GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Pasakojimo šulinys

Laura Sintija Černiauskaitė. Šulinys. Mažasis romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 191 p.

Laura Sintija Černiauskaitė. Šulinys.
Mažasis romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2018. 191 p.

Naujoji Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga „Šulinys“ turi žanrinę paantraštę „Mažasis romanas“ – pristatymo metu autorė sakėsi nebenorinti rašyti romanų, turinti intenciją pereiti prie eseistikos. Skaitydama jaučiau, kad vis dėlto ji yra beletristė, turi tam, matyt, Dievo dovaną, o nuo savęs nepabėgsi. Skaityti ilgokai vengiau – bijojau, kad galbūt romano siužetas bus pernelyg atpažįstamas iš žiniasklaidoje transliuotų plačiai nuskambėjusių kriminalinių įvykių ir galbūt tas „publicistinimas“ jį gadins. Knygoje neradau nieko panašaus. Viena mano bičiulė, trijų vaikų motina, irgi vengia skaityti – savaip bijo anotacijos. Nes kas gi savo malonumui žiūri, pvz., filmus apie holokaustą? Niekas. Žiūri nebent tam, kad patirtų katarsį ir apsivalymą, bet su pramoga tai neturi nieko bendro. Tačiau su šios knygos skaitymu, spėju, gali būti kiek kitaip – išgyvenus tuos (gerokai transformuotus, nelaikraštinius) baisiuosius įvykius, judama toliau, ir skaitytojo akį traukia knietulys, kuris nėra žlugdantis.

Rašytojų sąjungoje renginio metu buvo paminėta frazė „Ne perskaičiau, o iškvėpavau“ – Lauros Sintijos rašymui ji tikrai labai tinka. Skaitoma, kaip kvėpuojama, įsitraukiant, vienu ypu. Ten, kur daug klaiko ir randasi grėsmė egzaltacijai, – gelbėja komiškos detalės, pvz., tetos Mikasios figūra. Simpatiją kelia ir tai, kad pati autorė žiūri autoironiškai, pripažindama sau dėl rašymo stiliaus vis prikišamą egzaltaciją. Renginyje net prisipažino turinti slaviško kraujo, kas galbūt turėtų paaiškinti skaitytojams jos temperamentą. Romano kalba labai plastiška, banguojanti, išraiškinga. Itin gražūs palyginimai – bijūnų, jurginų žiedai lyginami su planetomis. Net girtumo būvis aprašytas fenomenologiškai tiksliai. Kai kuriuose epizoduose nuoširdžiai kvatojausi. Pvz., kai Kastukas kelia stiklelį: „Nu tai už mūsų ir ne mūsų vaikus!“ (p. 146) Atkurta organiška kaimiečių kalba (tarmė, slengas), eigastis, charakteriai. Pabaiga visgi gan patetiška, dirbtinoka, kaip Dostojevskio „Broliuose Karamazovuose“ (nors pati siužetinė atomazga man labai patiko). Nemažai psichologizavimo ir žvilgsnio refleksyvumo, įsižiūrėjimo: „Ilgiau užlaikius žvilgsnį jos paviršius, išraižytas smulkiomis gysliukėmis ir ovalinėmis burnelėmis, likusiomis nuo nupjautų šakų, pašėldavo virpėti tarsi gyva penklinė: spintelė kalbėdavo tau. Ne žmonių, bet savo kalba, kurią jutai be žodžių. Tai, ką ji sakydavo, buvo labai slapta, skirta tik išrinktiesiems, bet išvertus į žmonių kalbą ir labai paprasta: labas, štai aš, kad žinotum, Ena, koks įdomus ir paslaptingas mano gyvenimas. Jos žinia tave sujaudindavo iki šiurpo; kažin ką svarbaus ji pranešdavo ir apie tave pačią, ir apie neregimąjį visa ko gyvenimą. Nujautei, kad iš tiesų spintelės yra kur kas daugiau, negu gali matyti; kad visi daiktai ir žmonės savo kūnuose tik užsibaigia, o prasideda ten, kur viskas sukuriama paslaptingos, neregimos, į pasaulį alsuojančios paslapties“ (p. 29–30). Nors be konteksto tai galėtų atrodyti banalus filosofavimas, į pasakojimą jis įsipina kaip paprastų dalykų konstatavimas, aiškinimas, tvirtinama sava pasaulio sąrangos versija.

Jeigu teisingai perskaičiau „Šulinį“ – man pasirodė, kad tai kūrinys apie traumas. Tiksliau, trauminę patirtį, kuri išlieka per kartas, – Filomenos sūnus Arnas intuityviai saugo mažąją Ameliją nuo šulinio. Jungo psichoanalizėje šulinys simbolizuoja vieną svarbiausių archetipų, susijusių su anapusybe, transcendencija. Tačiau knygoje neužsižaidžiama jo simbolika, jis egzistuoja tik kaip lemtingas objektas žmogiškųjų aistrų fone. Gal net labiau išplėtota viską nušluojančios didžiulės bangos semantika – ji išvystama košmare, bet atspindi ir tai, ko tikrovėje nesame pajėgūs kontroliuoti. Vienas svarbiausių romano pranešimų – kūrybingas traumos atminties perdavimas: „Laikui bėgant turi susitaikyti ne tik su tuo, kad keičiasi kūnas, bet ir kad nyksta arba neatpažįstamai keičiasi tavo vaikystės vietos; kad kiti, svetimi jose įsigraužę it kinivarpos. Fiziškai jas prarandi; tik giliai savy išsaugai vaizdinius po gruoblėtu atminties stikliuku, kuris viską iškreipia, vienus dalykus išryškindamas, kitus visai išblukindamas. Dabartis apmiršta, liaujasi veikusi, o atmintis ryškėja: vietos, kuriose gyvenai, su jomis iki mirties tave jungia slapta pulsuojanti bambagyslė“ (p. 136–137). Egzistencinių sukrėtimų siejami veikėjai susitinka, praėjus daugeliui metų, pasikeitus kartoms. Jų vaikai nelabai ką žino apie praeities fantomus, tačiau nesąmoningai rekonstruoja praeitį, natūraliai perima tėvų baimes, priima atsitiktinius arba neatsitiktinius sprendimus (Amelija nutaria studijuoti mediciną). Kompozicijos pynė siūlo pasinaudoti gyvenimo, kaip kone nevaldomo proceso, kūrybingumu – priešintis tamsai ir blogiui, perimant ankstesnių kartų patirtį, suvokiant gyvybės trapumą viską šluojančioje istorijos bangoje.

Literatūrologai, kiek esu girdėjusi svarstymų apie Lauros Sintijos kūrybą ir kaip pristatydamas knygą teigė Mindaugas Kvietkauskas, „neturi akies“ autorės atžvilgiu. Žinoma, kiekvienais metais po dvyliktukų aptarimo nepamirštama pasiskųsti, kaip fragmentiškėja proza, kaip jauni autoriai nebemoka suformuluoti rišlaus sakinio, sukurti sąryšio, kompozicijos ir t. t. Kažkada Élisabeth Roudinesco knygoje „Sigmundas Freudas savo laikais ir mūsų dienomis“ skaičiau guodžiančią premisą: „Ilgus metus godžiai domėjęsis to meto pažangiausiais gamtos mokslais, Freudas išmoko atpažinti Goethės Mefistofelio iš „Fausto“ perspėjimo tikrąją esmę: „Be reikalo klaidžiojate aplink mokslus. Kiekvienas išmoksta tik tai, ką gali išmokti“ (iš prancūzų kalbos vertė Rūta Zapolskienė, Vilnius: Charibdė, 2016, p. 40). Tikrai guodžia, nes ne (vien) erudicija paverčia rašytoju. Mėgstama pabrėžti, kad Laura Sintija rašo klasikine, gana senovine kalba („kaip Granausko“), bet tai turbūt privalumas – knyga nuosekli, kalba ilgus metus ugdyta titanišku darbu, ja kvėpuojama. Neįmanoma nevertinti autorės už egzistencinį tikrumą (nerašo apie tai, ko neišmano), už plastiško pasakojimo meistrystę.

Netikslumai, kurie, knygą skaitant vienu ypu, krito į akis: mažajai Enai gulint lovoje, pro lubų plyšį sklinda šviesa iš tėvų miegamojo, tačiau pas motiną naktį ji eina pro virtuvę ir randa ją pirmame aukšte. Ne visai logiškai kaitaliojasi metų laikai – žiema (minima, kad Raselei 3 metai), paskui jau vasara, nelaimė įvyksta braškėms nokstant, o vėliau, sprendžiant iš įrašo antkapyje, išaiškėja, kad Raselės Dagilytės gyvenimo trukmė – 1954–1956 m. Kitame skyriuje tikrai vasara, maudosi Enos vaikai, iš daržo skinami krapai, tačiau ligoninėje Judita kažkodėl velkasi paltą. Gal tai ir nėra loginės klaidos, gal, panašiai kaip romane „Benedikto slenksčiai“, siekta išvengti prisirišimo prie konkretaus laikotarpio, abstrahuojant detales.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.