Muzikinis zoologijos sodas
Tariama, kad tūba orangutangu gimė. Pati priešistorės nepamena, nepamena, kieno buvo pradėta ir kieno įsčiose išnešiota. Tad su ja niekas nešoka, mat kojas mindanti, nepaslanki, nerangi ir gremėzdiška. Jos atodūsiai nemalonūs, kai meilingus žodžius iš savos širdies ištraukusi ausin partneriui kužda. Mat žodžiai neskambūs, ne ta intonacija išsakyti. O tūba kitaip mąsto – kad nėra žvirblis, kuris be reikalo čirškautų, tad geriau varnos būdu kranksėti. Kiekvienas savo muziką kitaip supranta ir išraiškos būdo ieško savasčiai išreikšti. Visuomet piktų liežuvių plakti atsiras, kad nepalaiminta žymi patapo. Ir toliau išdidžiai laikysis, savąjį orumą aplinkiniams skleisdama.
Fleita mananti, kad praeitam gyvenime paukščio pavidalą turėjusi, kai Dievas muziką žmonėms norėdamas įteikti ją instrumentu pavertė.
– Būsi prie lūpų glaudžiama, tarsi vyno taure tavimi bus svaiginamasi.
Tad fleita, Dievo balso paklausiusi, nutarė malonybėms būti sukurta. Bohemiškai save priešpriešindama prie lūpų atgula. O lūpoms prisilietus prabyla ir virpėdama ore plevena, paukščiu suokdama.
– Koketė, – šaiposi trombonas, kuris pats, kaip iš kuolo nulietas, mielai į jos futliarą nakčiai atgultų.
Jis – raumeningas ir stiprus, jo aistra lyg kibirkštis gebėtų fleitos sparnus apskrudinti. Žinotų, su kuo reikalą turi.
Fleita atmintį turi, mena kaulinė buvusi. Kai netoli faraono šukų dienas leidusi, tačiau kalbos su jomis neradusi. Šukos sielos neturi, jos grožiui nejautrios. Grėblio giminės palikuonės. Dantis kaip pasididžiavimą atkišusios rodo.
Pagailo Dievui karvės, dosni kaip tikra pirkios moteriškė, kiekviena pasitaikiusia proga išnaudojama. Romumas begalinis, nė vieno pikto žodžio niekam nėra pasakiusi, net tuomet, kai ją jautis mindo. Už nuopelnus ant žemės Dievas ją rojun pakvietė. Kūno, kuris geismus patyrė, į rojų pro vartus neįsileido, tačiau ragus aplaužęs birbynei įteikė. Trimituosi tautines tiesas į erdvę paleisdamas. Jautis, buvusios meilužės balsą išgirdęs, suklūsta, ir širdin begalinis ilgesys atgula, kad Dievas jo nuopelnų nepastebėjęs liko. Malonumų vergu buvęs, dabar vergiškai dienas pavėjui turės leisti. O karvė, birbyne tapusi, melodijas raliuoja ir ilgai dar raliuos.
Valtorna sraige istorijos vingiuose buvusi, žemiškais keliais klajojusi, sau mielos vietos ieškodama. Nors po žemę bastėsi, širdis kažko geresnio troškusi. Kad nebūtų paspirta aulinio bato, kiautą užsiaugino. Nors jos kuprai našta per sunki, negandas atremti padės. Niekam žodžio netarusi lindės, kol pavojus prasėlins, manė. Ne tiek daug užtarėjų savo kelyje sutiko, tad kol vieni dantimis ginasi, ji į kiautą slėptis nuskuba.
Nors lėtai judėdama, daug vietų aplankė. Sykį žaltį sutikusi bandė bendrą kalbą rasti, nepavyko. Žaltys savo istoriją porinęs, kad iš rojaus už vieną erdvėn paleistą žodį išvytas buvo. Dabar gailisi, bet laikas negrąžinamas. Laikas – ne vanduo, kitaip visi jį pilstytų ateities jame neišvysdami. Teks žalčiui už klaidas visą gyvenimą mokesčius mokėti ir sutikus kiekvieną prašalaitį savo istoriją porinti. Sraigė mananti, kad rojų žemėje atrado, nuo tada jos siela ėmė groti. Tad kitame gyvenime į valtorną atsivertusi gali išsilieti kiek panorėdama. Ji žalčio nuodėmės šleifo nevelka. Valtornoje darnus garsas viduriais pasklinda ir sušildytas erdvėn išplevena. Taip suvaltornėjusi sraigės siela prabyla.
Armonika pilvą turinti, labai kremtasi dėl savo išvaizdos. Jį paslepia, kai tyli, bet kai kalbos reikia, išsipučia ir į jį bemat neprašyto oro prisiskverbia. Oro erdvėje nors vežimu vežk, tad lenda kur įmanydamas. Dainuškoms oro reikia, be vandens jos gali išsiversti. Su drėgme dainuškos nedraugauja, tik oro padedamos erdvėn pasklinda.
Armonika dainuškas mėgsta, dainiaus myluojama apsiverkia. Kas jai atvaizdą suteikė, nežino, pati autoriaus nepamena. Save suvokė ir pradėjo pažinti, kai kažkas suėmęs už pečių ją pradėjo tampyti. Netampoma tyli, nes tyla yra geras ženklas. Tyloje ne vien paslaptis, bet ir išmintis glūdi. Kaip sakoma, pagal išvaizdą sutinka, pagal protą išlydi. Tad dažnai ašaras išspaudžia, dainuškoms nutilus.
Trimitas iš gaidžio šonkaulio gimęs, paverstas norint jo muzikalumą įamžinti. Kadangi sunkų būdą iš savo tėvo paveldėjęs, tad šonkaulis buvo sunkiai konstruojamas. Tekę su šiupiniu virti, kol širdis nuo garo suminkštėjusi. Praeityje kaip kovų meno atstovas garsėjęs, į kovą varnas ir kitus paukščius kvietęs, jiems savo stiprumą bandydamas įrodyti. Sykį Dievas pietavęs ir per debesies kraštą žemėn žvilgčiojęs. Į akis įstrigęs gaidžio būdas nepasimiršo. Matė, kad tas dienas pavėjui be reikalo leidžia, naudingumo jame neįžvelgė, tačiau jo balsu be galo žavėjosi. Paskerdus šonkauliui dvasią įpūtęs. Šonkaulis muzikalumo nepraradęs ir užtrimitavęs. Skraidina melodijas erdvėn savo skambumu paukščius pralenkdamas.
Pianiną pražiota burna su dantimis kaip paveikslą žmonėms Dievas įteikė. Dantų skambumas lyg ryto gaivumas. Kai kombinaciją žinai ar jų kalbą pažįsti, jautiesi palaimintas. Gabumų ir galimybių Dievulis mums įpūtė, reikia panorėti juos išlaisvinti. Dantų kaina – didelė, nes dantys ant medžio neauga. Jiems reikia kraujo lašo.
Būgnas – berankis, beveidis, dar manoma, kad jis – besielis. Mano tie, kurie į garsų pasaulį negali panirti ir jų negirdi, jų ausis nejautri ir negeba skirti atspalvių, kai būgnas prabyla. Jo kalba – konkreti, melo ir netikslumo joje nėra. Tiesaus būdo ir stoto gimęs, iš kelmo evoliucijoje išsirutuliojęs, mušamas nesiskundžia. Nėra ir kam, nes tėvas ir močia tą patį likimą kenčia.
