SIMONA K. AKULASHVILI

Eilės

 

 

Manyje negimė eilėraštis

 

nėra net menkiausios

užuominos

 

todėl

      susiversiu

      amuletą

      jam prisišaukti

 

negyvo paukščio snapą

ir liežuvėlį

kreivai išlindusį

briedžio ragus

to

kur

partrenkė vasarą

kiškio bailumą

(beje, jo nemačiau)

ir stirnos stiklines akis

prieš numirštant

mažas kanopėles

ausis

kaip kriaukles

kuriose telpa viso pasaulio smuiko raktai

 

susiversiu ir

mazgo nerišiu

kad atėjus laikui nukristų

pabirtų

 

pakabinsiu ant

vienintelio

kaklo

kuris liko

po pilietinio karo

netekus antrosios galvos

 

taip kažkada maniau

 

dabar

kai bandau nusirišti

randus suskausta

ir tariuos tebeturinti

abi galvas pečius

snapą

kanopas

tariuosi kalbanti

 

išgirstu tik riksmą

kurio

niekada

nesupainiosi

su

jokiu

kitu

miško

žvėrim

 

 

Apie tai, kas neišvengiamai artėja

 

kai aš buvau chaosas

paukščio galva

snapu skrebenanti

savo

autobiografiją

nakties akivaizdoj

kai aš buvau geltonas

puodelis

išgertos arbatos

kai buvau kambarys ir jaučiau vėją iš

lauko pusės

 

kai aš buvau

tirštas rūkas

              virš laukų

ankstyvais rudens rytais

 

kai aš buvau rožinė spalva

dėmė

ornamentas

vilna

kai aš buvau visa tai

ir niekas

 

alsavo alkanas šuo

nasrai kraujavo

be-

protybe

 

 

Apie tai, ką pamačiau vieną dieną prie savo tvoros

 

prie mano tvoros

baltas arklys ganosi

prie mano tvoros

žolynai

sena „Lada“

prie mano tvoros

geltoni jazminai

akmenys

samanos

ugnys

ir tamsūs miškai

 

prie mano tvoros

elnias

dovanom nešinas

 

prie mano tvoros

vartų nėra

 

 

Apie vandenį

 

aš žiūrėjau į dugną

juodo vandens

apaugusio meldais

ir dugnas žiūrėjo man

į akis

aš žiūrėjau į kaulus

tūkstantį metų ten gulinčius

įbridau

ir jie
prisikėlė

 

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

 

Apie mirtį ir neprisikėlimą

 

maniau

kodėl taip sunku kvėpuoti

maniau

kodėl taip trūksta oro

plaučiai

lyg senas sustiręs skuduras

skrandis pilnas švitrinio popieriaus

burnoje švitrinis popierius

tarp pirštų švitrinis popierius

kas jo primėtė

į skaidrų ežero vandenį

kas primėtė senų plastmasinių pakelių

karčių kaip mazutas

 

maniau

kad numirus pateksiu kažkur iš tų kelių variantų

į dangų

o gal į pragarą

už neištaisomas praeities nuodėmes

kitų kankinimą

ir kas

kad iš nežinojimo

kraujas juk buvo tikras

 

maniau

numirus belieka tik siela

arba

tuščia vieta

 

arba tiesiog

balta spalva

žinot tunelis

ir visa kita

 

maniau

viskas vienaip ar kitaip baigiasi laimingai

ar mažų mažiausiai

—– amžinybe

 

klydau

 

dabar

kai atmerktom akim

stebiu kažkieno batų padus

slysteli

pakrapšto

patikrina ar tvirtas ledas

kad jis žinotų

koks jis neperlaužiamas

kad jis žinotų

kad vis tiek nepamatys nieko

išskyrus įšalusį purvą

senas medžio šakas

ir mano pražiotą burną

kurią palaikys

keistos formos žuvim

pabaksnos

sugels dantis

kūną

ir vis dar širdį

ar galit tuo patikėti?

 

—– vis dar

—– gels

—– širdį

 

 

 

Mėlynojo šulinio dainos

 

kai jame buvo nuskendęs virėjas

galėjai girdėti čarškinant puodais

cak cak

kapojamos mėsos garsas aidėdavo

per visą proskyną

šnypštimas puodų

dzingsėjimas

 

kol vieną dieną

cak cak caak

buuum

aaaaaaai

nusikirto pirštus

vargšas

dar kartą mirė

iš sielvarto

 

kai buvo nuskendęs valkata

tarškėjo buteliai

vapėjimas sklido per visą mišką

kartais užgriaudėdavo girtos dainos

ar imdavo teleškuoti

verkšlenantys

prisiminimai

kažkas įmetė graužtuką

užspringo

vargšas

o buvo jau namus

sau radęs

 

kai buvo nuskendęs mažas penkerių metų berniukas

bumbsėdavo kamuolys

į dugną

skardaus balso aidas

sukviesdavo žvėris

visi berods „eidavo pamarskomu“

paeiliui

 

žirklės

šulinys

dangtis

 

sunkus kaip velnias

dangtis

sunkus kaip velnias

dunkst

 

ir vėl

užduso

savo veido taip ir

nepamatęs

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.