SIMONA K. AKULASHVILI

Eilės

 

Truputis prisiminimo

 

Atsimeni

kažkada aprašinėjau tavo sapną

apie keturis mėnulius ir artėjančią katastrofą

paradoksaliai

suteikiančią vilties

 

apie jų prisilietimą

kurio nė sapnuot nieks nesapnavo

apie išnykimą

kurio grėsmė ir troškimas

kas rytą nuliedavo tarsi lediniu vandeniu

 

apie išnykimą danguje ir žemėje

apie tamsą kuri bus tuščia

kurį laiką

arba lygiai septynias dienas ir septynias naktis

ir rasis nauja žemė ir naujas mėnulis

 

ir vėl viskas iš naujo

ir vėl milijardai metų evoliucijos

chaoso ir keistų atsitiktinumų

būtent pastaruosius bus itin smalsu stebėti

 

juk atsimeni –

viskas prasidėjo nuo vilties

 

 

Paskutinių dienų moralas

 

Tebūnie menas!

Aštriais ašmenim atpjovę,

Krauju sienas apspjaudom,

Ištapom gražiai,

Ekspresyviai,

Surikiuojam rankas, kojas ir torsus,

Lytis, sėdmenis, pažastis,

Akis, lūpas ir nosis

Statmenai ant palangių,

Palikdami pūti ar džiūti,

Į akmenį virsti,

Pūti ar džiūti

Visus ar po vieną,

Po du, po tris ar po keturis

Pūti ar džiūti,

 

O tada kažkas vienas

Ar dviese

Sujungia,

Srovę paleidžia,

Ima šokti, raitytis ir lydytis

Penki D vaizdas

Verčia iš koto,

Verčia žavėtis, šlykštėtis,

Kraupti ir gūžtis

Prisiminus,

Kad pats nebeturi kupros,

Kad nuosavas kraujas, mėsa

Ir kaulai

Pavirtę į vaizdą,

Už kurio peržiūrą sumoki

Po 4 pinigus

 

 

Apie miestą

 

                   Mylimam miestui, kurio kartais bijau

 

Miestas,

kadaise vilkėjęs didiko rūbais,

miestas su keletu puošnių lopinių

ant sudilusios drobės,

krauju pramirkusios,

slankioja dabar sau

tarp nepajudinamų savo rūmų sienų,

slankioja ir mosikuoja rankomis,

slankioja ir mosikuoja rankomis,

šnabždėdamas kažką sau po nosim,

knyga, vos gyva,

kaklą pasidabinęs.

Slankioja ir maišeliais spjaudosi.

Tie kabinasi ant medžių

primindami nebūtų troškimų kapines.

 

Vargas

pakliuvusiam ant jo tako.

 

 

Apie gyvenimą skylėje

 

Tamsa, retas oras, ankštumas,

nėra vietos nei kojos, nei rankos

judesiui,

oda perbėga šiurpas,

net plaukai gūžiasi.

Tai tokie pirmi potyriai,

dažniausiai liudijantys

atvykimą į Skylės rūmus.

Akims apsipratus išvysti

aklinas sienas,

rožines pelargonijas, vatą

pramaišiui su senais drabužiais,

vėl pelargonijas

ant kas antro lango,

malkas, ryškiai mėlynas vandens kolonėles,

savo forma ir paskirtim primenančias švyturius,

žydrynę, pakibusią virš seno miegančio girtuoklio

ant suolo,

ten, kur susikerta dvi parduotuvės,

taip pat mergaitę

rožine suknele

ant sūpynių,

girgžt girgžt,

kol tėvai su kaimynais trečią dieną

geria

sujauktam kieme prie pat gatvės,

išvaryti pavasario, obelų žiedų ir alyvų kvapo.

Gali išgirsti byrant sudžiūvusius žiedlapius,

grandines, ašaras, naujagimių aimanas,

gali užuosti kvapą

dulkių, asfalto, pūvančio medžio, lietaus, kraujo,

               dūmų, alkio, troškimo gyventi, ne mirti,

pavasario,

 

gali pats pabandyti gyventi.

 

 

Apie pabėgimą

 

Šį kartą

Papasakosiu apie mūšį

Vieną iš nedaugelio

Tą naktį mus ištikusį

Erdvėje

Tarp dviejų hektarų miško

Ir juodosios jūros

Erdvėje

Tarp oro gūsio šnervėse

Ir lūpų judesio

             – Atsimeni kaip plaukėm

             Bėgdami nuo priešų

             Jausdami

             Tą gilų vandenį

             Po savo kūnais

             Apsunkę

             Nuo šimto vieno

             Pabėgimo plano

Jis baigės per anksti

Kaip visada

 

Pabudus

 

 

Apie Paryžių Teksase

 

Apie Paryžių Teksase,

apie traukinį manyje,

apie dešimtą tavo vaiką,

pagimdytą

iš gailesčio ir

baimės

žiūrėti

sau

į akis

 

Apie bokštus iš kaladėlių

ir svajones, vis dar

juose užrakintas,

apie tylą ir

vos girdimą

maldavimą

išleisti

labai

seniai apleisto

šulinio

 

niekada nemačiusio

vandens

 

 

Apie profilį ir pelėsį

 

Kai sėdėjau tarp keturių sienų

senam pastate

tą žiauriai karštą

vasaros dieną

 

savo veidą

parodei

beveik profiliu

 

žiūriu

o akyse –

siena

ir dar truputis pavėsio

ant kaktos

po blakstienom

 

vėliau pamačiau tave

iškilmingai

su muzika mėgstamam filmui

 

vėl tas pats profilis

juodas su baltu pavėsis

ir karštis

miesto aikštė banginis

 

pūvantis

kaip ir visos sistemos

užrakintos cirko vagonuose

 

vėliau

gyvenau

dar buvau nusipirkus kavamedį

 

aišku

nugaišo

neištvėrė pavėsio

ir ilgesio.

 

 

Apie nusilupimus

 

Nusilupu

žvilgsnius tų, kurie žiūrėdami į mane tematė

savo vidurius,

tulžį ir kepenis

 

Nusilupu

žodžius tų, kurie

kalbėdami apie mane liudijo savo kapus ir akmenis

 

Nusilupu

dūmus ir kartų tabako laukimą, kai liepsnos kyla aukščiau už debesį

 

Nusilupu

ašaras tų, kurie jau seniai išverkę žaizdas ir ašakas

 

Nusilupu

meilę kaip vyną, meilę kaip laivą ir laisvę, meilę kaip gyvą padarą

viltį ir trupinius maisto iš vakar

 

Užsidengiu

baltu lapu ir dažais

 

Mėnuliai, kur kabo, jų šviesa mano kauluose.

 

 

Apie palatą ir balandžius

 

Kai tu gulėjai dvivietėj palatoj

ir už lango kąsniais

krito sniegas,

pagalvojau –

 

gražus tas sniegas, graži siena

 

ir lašai, tavo kūną gaivinantys,

gražūs,

kodėl taip kyla burbulai?

 

„Juk tai fizika!“

 

ir užrašas gražus,

net keliose vietose –

 

„Prašome nelesinti balandžių“

 

jie alkani,

jie susirinko

išlesti vidurių

 

„Kur dingo senosios žvaigždės?“ 

 

 

Šimtas devyni kūdikiai

 

Šimtas devyni kūdikiai

užmerktom, pramerktom akim, kaip lėlės,

melsvi, gelsvi ir išbalę, tie,

kur visai neseniai numirę

 

mėlynas dangus

ir kraujas,

 

ir burnos,

maisto niekad nematę

 

ir kvapas odos ir kaulų,

žmogumi nevirtusių

 

stoviu priešais

ir drugys nagais

į kairę akį įsikibęs

 

skauda

 

lietus,

smulkus lietus ir vyšnios

 

stiklinės akelės

lietų surenka

 

o mano pėdos smenga,

o mano pėdos virsta į akmenį

 

o mano rankomis varva

smulkus lietus ir vasara

 

o mano rankos

varva

 

vakaras

 

——-

vakar

—-

 

 

 

Apie būsimą scenarijų

 

Aš dar parašysiu scenarijų

apie tuštumą

vidury mažo Amerikos miesto

 

vieną ankstyvą gegužės rytą

apie tai

 

kaip

 

nėra

 

kuo

 

kvėpuoti

 

apie baltos spalvos saulę

per aukštai pakibusią

 

apie seną indėną

to paties veido

nuo pirmo iki paskutinio

pejotlio kąsnio

 

daugiausiai dėmesio skirsiu durims ir sienoms

 

durys bus metalinės

piene išmirkusios rožės spalvos

apvaliom rankenom

(kas tokias deda laukui?)

 

paminėsiu dulkę

pakibusią

virš negyvo maitėdos

iš alkio pastipusio

 

ir seno laikraščio skiautę su antrašte

„šioje šalyje baigėsi lavonai“

 

 

 

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.