Santykiai: susiliest subinėm ir mokytis mirti
Žaidžiam tikrovę?
Pabundu apsisperminęs. Iš pradžių nesuvokiu, kur esu, tada pamažu grįžta nuovoka. Briuselis, viešbutis. Kambaryje dar miegojo vengras ir makedonas. Bent jau tikiuosi, kad miegojo. Mazgodamas bybį tualeto kriauklėj galvojau apie šlapią sapną. Tai įvyko su kažkokiu keistu robotu. Niekada nesu turėjęs seksualinių fantazijų su robotikos elementais.
Kurį laiką žiūrėjau į savo trauzus, kurie tapo sapnų gaudykle. Įsimintina patirtis Europos sostinėje, tarptautinėje terpėje. Sapnas – tai, ko nepriskirčiau tikrovės laukui, turi apčiuopiamų ir nepatogių padarinių tikrovėje.
Klausiausi paskaitos, kurioje mokslininkas kalbėjo apie tai, kad išties mes visi gyvename haliucinacijoje. Smegenys nuolat patiria haliucinacijas. Kai visi sutariame dėl kokios nors haliucinacijos, pavadiname ją tikrove.
Nekalbu vien apie protinį ar dvasinį lygmenį. Apie materialią, fizinę tikrovę. Pavyzdžiui, šunys turi dvi rūšis spalvinių receptorių – žaliai ir mėlynai spalvoms. Žmonės – tris: žaliai, mėlynai ir raudonai. Visos spalvos, kurias matome, net šviesa ir judesys mums atrodo taip, kaip atrodo būtent dėl turimų regos receptorių. Vėžys maldininkas turi šešiolika šių receptorių rūšių. Galbūt šis padaras visiškai kitaip mato judesį ir šviesą. Gal jis yra objektyvesnis tikrovės vertintojas.
Persikėlus į nematerialius dalykus… Nesvarbu, kuo tikėtumėme, dukart per metus ateina diena, kai reikia laikrodį pasukti pirmyn arba atgal. Dukart per metus įsitikinu, kad nesvarbu, kuo tikime ir koks mūsų požiūris. Jei visi susitelkiame į vieną dalyką, kartu galime nuveikti kažkokią epideminę nesąmonę.
Utku eskimai neturi sąvokos „pyktis“. Tahityje gyvenantieji neturi liūdesio sąvokos. Kai jie jaučia tai, ką mes įvardintumėme apatiškumu, prislėgtumu, išsekimu ar niūrumu, jie tam pavartoja vieną žodį pe’ape’a. Japonai žodyne turi sąvoką arigata-meiwaku. Tai jausmas, kai kažkas tau padarė paslaugą, kurios neprašei, ir sukėlė nesklandumų, bet iš tavęs tikimasi, kad būsi dėkingas. Šių tautų tikrovė konstruojama kitaip nei mūsiškė.
Internetuose galima aptikti labai daug tyrimų, kuriais bandyta išsiaiškinti, kiek kartų per dieną žmonės meluoja. 200 kartų, pasak kai kurių tyrėjų. Apie tuziną kartų, anot kitų. Nelygu kaip apibrėšime melą. Tiesos neįmanoma rasti net kalbant apie melą.
Ligoninė, baras, striptizo klubas, vienuolynas ir teatras. Šios vietos turi vieną bendrybę. Jose vienaip ar kitaip sušvinta žmonių tikrumas. Nesukurta, nesukonstruota savastis, grynoji esmė. Tiesa, vienose vietose ryškiau apreiškiami vieni tos esmės niuansai… gyvuliškumas, žemiškumas, juodosios pusės. Bet tai yra tikra.
Bare alkoholis nutrina grimą. Ligoninėje, reanimacijos skyriuje, žmonės stoja į akistatą su savo mirtingumu. Čia bet kokia poza ar įvaizdžiai nebetenka prasmės. Striptizo klube įaudrinti vaizdų, geismų ir aistrų, apsvaigę nuo alkoholio žmonės praranda valingą siekį tramdyti savo demonus. Tai gyvuliška, bet nesumeluota. Vienuolyne po dvasinių pratybų, rekolekcijų tam tikram laikui nusivalo globalizuoto gyvenimo dulkės. Grįžtama prie būties šerdies.
Ir teatras… specialybės dėstytojas D. M. dažnai kalbėdamas apie vieną ar kitą spektaklį pamini melo ir tiesos žaismą. O. Wilde’o frazė: „Duok žmogui kaukę ir jis pasakys tau tiesą.“ Žaismas tikrovėmis. Aktorius, stovintis scenoje, gyvenantis „suvaidintoje“ tikrovėje, pasako tiesą žiūrovams, tuo metu esantiems bendrinėje tikrovėje (haliucinacijoje). Kad ir nepatogią tiesą.
Ir per šį keičiamų tikrovių žaidimą publika priima jo žodžius. Gal tik taip ir tesugeba priimti. Daugelis komikų yra ne vien sąmojingi. Geriausieji iš jų yra stebėtinai įžvalgūs socialiniai kritikai, netgi mūsų laikų diagnostikai. Juos vadiname komikais ir taip priimame jų sakomą tiesą. Juokdamiesi. Juokas – gynybinis mechanizmas.
Sanskrite yra žodis lila. Jis nusako visą tikrovę, kosmosą kaip dieviškojo kūrybinio žaidimo rezultatą. Į šį žaidimą įeina muzika, šokis, daina… Tai vienintelis būdas pabėgti nuo iliuzijos.
Žaidžiantis vaikas. Kiek teko dirbti su vaikų grupėmis stovyklose ar kūdikių namuose, vis nusistebėdavau jų sugebėjimu žaisti. Jie žaidimo visata įtiki stipriau nei realiąja. Jie nesijaučia alkani, juos žaidimo įvykiai jaudina stipriau nei bendrinė tikrovė.
Toks žaidžiantis vaikas man labai primena dievą. Nes toks vaikas nuolat laviruoja tarp savo ordinariųjų ir ekstraordinariųjų galių. Štai pavyzdys: šioje visatoje dievas negali nemylėti žmogaus (remiantis katalikiškąja tikyba). Ordinariosios jo galios šioje sistemoje, šioje visatoje neleidžia jam nemylėti. Bet jis turi ir ekstraordinariųjų galių – tai reiškia, kad jis bet kuriuo metu gali pakeisti pačią sistemą, pakeisti visatą.
Nuolat žaisdamas, keisdamas tikroves, suvoki, kad daugelis dalykų yra tariami. Ekonomika, mados, politika, virtualusis pasaulis – tai mūsų susitarimai, tam tikros iliuzijos, bendrosios haliucinacijos. Kai kas jais įtiki kaip vienintele įmanoma tikrove. O žaisdamas, suteikdamas reikšmę nereikšmingiems dalykams ir atvirkščiai, matai, kaip viskas byra. Per žaidimus patiri tikruosius dalykus – tai, kas nekinta, kas esmiška.
Prieš kurį laiką sapnavau sapną, bet prisimenu ne jį, o tik žodžius, kuriuos užsirašiau atsibudęs: „Melas yra didžiausia paslauga, kurią gali padaryti tiesai.“ Ilgą laiką nesuvokiau, ką jie reiškia.
Dabar atiduodamas didesniąją savo gyvenimo dalį teatrui, pamažu pradedu suvokti. Žaidimų tikrovės yra sumeluotos. Melas, kaip žaidimo elementas. Kaip kaukė žmogui, kuris pasakys tiesą. Kaip humoro lukštas, gaubiantis komiko išsakomą įžvalgą, kuri esmiškai svarbi mums.
Žavingai keista tai, kad tikrovės ieškome ir teatre – ten, kur vaidinama. Man asmeniškai žavingai keista ir tai, kad nesusijaudinu matydamas robotus, bet sapne su vienu taip gerai pasikirkinau, kad net apsisperminau realybėje. Ir šis šlapias sapnas priminė kitą, iš kurio prisimenu tik žodžius.
Žaismingai įstabu.
Santykiai: susiliest subinėm ir mokytis mirti
Poroje esantys žmonės vienodai jausis tik 9 % viso kartu praleisto laiko. Pavyzdžiui: iš šimto kartu praleistų dienų jūs abu vienu metu jausite tą pačią emociją tik devynias dienas. Emocinis disonansas. Yra būdas pasiekti maksimalų emocinį rezonansą. Jūs abu galite visą laiką jaustis supistai.
Bandžiau suprasti santykius, kad galėčiau geriau juos palaikyti. Gali būti, kad dabar tavo ar mano sutuoktiniai vaikšto kažkur ir kuria prisiminimus, apie kuriuos mums vėliau pasakos. Iki dabar visi mano buvę santykiai žlugo. Manau, kad žinau kodėl. Tik viena yra suvokti klaidas ir kita – pritaikyti tas žinias praktiškai.
Kai santykiai nusistovi, kartais man atrodo, kad buityje 80 % pokalbių pradeda vykti taip: „Gal matei mano raktus?“ – „Ką?“ – „Ai, nieko, nesvarbu, pats radau.“ Ir ilgą laiką tai gali nesikeisti. Emocinis rezonansas nėra privalomas ar būtinas dalykas. Įmanomi visokiausi teigiamų emocijų dariniai: ramus–džiugus, linksmas–atsipalaidavęs, susitelkęs–susižavėjęs, dėkingas–nustebęs ir t. t. Aišku, įmanoma abiem visą laiką jaustis nuostabiai nuolat vartojant euforikus, stimuliantus ar kitas psichoaktyvias medžiagas. Tada po kurio laiko abu irgi jausitės vienodai sirgdami klinikine depresija.
Pasak kai kurių antropologų, yra dvi varomosios žmonijos jėgos – vyro trauka prie moters ir moters motinystės instinktas. Esą biologiškai jos dvi stipriausiai prisideda prie mūsų išlikimo. Tai reiškia, kad jei reikėtų rinktis, dažniausiai vyras pasirinktų mylimąją vietoj vaikų, o moteris – vaikus vietoj mylimojo. Toks žmogiškųjų santykių tragizmas įtrauktas į mūsų biologinę matricą. Tokie tragediniai interesų neatitikimai net ir pačia mažiausia forma aplanko visus santykius.
Kartais regisi, kad santykiai yra kasdieninis klausinėjimas: „Ką norėtum valgyti?“, iki kol vienas iš jūsų miršta. Aišku, santykiai yra kur kas daugiau nei vien ši frazė, tačiau ji yra veikiausiai universaliausia ir dažniausiai pasikartojanti. Mąsčiau apie tobuliausią porą žemėje, žmones, kurie puikiai atitinka vienas kitą. Pagalvojau, kad tokiu ryšiu susietus žmones kartais turėtų nudiegti mintis, jog vienas iš jų turės ateiti į kito laidotuves.
Sokratas sakė, kad filosofija tai mokymasis, pasiruošimas mirčiai. Įmanoma, kad buvimas dviese maža dalimi yra mokymasis, kaip numirti pirmam ar antram. Nors, tiesa, pats Sokratas padoriai numirti irgi nesugebėjo. Praėjus 2 400 metų po jo mirties, jo darbai ir mintys sukasi tarp gyvųjų.
Turbūt gražiausi gyvenimo momentai yra dviasmeniai. Pavyzdžiui, susiliest subinėm kartu maudantis po dušu. Pasidaryt nedidelį fortą iš baldų ir patalynės, tada jame mylėtis. Iš naujo perskaityti pirmuosius susirašinėjimus. Sudėti kelių tūkstančių dalių dėlionę. Fotografuoti vienam kitą įvairioje aplinkoje.
Ir velniop tą emocinį rezonansą. Ne čia esmė. Yra lygtis, pavadinta dievo pirštų atspaudu: z {n+1}=z n^2+c.
Ji reiškia, kad labai paprastos taisyklės leidžia egzistuoti, susikurti be galo komplikuotiems dariniams. Ja galima nusakyti upių išsišakojimus, brokolių ir medžių šakų struktūrą, mūsų kraujagyslių tinklą, kosminius darinius ir t. t.
Bet mes vis dar negalime nuspėti orų, kokie bus po pusės metų. Nors žinome visus veiksnius. Žinome, kaip formuojasi smėlio kopos dykumoje, bet negalime pasakyti, kokią tiksliai struktūrą jos įgis, koks bus kopų raštas.
Chaoso elementas. Visatoje yra palikta vietos jam. Evoliucijos programoje irgi. Tik taip gali atsirasti mutacijos ir vykti tobulėjimo, prisitaikymo procesas. Dėl to chaoso elemento, net žinodami visus veiksnius ir principus, negalime nuspėti daugelio dalykų.
Galima perskaityti visas šeimų psichologijos knygas, įsiminti visus modelius ir dėsnius ir vis tiek pabaigti žlugusiais santykiais. Vėl tas pats chaoso elementas. Dabar galbūt geriausias dalykas, kurio išmokau per praktiką, – atsiradus problemai dviasmeniame ryšyje nereikia prisiimti pozicijų „Aš prieš Tave“. Geriausias variantas – „Mes prieš problemą“. Rezonansas nėra siektiniausias dalykas. Kiekvienoje melodijoje yra punktas ir kontrapunktas. Tai ją paverčia visavertiška.
Su visais tragizmais, pasidulkinimais fortuose, subinių pasitrynimais, chaotiškais elementais, nesusikalbėjimais ir nesupratimais. Bandome harmonizuoti. Nuolat grojame ir klausomės.
