Dėmesys detalėms
Kai kurios knygos ir kai kurie autoriai būna nepelnytai primiršti – galbūt dėl skaitytojų kultūrinio akiračio stokos ir vidutiniško kitų kalbų mokėjimo laiku nesuranda kelio pas skaitytojus. Taip ir brolių Edmond’o ir Jules’io de Goncourt’ų kūryba Lietuvoje yra menkai žinoma. 1982 metais „Vagos“ leidykla išleido Ramutės Ramunienės išverstą romaną „Žermini Laserte“, tame pačiame leidinyje publikuotos ir „Dienoraščio“ ištraukos, įvardintos literatūrinio gyvenimo memuarais. Bandymas aprašyti prabėgusį laiką, kaip teigė Josifas Brodskis, panašus į vaiko bandymą rankutėmis išlaikyti krepšinio kamuolį. Vis išslysta. Man visada patiko dėmesys detalėms ir gebėjimas subtiliai jas pagauti ir perteikti, nes kartais jos gali būti vertingesnės už ištisus tomus, skirtus kultūros ir mentaliteto istorijai tyrinėti. Marcelio Prousto romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ pasakotojas, skaitydamas „Figaro“ spausdinamą brolių de Goncourt’ų dienoraštį, pajunta, kad šis „mus moko pajusti aukštesnę gyvenimo kokybę“.
1848 metais vos dvidešimt šešerių sulaukęs Edmond’as de Goncourt’as po motinos mirties metė buhalterio darbą Paryžiaus mokesčių departamente ir su broliu Jules’iu, kuris ką tik buvo gavęs bakalauro diplomą, pradėjo naują karjerą. Tuo metu draugui jis pasakė: „Aš apsisprendžiau ir niekas mano sprendimo jau nebepakeis… Pasitelkdamas nelabai teisingą, bet populiarų posakį pasakysiu taip – aš nedarysiu nieko.“1 Broliai nutarė: užuot dirbę tam, kad užsidirbtų pragyvenimui, jie taps gražių daiktų ir įspūdžių – knygų, antikvarinių daiktų, paveikslų, estetinių įspūdžių ir moterų – kolekcionieriais. Toks prabangus gyvenimo būdas buvo galimas tik gaunant nuolatines pajamas – jas suteikdavo renta iš žemės nuomos (metinės pajamos, gaunamos iš šios rentos, aštuonis kartus viršydavo Edmond’o kaip buhalterio metinį atlyginimą) ir tai leido broliams XIX amžiaus Paryžiuje gyventi kaip ancient régime aristokratams. Jeigu būtų buvę taip, kaip draugui sakė Edmond’as, pasakojimą būtų galima ir užbaigti, tačiau visą gyvenimą broliai dirbo daugiau negu neturtingi rašytojai, siekiantys užsidirbti pragyvenimui. „Manau, kad nuo pat pasaulio sutvėrimo nebuvo žmonių, labiau įsiraususių, labiau pasinėrusių į meno ir minties kūrinius kaip mes. Ten, kur jų nėra, mums kažko trūksta, mes tarsi neturime kuo kvėpuoti. Mūsų akims horizontas užsibaigia knygomis, piešiniais, graviūromis. Visas mūsų gyvenimas – sklaidyti puslapius, žiūrėti. Hinc sunt tabernacula nostra.2 Niekas mūsų neatitraukia, neatplėšia nuo šito. Neturime nė vienos tų aistrų, kurios išveda žmogų iš bibliotekos, iš muziejaus, nukreipia nuo apmąstymų, stebėjimo, mėgavimosi kuria nors idėja, linija ar spalva.“3 Per dvidešimt dvejus metus jie vos dvi dienas praleido atskirai („Pirmą kartą gyvenime mus trisdešimčiai valandų atskiria moteris, – skelbia 1859 metų lapkričio 13 dienos įrašas. – Ši moteris – ponia de Šatoru, dėl kurios vienas iš mūsų važiuoja į Ruaną nusirašyti jos intymių laiškų kunigaikščiui Rišelje, priklausančių Lebero kolekcijai“4), o visą kitą laiką kartu keliavo, mokėsi tapybos ir patys bandė tapyti, graviruoti, rašė istorines knygas apie XVIII amžiaus prancūzų visuomenę. Nuo 1851 iki 1870 metų, kai Jules’is mirė nuo sifilio, broliai vienas kitam diktavo ir kartu taisė dienoraštį – jų kūrybos tyrinėtojai negali atskirti, kurias dalis rašė vienas, o kurias kitas brolis. Beveik kaip broliai Lavrinovičiai krepšinyje…
Paul Gavarni. Edmond’as ir Jules’is de Goncourt’ai teatre. 1853
Gigantiškas brolių dienoraštis yra vienas ilgiausių, patraukliausių ir intelektualiausių Europos literatūros istorijoje. Jis buvo parašytas iš tuštybės, kad, kaip rašo literatūros kritikas iš Niujorko Robertas Baldickas, „visam pasauliui įrodytų, kad jie, nemėgstami aristokratiški diletantai, gali dirbti daugiau ir geriau negu pavydūs bohemiški kritikai“5.
Nesu literatūros kritikas, tad negaliu spręsti, ko verta jų kūryba laikotarpiu, kai kūrė visas Prancūzijos rašytojų elitas. Goncourt’ų tyrimus apie XVIII amžiaus prancūzų kasdieninį gyvenimą kritikai įvertino kaip banalius pasakojimus, susidomėjimas japonų meno dirbiniais buvo laikomas turtingų aristokratų užgaida, pjesės ir romanai nesulaukė daug dėmesio (priešingai, kai kurias pjeses Paryžiaus publika agresyviai nušvilpė). 1887 metais Edmond’as „Figaro“ puslapiuose pradėjo publikuoti dienoraščio ištraukas su plačiais komentarais ir pastabomis. Dienoraščio stilius yra savotiškas žurnalizmo, įvairių intarpų, anekdotinių pasažų ir įvairiausių Paryžiaus istorijų, dažnai parašytų tą patį vakarą grįžus iš restorano, operos, salono ar bordelio, mišinys. Banalios smulkmenos stebėtinai intriguojančios. „Skambutis į duris. Atėjo Floberas.“ Arba: „Floberas taip pat norėtų suregzti du tris romanėlius be jokių nuotykių, visai paprastus, kur veikiantieji asmenys būtų vyras, žmona, meilužis.“
Prieš karą Kaune į Konrado kavinę rinkdavosi rašytojai, dailininkai, žurnalistai ir kiti meno atstovai. Vilniuje prieš Antrąjį pasaulinį karą menininkus būrė populiari tarp bohemos Rudnickio kavinė (vėliau – „Literatų svetainė“, dabar ji virtusi KFC). Tokia intelektualų susitikimo vieta sovietmečiu tapo beveik kiekviename kūrėjų atsiminimų rinkinyje neišvengiamai paminimas „Neringos“ restoranas. Broliai de Goncourt’ai ne mažiau kaip porą kartų per mėnesį lankydavosi „Magny“ restorane – jame susitikdavo su Gustave’u Flaubert’u, Théophile’iu Gautier, Ernestu Renanu, Hippolyte’u Taine’u ar Ivanu Turgenevu („žavingu kolosu, švelniu žilaplaukiu milžinu, panašiu į kalnų ar miškų gerąją dvasią“) – ir Sen Grasjeno salone, kuriame šeimininkavo imperatoriaus Napoleono III pusseserė Mathilda. Jie mintyse stenografuodavo pokalbius su rašytojais, menininkais, politikais ir juos kūrybiškai papildydami užrašydavo sugrįžę namo: „Mes „portretavome“ tuos vyrus ir moteris tokius, kokie jie buvo tą dieną ir tą valandą, o vėliau, tęsdami savo dienoraštį, grįždavome prie jų ir parodydavome juos jau skirtingai, destis kaip jie keitėsi ir mainėsi, stengdamiesi nemėgdžioti memuarų rašinėtojų, istorines figūras nupiešiančių vienu štrichu, vienu užsimojimu arba nutapančių spalvomis, išsivadėjusiomis todėl, kad susitikimas įvyko seniai ir jau išblėso, vienu žodžiu, siekėme atvaizduoti nepastovų žmogų tokį, koks jis buvo stebėjimo akimirką.“6 Goncourt’ai iškėlė sau tikslą būti dabarties istorikais. Kaip ir jų mėgstamas rašytojas Honoré de Balzacas, jie norėjo perteikti būsimoms kartoms kasdieninio gyvenimo detales, juk istorikams, norintiems aprašyti senovės Romos laikus, kitados jos buvo prarastos – „laikotarpis, kuris neturi duomenų, kaip žmonės rengėsi arba ką valgė, yra miręs ir dingęs, ir niekas nebegali būti prikelta“. Jie žinojo, kad, atrodytų, nereikšmingos detalės dažnai gali būti reikšmingesnės, o, atrodytų, svarbūs istoriniai įvykiai gali ir neturėti didesnės vertės. Be Goncourt’ų mes, matyt, nežinotume, kad Paryžiaus teatrų lankytojai buvo tokie pat negailestingi vaikams aktoriams kaip ir suaugusiesiems, kad nuo 1867 metų knygynai nebeduodavo kėdžių atsisėsti pirkėjams („Šiandien knygos perkamos stačiomis. Paklausa ir kaina – nieko daugiau. Štai kur atvedė šiandieninė nepasotinama komercinė veikla knygų prekybą, kuri kadaise neapsiėjo be dykinėjimo, gaišaties, familiaraus rausimosi po knygas, plakimo liežuviu“7). Iš dienoraščio sužinome, kaip prostitutės kalbėdavosi viena su kita, norėdamos, kad klientai jų nesuprastų, kad daugybė atvirų pokalbių, kuriuos jie užrašė dienoraštyje, buvo išprovokuoti gausaus hašišo, opijaus ir kitų narkotinių medžiagų kiekio ir kad jų sukelta karštinė buvo ypač svarbi Paryžiaus seksualinio gyvenimo dalis. Sužinome, kaip Paryžiaus apgulties metu, kai pradėjo trūkti maisto produktų, mėsininkai pardavinėjo krautuvėse dramblieną iš zoologijos sodo. Kai baronas Haussmannas pradėjo didįjį miesto pertvarkymą, Goncourt’ai 1860 metais kritikavo jo miesto taisyklingumą, simetriškumą ir techninį sudėtingumą, vadindami tai vulgariomis naujovėmis: „Mano Paryžius, Paryžius, kuriame aš gimiau [...], traukiasi užmirštin. Traukiasi materialine, traukiasi ir moraline prasme. [...] Jaučiuosi svetimas tam, kas ateina, tam, kas yra, kaip ir šitiems naujiems bulvarams be posūkių, be netikėtų perspektyvų, negailestingai tiesių, neprimenančių Balzako pasaulio, o peršančių mintį apie kažkokį būsimosios Amerikos Babiloną. Kvaila gyventi tokiu laikotarpiu, kai viskas perstatinėjama, sielai tada toks pat nejaukus jausmas kaip kūnui, persikėlusiam gyventi į dar drėgną nuo dažų butą.“8 Tuo metu Maxime’as Du Camp’as stovėjo ant Naujojo tilto pavergtas modernaus miesto vaizdų: „Kažkodėl tą akimirką man dingtelėjo, kad Paryžius – tarsi didžiulis gyvas, iš daugybės dalių sudarytas organizmas, kurio reikiamai ir tiksliai veikiančios funkcijos suteikia jam gyvybę. Visas šis triukšmas ir sumaištis mano vaizduotėje dar sustiprėjo. Stovėjau kaip įbestas, užvaldytas naujų minčių. Kai pradėjo temti, atsitokėjau ir tiktai tada suvokiau, kad visai pamiršau okulistą, kuris jau dvi valandas manęs laukia. Tačiau nusprendžiau vieną po kitos išnagrinėti visas spyruokles, kurios varo į priekį kasdieninį Paryžiaus gyvenimą.“9 Puikus prancūzų mentaliteto istorijos tyrėjų įkarščio pavyzdys – kelerius metus Du Camp’o rašytas šešiatomis veikalas, kuris pasirodė 1869 metais ir kuriuo iki šiol naudojasi norintys patyrinėti XIX amžiaus Paryžiaus gyvenimą.
Goncourt’ų dienoraštis yra lobis kultūros istorikui ne tik todėl, kad broliai domėjosi visais įvykiais ir labai daug žinojo, ar todėl, kad buvo tinkamu laiku tinkamoje vietoje, kai vyko tokie svarbūs istoriniai įvykiai kaip Prūsijos ir Prancūzijos karas, Paryžiaus apgultis ar Paryžiaus komunos kovos, bet todėl, kad jie reflektavo šiuos įvykius, sugebėdavo pastebėti subtiliausius gestus ir smulkiausius kasdienybės momentus. Broliai buvo meno, vyno, maisto žinovai, apibūdinami sunkiai išverčiamu prancūzišku žodžiu connoisseurs, jie jautė faktų ir objektų, kurie kitiems atrodytų nesvarbūs, kolekcionavimo troškulį ir formavo XIX amžiaus prancūzų mentaliteto istorijos tyrimų tradicijas. Be jų XIX amžiaus Paryžius būtų tuštesnis ir nutolęs, koks XIX amžiaus Vilnius būtų be gydytojo Johanno Peterio Franko atsiminimų ir užrašų, gyvenimas Lietuvos provincijoje Pirmojo pasaulinio karo metais be jausmingo bajorės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dienoraščio ar Klaipėda be vaistininko Johano Sembrickio istorinių knygų.
Jie ne tik užpildė dienoraštį tokiais kasdieninio Paryžiaus gyvenimo fragmentais, kurių niekas kitas nesugebėjo įžvelgti, bet ir pateikė įžvalgias savo laiko herojų mintis. Štai per pietus „Magny“ iš bendros šnekos pagauta chemiko Marcellino Berthelot hipotezė apie būsimą mokslo ateitį – ja šiandien mokslininkai beveik neabejoja: „Kiekvienas kūnas, kiekvienas judesys chemiškai veikia organinius kūnus, su kuriais jis bent sekundę buvo susilietęs, viskas – nuo to laiko, kai yra pasaulis, – egzistuoja, snūduriuoja, laikosi milijarduose natūralių nuotraukų; gal tai ir yra vienintelė žymė, kurią mes palikome eidami per amžinybę… Kas žino, ar kada nors mokslas, kuris taip progresuoja, nesuras Aleksandro portreto ant uolos, kur akimirką krito jo šešėlis?“10
Man labiausiai patinka tas 1889 metų dienoraščio epizodas, kai Paryžiuje vyko pasaulinė paroda, kai duris atvėrė legendinis „Mulenružas“ ir iškilo Eifelio bokštas, kai tūkstančiai žurnalistų ir kitų plunksnos žmonių aprašinėdavo tas pačias parodas, kai fotografai darydavo tų pačių minių, užplūdusių parodą, fotografijas. Edmond’as de Goncourt’as pasiliko namuose ir taip įamžino šį istorinį įvykį dienoraštyje:
Priešais mane – braškių lėkštė. Šalia lėkštės, krištoliniame grafine, atšaldytas rausvas šampanas. Viršuje, antrame aukšte, pritemdytame miegamajame manęs laukia taurė „Martell“ konjako ir mano lova, pasirengusi lengvai siestai ir miglotam poilsio malonumui. Ir giliai viduje manyje kirba nenusakomas apgailestavimo jausmas dėl to šurmulio, vykstančio už sienų, – karietų, omnibusų, tramvajų ir brikų, vežančių žmones į Parodą.11
– –
1 Pages from the Goncourt Journals, ed. by Robert Baldick, New York: New York Review Books Classics, 2007, p. 14.
2 Čia mūsų brangenybės (lot.).
3 Edmonas ir Žiulis de Gonkūrai, Žermini Laserte. Dienoraštis, Vilnius: Vaga, 1982, p. 224.
4 Ten pat, p. 203.
5 Pages from the Goncourt Journals, p. 23.
6 Edmonas ir Žiulis de Gonkūrai, Žermini Laserte, p. 178.
7 Ten pat, p. 287.
8 Ten pat, p. 211.
9 Leonardo Benevolo, Europos miesto istorija, vertė Aušra Čižikienė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 194–195.
10 Edmonas ir Žiulis de Gonkūrai, Žermini Laserte, p. 267.
11 Pages from the Goncourt Journals, p. 341.
