligatoriai.

 

Negrai, Negrai, Negrai, Negrai.

 

Niekada gyvatė, zebras ar mulas

neišblyško prieš mirtį.

Medkirtys nežino,

kada jo kertamų medžių triukšmas nutyla.

Daržovės šešėlyje laukite savo karaliaus,

iki kol nuokanos, dagiai ir dilgėlės sutrikdys tolimiausias stogų viršūnes.

 

Tuomet, negrai, tuomet, tuomet

galėsite apsvaigę pabučiuoti dviračių ratus,

įdėti mikroskopų poras į voverių lizdus

ir šokti, galų gale, be abejo, kol spygliuotos gėlės

nužudys mūsų Mozę

jau vos ne dangaus nendrėse.

 

Ak, persirengėlių Harleme!

Ak, Harleme, tau grasina begalvių kostiumų minia!

Tavo šnabždesys pasiekia mane,

pasiekia mane, perskrodęs lagaminus ir liftus,

per pilkus lakštus,

kur jūsų automobiliai plaukia, padengti dantimis,

pro negyvus arklius ir smulkius nusikaltimus,

pro savo didžiulį beviltišką karalių,

kurio barzda siekia jūrą.

Vertė Simonas Bernotas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.