Kapinės

Verslininkas su ramentais ir du jį lydintys asmenys, nešini nedideliu karsteliu, stoviniavo prie aukštų kaltinių vartų. Už vartų – prabangios kapinės. Kad į jas nepatektų prastuomenė ir turistai, vartai buvo rakinami, tad Verslininkas spaudinėjo skambutį ir kantriai laukė, kol bus įleistas. Čia jis turėjo nusipirkęs sklypelį. Karstelyje, kurį laikė Verslininko palydovai, gulėjo jo koja, amputuota (iki kelio) po nekrotizuojančio fasciito. Nors koja, prieš paguldant į karstelį, buvo tinkamai užkonservuota, vis vien ją reikėjo skubiai palaidoti. Mutavę stafilokokai, kurie suėdė Verslininko blauzdą, – labai gajūs ir vis dar galėjo veistis pašalintoje galūnėje ir patekti į aplinką. Apie tai Verslininką įspėjo koją amputavęs Kauno klinikų Chirurgas. Chirurgas, kuriam buvo dosniai sumokėta, ne tik išgelbėjo Verslininko galūnę nuo medicininių atliekų krematoriumo ugnies, bet dargi pasirūpino ją slaptai palaikyti morgo šaldiklyje, kol Verslininkas sustiprės po operacijos, vėliau amputuotą galūnę tinkamai įpakavo ir pasiūlė iškilmingai palaidoti specialiose kapinėse – tolimoje ir liberalioje šalyje, kurioje atskiras kapas prarastam organui joks ištvirkimas. Verslus Chirurgas jau buvo susidūręs su jautrių turtuolių kaprizais, todėl šią alternatyvą siūlydavo visiems piniguočiams. Tam tikslui turėjo bukletų su paslaptingųjų kapinių aprašymu, planu, kontaktiniais telefonais ir sklypelių kainoraščiu. Kainoraštis – negailestingas, net Verslininkui tai buvo per brangu, bet mintis, kad koja, kuri jį nešiojo 50 metų, bus sudeginta kartu su abortų liekanomis, užpūliavusiais vargšų apendiksais ir kruvinais tvarsčiais, jam buvo nepakeliama. Neguodė ir mintis koją pasilaidoti kieme. Verslininkui pakako ir fantominio galūnės skausmo, o jei šalia namo palaidota koja būtų ėmusi vaidentis… Be to, Verslininkas norėjo savo kojai paminklo, o kaip tai būtų atrodę privataus namo kieme? Ilgai nesvarstęs nutarė, kad išlaidos pateisina poreikį ir kad koją jis palaidos tolimame krašte ir retkarčiais nuvažiuos jos aplankyti. Be to, buklete buvo rašoma, kad tai vienintelės organų kapinės pasaulyje, projektuotos paties Karlo Barabino. „Jūsų organai ilsėsis prabangioje ramybėje“, – skelbė šūkis.

Už palankią kainą siūloma ir laidotuvių ceremonija su kunigu. Garantuotai ilsėsis ramybėje, jei palaidosiu katalikiškai, apsisprendė Verslininkas. Taigi sustiprėjęs po operacijos su dviem palydovais išsirengė į tolimą šalį.

Ir štai jis prie vartų, vartai atsivėrė ir žvitrus jaunuolis juos pakvietė užeiti.

Patekęs vidun, po akimirkos Verslininkas krūptelėjo. Kiek tik akys užmatė, vien tik balto marmuro paminklai falams.

Žvitrus jaunuolis mostelėjo ranka į paminklų pusę ir su pasigėrėjimu tarė:

– Puikusis Kararos marmuras, pažiūrėkit, kaip jis švyti saulėje!

Verslininkas tylėjo ir tuo pat metu vylėsi, kad šitokie nepadorūs kapai tik palei sieną. Tačiau ir einant į kapinių gilumą vaizdas nesikeitė.

Lydintys asmenys suprunkštė, o kažkuris iš jų pašnibždom ištarė:

– Čia ne kapinės, čia kažkoks b…ių miškas.

Verslininkas tai nugirdo ir baisiai susierzino, o po akimirkos ėmė piktintis ir priekaištauti žvitriam jaunuoliui:

– Kodėl informaciniame buklete, kurį aš gavau iš jūsų atstovo, nebuvo nuotraukų ir informacijos apie tokio pobūdžio paminklus? Aš savo koją pageidaučiau palaidoti prie širdžių, smegenų ar bent jau padoresnių galūnių!

Jaunuolis nesuprato pretenzijų ir perklausė, ar Verslininkas tikrai vyriškąją galūnę laiko prastesne už kitas.

– Būtumėte laimingesnis netekęs šitokios galūnės? – tarė jaunuolis ir bedė pirštu į patį didžiausią paminklą falui.

Vėliau kalbėjo toliau:

– Supraskite, turtingi žmonės gyvena aktyvų seksualinį gyvenimą, todėl genitalijų sužalojimai gana dažni. Vieniems falus nukanda pavydžios meilužės, kitiems nupjauna kerštingos žmonos, turim atvejų, kai vyriškiai išsimėsinėdavo patys, prislėgti impotencijos negalios.

Verslininkas trumpam nutilo ir susimąstė. Jam bemąstant prie jų ėmė artėti spalvinga, krykštaujanti žmonių grupė.

– Na štai, laimingas atvejis, sėkminga lyties keitimo operacija. Turime ir tokių klientų, – džiaugsmingai tarstelėjo žvitrus jaunuolis ir draugiškai pamojavo linksmuoliams.

Verslininkas – tolerantiškas žmogus, bet šito jam buvo per daug. Jo veidas persikreipė ir tada jis su panieka iškošė:

– Kodėl jie čia demonstruojasi ir linksminasi, čia juk kapinės!

– Mūsų kapinių nuostatai nedraudžia to daryti, – ramiai atsakė žvitrus jaunuolis.

O Verslininkas, atvirkščiai, visiškai nebesitvardė ir piktai išrėkė:

– Mano šalyje tokie iškrypimai nevyksta ir aš esu normalus!

Jaunuolis pažvelgė į Verslininko ramentus ir vėl ramiai, tačiau sarkastiškai tarė:

– Labai džiaugiuosi dėl jūsų ir jūsų šalies.

Verslininkas pajutęs ironiją jaunuolio balse visiškai pasiuto, puolė bjauriai pravardžiuotis ir galop trenkė jaunuoliui ramentu per šoną.

Jaunuolio būta taikaus, be to, juk nesivelsi į muštynes su neįgaliuoju, kuris dar ir su dviem lydinčiais asmenimis, labai panašiais į nusikalstamo pasaulio atstovus. Todėl jaunuolis skubiai pasišalino. Dar keletą minučių Verslininkas visaip plūdosi ir keikėsi trepsėdamas vienintele kojele, o paskui šiek tiek aprimęs apsidairė. Aplink nesimatė nė gyvos dvasios ir tik tolumoje girdėjosi linksmųjų laidotuvininkų klegesys. Sunerimęs dėl neaiškios padėties, Verslininkas griebė mobilųjį telefoną ir ėmė nervingai spaudyti mygtukus, norėdamas paskambinti kapinių vadybininkui, tačiau kapinėse nebuvo ryšio.

Verslininkas trenkė telefoną į pirmą pasitaikiusį antkapį ir vėl ėmė baisiai keiktis bei rėkti ant savo palydovų, nes nieko kito, ant ko būtų galima išsilieti, nebuvo. Atseit, kam jie prunkštė ir jį provokavo konfliktui. Tada vienam iš jų įsakė eiti ir surasti ką nors iš atsakingų kapinių darbuotojų.

Slinko valandos, o lydintis asmuo vis negrįžo. Tada Verslininkas pasiuntė antrąjį, kad šis surastų dingusį pirmąjį. O pats liko saugoti karstelio.

Negrįžo ir antrasis. Atslinko vakaras, o netrukus ir naktis. Verslininkui teko kapinėse nakvoti. Jis pavargęs ir nerviškai išsekęs išsitiesė tiesiai ant marmurinio kapinių tako, tačiau pailsėti nepavyko, nes visą naktį jam vaidenosi jo koja ir reikalavo ją nedelsiant palaidoti.

Išaušo rytas. Lydintys asmenys taip ir nepasirodė. Tada pradedantis panikuoti Verslininkas nusprendė palikti karstelį ir pats nuėjo ieškoti ko nors iš gyvųjų.

Kapinių planas buklete pasirodė klaidinantis, nes juo vadovaudamasis Verslininkas nieko negalėjo surasti: nei tualeto, nei sargo būdelės, nei nusigauti iki tvoros, juosiančios kapines. Jis ėjo ir ėjo ratais, o aplink, kiek tik akys užmatė, bolavo balto marmuro antkapiai ir paminklai. Tik dabar, kepinant saulei ir kankinant troškuliui, Verslininkas atkreipė dėmesį, kad kapinėse nėra pavėsio, nes nėra ne tik medžių, bet ir krūmų. Visa kas gyva kapinėse buvo palaidota po marmuru. Moderni prabanga, todėl nėra augalų ir vandens čiaupų, konstatavo pradedantis dehidratuoti racionalus Verslininko protas. Tiesa, klaidžiojant po kapines, Verslininkui pavyko aptikti ir padorių kapų: nosims, kojoms ir rankoms. Paminklai pašalintoms krūtims pasirodė netgi seksualūs. Visai gerai būtų savo koją palaidoti čia, trumpai užsimiršęs, kad pasiklydo, pasvajojo Verslininkas, žvelgdamas į paminklą Andželinos krūtims.