Kitas krantas

Lyg žemė ta pati, bet greitai įsitikinau – ji kita, kieta, uolėta, raižyta plačiomis įlankomis, užutėkiais. Stūkso nuskalauti, nugludinti krantai, stambiausi akmenynai. Bangos su akmenimis žaidžia neatsižaidžia, slysdamos ošia, šniokštuoja, neįveikusios stačių akmenynų, amžių paslaptis murmėdamos atsitraukia. Mažiau žolės, žalumos. Ir kadugiai kitokie, medeliai aštresni, dygūs, nuo

Autoriaus nuotrauka

atkaklių vėjų susigūžę. Dešimtmečius mąstyta, svajota: kaip ten, kas ten, kodėl mes uždaryti ir visaip suvaržyti? Ten juk laisvė, ten laisvi. Nepažintas laisvai alsuojąs pasaulis. Vanduo tarsi kitas ir tas pats. Debesys laisvi atplaukdavo, pasisukiodavo ir toliau vakarų vėjų pučiami nuskriedavo visiems svajojantiems prispaustiesiems. Kitus, toliausius krantus dabar daugelis aplanko, bet švediškas gal nuo vikingų laikų vienas artimiausių ir paslaptingiausių. Būta išdavysčių, puolimų, plėšimų ir pergalingų, jau anuomet svarbių laisvės proveržių. Tą savotišką laisvės galią kitame krante pajus, supras tiktai ištrūkusieji iš tautų kalėjimo ir dėl laisvės nuolat kovojantys. Tolimas kitas krantas – tapo artimas.