Poezijos vertimai
FEDERICO GARCÍA LORCA
(1898–1936)
Žaidimų aikštelės baladė
Vaikai dainuoja
naktį šviesią, tykią:
Koks skaidrus upelis,
šaltinėlis tyras!
Vaikai
Kas džiugina tavo
dievišką širdį?
Aš
Varpai, kurių gausmas
Pro miglą girdis.
Vaikai
Kodėl aikštelėj
dabar tu nutilęs?
Koks skaidrus upelis,
šaltinėlis tyras!
Ką pavasarį nešas
tavo rankos miklios?
Aš
Kraujuotą rožę
ir baltą leliją.
Vaikai
Tu daina senąja
vėl jas apšlakstyki.
Koks skaidrus upelis,
šaltinėlis tyras!
Kai burna tau džiūsta,
ką junti, sakyki?
Aš
Savo kaukolės didžiulės
skliautuotą mirtį.
Vaikai
Senos dainelės gerki
vandenį ramų, gryną.
Koks skaidrus upelis,
šaltinėlis tyras!
Kurgi iš aikštelės
bėgi mus palikęs?
Aš
Ieškoti princesių
ir žynių išminčių.
Vaikai
Kas poetų kelio
mokė tave laikytis?
Aš
Senos dainelės
upelis ir šaltinis.
Vaikai
Ir į kokius tolius
tu keliausi šįsyk?
Aš
Mano širdį šilkinę
šviesuliai užpildė,
varpų gausmai klajūnai,
vilkdalgiai ir bitės.
Ir toli toli aš eisiu
už kalnų sniegynų,
už marių ir už jūrų
link dangaus žvaigždynų
ir prašysiu Kristaus,
kad man sugrąžintų
mažo vaiko sielą,
subrandintą mitų,
kepurėtą ir su kardu
mediniu už diržo.
Vaikai
Kodėl aikštelėj
dabar tu nutilęs?
Koks skaidrus upelis,
šaltinėlis tyras!
Sudžiūvusių medžių
akių didžiulės lėlytės,
vėjo plakamos skaudžiai,
lapais mirusiais lyja.
1919
Naktis
Žvakė, žibė,
Žibintas ir žibukas.
Strėlės
Žvaigždynas.
Auksiniai langeliai
Virpa
Ir aušroje sūpuojas
Kryžius ant kryžiaus.
Žvakė, žibė,
Žibintas ir žibukas.
Dovilė Bagdonaitė. Fejerverkai. 2016
De profundis
Šimtas mylinčiųjų
Miega amžinu miegu
Po sausa dirva.
Andalūzijoj keliai
Tolimi, raudoni.
Kordoboj alyvmedžiai žali,
Bus ten šimtas kryžių
Miegantiems atminti.
Šimtas mylinčiųjų
Miega amžinu miegu.
Memento
Kai aš numirsiu,
Palaidokit mane su gitara
Po smėliu.
Kai aš numirsiu
Tarp apelsinmedžių
Ir mėtų.
Kai aš numirsiu,
Palaidokit mane, jei norit,
Ant vėtrungės.
Kai aš numirsiu!
Noktiurno eskizas
Krapas, gyvatė ir nendrė.
Kvapas, pėdsakas ir prieblanda.
Oras, žemė ir vienatvė.
(Kopėčios siekia mėnulį.)
Sraigė
Man atnešė mažytę sraigę.
Žydra kaip žemė
Joje dainuoja jūra.
Mano širdį
Lėtai vanduo užpildo,
Kur plauko žuvelės
Iš tamsos ir sidabro.
Man atnešė mažytę sraigę.
Portikas
Šaltinis
muša savo būgną
sidabrinį.
Medžiai
audžia vėją,
o rožės jį pripildo
aromato.
Voras
milžinas
mėnuliui pina
žvaigždę.
Saulė
Saule!
Kas tau davė vardą
saulė?
Niekas nenustebtų,
sakau aš,
išvydęs penketą raidžių
vietoj tavo veido
auksinio.
Piruetas
Jei numirtų abėcėlė,
numirtų visa, kas yra.
Žodžiai –
tai sparnai.
Visą būtį
lemia
ketvertas raidžių.
[Augale]
Augale,
El dovanoja tau lapus.
Mėnuli,
U dovanoja tau spalvas.
Meile,
Em dovanoja tau lūpas.
Vaikas nebylys
Vis ieško vaikas balso.
(Pagavo jį svirplių karalius.)
Ieškojo balso vaikas
Mažam mažam vandens lašely.
„Man jo nereikia, kad kalbėčiau;
Aš jį kaip žiedą sau nukalęs,
Nešiosiu tartum savo tylą
Ant mažo mažojo pirštelio.“
Ieškojo balso vaikas
Mažam mažam vandens lašely.
(Belaisvis balsas toliuos
Jau dėvi svirplio rūbą žalią.)
Bevaisio apelsinmedžio daina
Skiriama Carmen Morales
Medkirty!
Nukirsk šešėlį mano
Ir išvaduoki nuo kančios
Save regėt bevaisį.
Kodėl tarp veidrodžių gimiau?
Diena mane apeina ratais
Ir šviesuliuos visuos
Atspindi giedros naktys.
Be atspindžių gyventi noriu,
Ir aš tuomet sapnuosiu,
Kad skruzdės ir dagių pūkai –
Tai mano lapai ir sparnuočiai.
Medkirty!
Nukirsk šešėlį mano
Ir išvaduoki nuo kančios
Save regėt bevaisį.
Vertė Lanis Breilis
