Premijų ekonomika 31:2
Lietuvoje vis dar vyrauja įsitikinimas, kad vyras yra labiau atsakingas už šeimos pajamas, o moteris gali uždirbti mažiau. Šį požiūrį patvirtina ir statistika. Statistikos departamento duomenimis, moterys Lietuvoje uždirba net 13,4 proc. mažiau nei vyrai ir atlyginimų atotrūkis kasmet didėja. Ką tai turi bendro su Jotvingių premija, paklausite. Techniškai premija menininkui ne tik pripažinimo ženklas, bet ir atlygis už darbą bei socialinis kapitalas, generuojantis tolesnes pajamas. Premija menininkų gyvenime tarsi paaukštinimas biurokratui ir stambus bonusas gerai dirbančiam vadybininkui.
Sapalioti, kad kuriama ne dėl premijų, yra tas pats, kas sakyti, kad menininkai turi misti saulės spinduliais. Gyvename smarkiai konkuruojančioje hierarchinėje visuomenėje, kurioje prizai, medaliai ir premijos daro įspūdį bei didina kūrėjo populiarumą. Ir visai nesvarbu, ar jis premiją gavo už gerą kūrybą, ar už lojalumą sistemai, rajono bibliotekininkė renginio plakate visuomet išvardins į jos organizuojamą vakaronę atvyksiančio rašytojo titulus ir baugiai žavėsis jo kūryba, net jei jos nelabai supras. Tiesiog taip veikia hierarchinė visuomenė. Todėl Lietuvoje premijuoti dailininkai geriau perkami, o rašytojai skaitomi. Ir taip, premijos, jų „levelis“ ir skaičius tiesiogiai susiję su menininko materialine ir socialine padėtimi. Nėra taip, kad premija – tik premija, kurią visi rytoj pamiršta. O jei kažkas ir pamiršta, tai Kultūros ministerijos klerkai visuomet primins, pareikalaudami „cėvė“ su nuopelnų Lietuvai sąrašu, kai eisi pas juos prašyti finansavimo projektui, stipendijos ar prastovos išmokų.
Kaip ir minėjau, egzistuoja premijų „leveliai“ ir subordinacija. Negausi Nacionalinės nesusirankiojęs kokių jotvingių ar maironių, todėl mūsuose kiekviena premija svarbi. Ir nors Lietuvoje, kur premijos dydžiu ir esme dažnai balansuoja tarp socialinės pagalbos „na, duokim žmogui, jis sunkiai serga“ ar kompensacijos už per mažą honorarą (kai premijų komisijose „lobina“ leidyklų atstovai), jos vis viena generuoja socialinį kapitalą, kuris nors ir nežymiai ar ne išsyk, vis viena didina pajamas ir pagerina socialinę menininko padėtį. Ir todėl nenuostabu, kad su pajamomis ir pinigais susijusioje srityje moterys diskriminuojamos. Ir dažnai diskriminuojamos pačių moterų, kurios dirbdamos kultūros sektoriuje demonstruoja pritarimą dominuojančiai tradicijai – vyras turi uždirbti daugiau, nes jis maitintojas. Moterims reikia gyventi kukliau, taupiau ir joms visko turi pakakti mažiau: pripažinimo, pinigų. Šis fenomenas galbūt būtų paaiškinamas tuo, kad už nesuvokiamai mažus atlyginimus kultūros srityje dirba daug nuolankių, kantrių ir kuklių moterų, kurios stengiasi glaustis prie galios pozicijas generuojančių vyrų. Kad egzistuoja ši „vyras turi gauti daugiau, kad išlaikytų šeimą“ tradicija premijų dalybose, patvirtina ir tai, kad vyrai, kurie kaip patriarchai „išsipildę“ mažiau, rečiau ir premijuojami. Visokie bevaikiai, vienišiai, girtuokliai ir keistuoliai – vyrų eilės gale.
Todėl šioje tradicijoje ir šiomis aplinkybėmis labai svarbu, kaip elgiasi dominuojantys vyrai. Ir čia norėčiau išsiplėsti ir pasidalinti pastebėjimais, kas gi vyksta gan uždaroje literatų bendruomenėje ir kodėl Jotvingių premijų skaitiklis šiemet rodė 31 laureatą vyrą ir tik 2 moteris. Kaip buvo iki to nusirista ir daugybę metų nieko nestebino.
Manau, kad visos tos „chebrytės“, „draugelių rateliai“ susiformavę kaip kompensacinis mechanizmas, aptinkamas ir kitose socialiai pažeistose grupėse, kai skriaudžiamieji (bandau įsivaizduoti, kaip būtų elgiamasi su poetišku humanitaru Panevėžio 14-ojoje, kuri išugdė tokius verslo ryklius kaip Numavičius, Drobužas ir pusę miesto reketininkų, ir vaizduotė nusidažo tamsiom spalvom; ir nemanau, kad mano mokykla išsiskyrė patyčių žiaurumu) sukuria tokius pačius ir net baisesnius mechanizmus nei juos praeityje traiškiusieji. Noras sutelkt galios (tebūnie tokių pačių kadaise engtų humanitarų), kad, neduok Dieve, vėl „neužsileistum“, vėl neprarastum pozicijų, vėl nesistumdytum pasieniais kaip koks lūzeris. Apmaudu, bet dauguma literatų yra tiesiog tradicionalistai, besistengiantys prisitaikyti prie baisių ir pasenusių patriarchato taisyklių. Na ir kas, kad jie nemedžioja ir nesilanko pirtyse, kuriose sprendžiami visi Lietuvos ateities klausimai, jie turi savo būdus viską vyriškai apžaist ir nors per plauką priartėt prie tų, kurie medžioja ir vanojasi pirtyse. Štai kodėl ietys laužomos ir memai paišomi ne tada, kai kultūrai apkarpomas finansavimas, ir net ne tada, kai rašytojams užkraunami sunkiai pakeliami mokesčiai. Literatai imasi „aktyvizmo“, kai reikia oponuoti kolegei, kuri atkreipia dėmesį į moterų diskriminacijos faktą.
Literatų naudai tegaliu pasakyti, kad jie nėra išskirtiniai. Nacionalinių premijų statistika ne ką geresnė. (Jei čia būtų feisbukas, tai šioje vietoje iššoktų koks gudragalvis ir pareikštų, kad „statistika ne rodiklis ir ne faktas, ji dažnai klysta“. Atsakyčiau – premijų atveju faktas kaip blynas, nes premijų dalinimo statistika nėra sunkiai apskaičiuojama. Yra tik dviejų stulpelių lentelė su „v“ ir „m“, kur tereikia kelis skaičius sudėti ir padalinti. Jokių respondentų ir apklausų, rodiklių svyravimų ar apvalinimų po kablelio. 31:2. Ir čia ne tas santykis, kad galėtumėme daryti prielaidas, jog taip susiklostė per didžiulį nesusipratimą ir atsitiktinai. Tai faktas, kad literatų bendruomenė tradicionalistinė ir atsilikusi.)
Kada padėtis pasikeis? Tik tada, kai vyrai humanitarai atsiaugins kiaušus ir išstos iš tarpusavio paramos klubo, pakovos už menininkų socialinę padėtį ir už didesnius resursus kultūrai, o ne pirštais badys drąsias moteris, kurios kalba apie nelygybę. Kai solidarizuosis su moterimis kūrėjomis dėl bendro gėrio – geros literatūros, o ne išsisukinės, manipuliuos nuomone ir dangstys problemą.
Jei situacija nesikeis, viskas ir toliau trauksis, mažės ir provincialės. Kaip tai nutiko su Lietuvos politiniu lauku ir apskritai šalimi. Aišku, visada bus galima sakyti, kad kalta ekonominė padėtis ir emigracija, bet jei nesusiformuos intelektualus branduolys, kuris pažangiu mąstymu trauktų jaunus talentus į literatų tarpą, tai ši bendruomenė bankrutuos anksčiau už kitas.
