Sokrato pamokos apie retorikos ir politikos meną

Platonas. Gorgijas. Iš senosios graikų k. vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė. V.: Žara,
2019. 856 p.

„Gorgijas“ yra antrasis serijos „Philosophica“ tomas ir ketvirtasis Tatjanos Aleknienės verstas Platono dialogas. Platono filosofijos vertimų praktikoje tai liudija nemažą patirtį. Tai parodo komentarų apimtis. Pats verstas tekstas užima 108 puslapius, o jo komentaras plėtojamas net per 477 puslapius. Tad skaitytojas laimi trigubai: įvadinėje dalyje perskaito išsamią „Gorgijo“ dialogo analizę, paskui ‒ patį vertimą, lydimą originalo teksto, ir pagaliau išvengia Sokrato gudravimo ir sofistinių kitų personažų pinklių, vedamas teksto komentaro, tikro vade mecum, kurį randa paskutinėje knygos dalyje.

Walteris Benjaminas straipsnyje apie vertėjo užduotis rašė, kad pagrindinis vertimo tikslas yra atskleisti patį glaudžiausią dviejų kalbų ryšį, parodantį universalios kalbos buvimą. Tatjana Aleknienė su tuo susidoroja profesionaliai: Sokratas ir kiti herojai puikiai kalba ir dėsto savo tiesas bei nuomones lietuviškai.

Boecijaus ir Boecijos darbai

Tatjanos Aleknienės vertimai primena lotynų neoplatonikų, gyvenusių Romos imperijoje, siekius. Antai Boecijus (480‒524) buvo užsibrėžęs išversti visus „Organono“ traktatus iš graikų kalbos į lotynų. Pagal „Organoną“ neoplatonikų mokslų sistemoje filosofai buvo rengiami studijuoti Platono dialogus. „Organoną“ sudaro Aristotelio logikos traktatai ir Porfirijo parašytas Aristotelio „Kategorijų“ įvadas. Tatjana Aleknienė pradėjo vertimus atvirkštine tvarka nei Boecijus. Vis dėlto ji savaip įsirašo į šią neoplatonikų tradiciją. Boecijaus siekis buvo perduoti graikų filosofiją lotynams. Beje, jis ne tik vertė, bet ir komentavo Aristotelio ir Porfirijo veikalus. Dažnai vadinamas paskutiniuoju iš romėnų, jis nespėjo įvykdyti savo tikslo: apkaltintas Teodoriko išdavyste, buvo nuteistas mirties bausme. Rimto šiuolaikinio vertėjo, dirbančio su antikos šaltiniais, darbas, kitaip nei likimas, mažai skiriasi nuo Boecijaus: verčiamas tekstas yra komentuojamas. Pats komentaras tapo ir yra filosofinė veikla: prisiminkime, kad Plotino filosofija iš tikrųjų yra Platono komentaras. Tatjana Aleknienė savo komentaru seka kiekvieną dialogo veikėjų žingsnį, neleisdama mums nuo jų atsilikti nė akimirksnį.

Gorgijas tarp sofistikos ir retorikos

Kas buvo Gorgijas? Tikrasis istorinis asmuo Gorgijas (apie 483‒376) buvo sofistas, kilęs iš Sicilijos, daugelio antikos oratorių gimtinės, ir retorius. Daugumos jo raštų ir kalbų yra išlikę tik fragmentai. Paminėtini du: „Helenės pagyrimas“ (jį taip pat yra išvertusi Tatjana Aleknienė, „Literatūra“, 2001, 43 (3), p. 26–28), ir „Traktatas apie nebūtį“, kuriame Gorgijas įrodo, kad absoliuti realybė ar būtis, ginama Parmenido, yra nepasiekiama, ir net jei ji būtų aprėpiama, neįmanoma būtų jos išreikšti. Tokia ontologinė nuostata puikiai paaiškina nuomonės (doxa), bet ne tiesos triumfą Gorgijo sofistikoje.

Kaip ir visi jo kolegos, Gorgijas ėmė pinigus už mokymą, ir tai siutino Sokratą, kuris vadino sofistus intelektualinėmis prostitutėmis. Kaip daugelis sofistų, Gorgijas nebuvo atėnietis ir būtų priskiriamas valkatoms, svetimšaliams, atvykėliams, į kuriuos įtariai žiūrėjo ir pats Platonas (žr. komentarą 449b2-3). Bet tai veikiau anekdotinės detalės. Sokratas ir Platonas, o vėliau ir Aristotelis sofistus laikė rimtais priešininkais, nes sofistika buvo ne tik populiarus gražbylystės menas, bet ir filosofinė pozicija. Sofistinė retorika sudaro radikalią priešpriešą Platono dialektikai. Anot jau minėtos Gorgijo ontologijos, tiesos vieta – realus pasaulis, kuris yra netvarus, tad visi daugiausia remiasi nuomonėmis (doxa), o ne kažkokia viena sunkiai dialektikos metodu pasiekiama tiesa, glūdinčia kitur nei realiame pasaulyje, kuris atsiveria prieš akis ir jusles. Pati tiesa, sofistų nuomone, negali būti išreikšta vienareikšmiškai ‒ nuomonių yra daug ir visada nugali kuri nors viena iš jų, tinkamai apginta. Tiesa gali būti dvejopa: vienam pietaujančiajam valgomas patiekalas yra skanus, kitam tas pats patiekalas neskanus – abi nuomonės yra teisingos ir įrodomos.

Tai, kas piktina Sokratą „Gorgijo“ dialoge, yra sofistika kaip technika: sofistui, stovinčiam prieš teisėjus, visiškai nesvarbu, ar jis gina žudiką, ar nekaltąjį. Kaip jau minėta, sofistai pripažįsta nuomonių daugybę, kuri tam tikra prasme priešinasi tiesos vienumui ar jos totališkumui, kurį gina Platonas. Nuomonė, kaip tiesos matas, nėra toks baisus dalykas, kaip tai nori parodyti Sokratas ar Platonas „Gorgijuje“: šis sofistinis požiūris puikiai tiko graikų politeia kovojant prieš sustabarėjusias tiesas, siekusias būti nepajudinamas ir universalias.

Platonas ir retorika

Kuo svarbus šis dialogas? Tai pats svarbiausias Platono „traktatas“, skirtas retorikai, apibrėžiamai kaip žodžio technika ar menas, kuris, beje, aprėpė poezijos, literatūros stilių ar net muzikos išmanymą. Viso to mokė sofistai, kad būtų galima sukurti pačią įtaigiausią kalbą. Taigi sofistai galėjo taip pat mokyti to, ką dabar vadiname bendrąja kultūra. Retorikos ryšys su sofistika akivaizdus ir būtent jis analizuojamas visų šio dialogo dalyvių.

Kai Platonas rašė „Gorgiją“, retorika gyvavo jau apie pusę šimtmečio. Polas ir Kaliklis yra jaunesnės kartos retoriai, kurie šiuo menu naudojasi be skrupulų. Platonas galbūt buvo būtent tokios retorikos priešas, o dar labiau kovojo su pačiais sofistais (žr. jo dialogą „Sofistas“), kurie, beje, išrado retoriką, kaip ir gramatiką, t. y. du pagrindinius trivium menus, kurie tiesiog triumfuos Romoje Cicerono laikais ir dar ilgai po jo, jau krikščionybės epochoje, ‒ nepamirškime, kad šv. Augustinas buvo žymus retorikos profesorius. Vis dėlto, net jeigu retorika ir buvo sukurta sofistų, ji puikiai vadavosi ir slydo iš savo kūrėjų valdžios. Pavyzdžiui, atėnietis Isokratas, gyvenęs kiek vėliau nei Gorgijas, oratorinio meno meistras, atsisako Gorgijo kalbos pompastikos ir žūtbūtinio sofisto noro įrodyti bet ką ir visus įkalbėti. Isokratas pradeda retoriką „moralinti“: kalbos retorinė technika turinti būti naudojama tik kilniems siekiams. Kaip tik šią isokratišką retorikos savybę iškelia Platono Gorgijas, kuris gina savo meną nuo neteisingo naudojimo (456c, sq). Iš esmės Platonas nepasmerkia retorikos, in fine jis norėtų ją priversti paklusti filosofijai ‒ tai, sokratinei, kuriai teisybė svarbiau už viską.

Sofistika ir politika

Vieni pirmųjų retorikos vartotojų buvo Atėnų politikai ir magistratai. Kaip tik čia dialoge ir išryškėja radikalus nesutikimas tarp Sokrato ir retorikos šalininkų: ar geriau elgtis teisingai, kaip to reikalauja Sokratas, ar vadovautis nuomonėmis, kaip buvo įprasta Atėnų demokratijoje? Kaip tik šį retorikos ir etikos santykį kruopščiai analizuoja Tatjana Aleknienė savo vertimo įvade (p. 50‒56). Sekdama Erico Robertsono Doddso, vieno žymiausių XX amžiaus antikinės Graikijos specialistų, nuomone, ji labai taikliai pažymi, kad šis dialogas tebelaikomas „moderniausiu Platono veikalu“ (p. 56). Platonas minios ir jos demokratijos nevertino. Gorgijo siūloma politeia besikliaujanti retorikos ir žodžio jėga jam tėra politikēs moriou eidōlon, kurią autorė puikiai verčia „politikos dalies pamėkle“ (463c-d). Būtų galima tvirtinti, kad Polo ir Kaliklio menas laimėjo ir karaliauja šiuolaikinėje politikoje: sveikatos apsaugos ar gynybos ministru dažnai renkamas ne gydytojas ar karys, bet tas ar ta, kuris ar kuri sugeba geriau įtikinti, kaip reikia vadovauti armijai ar reformuoti sveikatos apsaugos sistemą, o didžiausiu sofistikos sekėju neabejotinai gali būti laikomas pats ministras pirmininkas.

Naujasis „Gorgijo“ vertimas yra puiki mokymo ir mokymosi priemonė filosofijos istorijos studentams ir, neabejotinai, politikams, kurie galėtų daug pasimokyti iš Gorgijo, jo priešininko Sokrato ir kiek mažiau ‒ iš kitų dialogo dalyvių.

Paminėtinas ir puikus serijos dizainerio Tomo Mrazausko darbas ir leidinio kokybė. Tikėkimės, kad „Philosophica“, vienintelė serija Lietuvoje, skirta antikinių tekstų vertimams, ir toliau džiugins skaitytojus aukštos kokybės vertimais ir jų komentarais.