Susisukę į saugumo tvarstį

„Nuvilnijo, nusinešė saulę tolimi vaivoriniai miškai“, – šios eilutės yra turbūt vienintelė poezijos citata, kurią moka mano tėvas. Kitų poetų negu Širvio jis negali pakęsti. Net Maironio. O Širvys, kaip žinoma, nebaisiai geras poetas. Bet man tie vilnijantys ir saulę nešantys miškai, saldūs kaip medaus pyragas su cukraus pudra, į atmintį kaip koks prielipas grįžo „Santaros-Šviesos“, liberalios išeivijoje susikūrusios organizacijos, jubiliejiniame šešiasdešimtajame suvažiavime.

Viskas buvo ramu ir vilnijo. Vilnijo Jūros upė šiek tiek už technikumo, kuriame vyko renginys. Vilnijo gražios pirmosios sesijos kalbos apie tai, kas yra „Santara“ ir ką ji veikia. Vilnijo akademiniai pranešimai. Vilnijo ir vynelis paryčiui keliamoje taurėje. Viskas gražu, ramu, taiku, nors prie žaizdos dėk. Harmonija, ramybė, jokių provokacijų, jokių išsišokimų. Jokių temų, kurios galėtų pernelyg sužadinti užvilnytas emocijas. Beveik jokių diskusijų. Iš esmės apolitiškas kalbėjimas neliečiant aktualijų. Truputį įgelta „valstiečiams“, esą jie agrokultūrą perkėlę į politiką, su kuo sunku nesutikti. Užvažiuota ant tautinių rūtelių sėjos vidurinio ugdymo literatūros programoje, kas irgi akivaizdu. Iškelta lygių teisių problema ir feminizmo aktualumas, tačiau beveik visi potencialūs diskutantai buvo kažkur išvilniję iš salės. Taigi net ir į klausimus, kurie galėtų (ir turėtų) provokuoti – politika, švietimas, lyčių (ne)lygybė, – kolektyviai neatsakinėta. Dar, neduokdie, kas nors įsižeis.

Šios bjauriai ironiškos pastabos nėra tiesiogiai susijusios su pranešimų, kurių daugelis buvo įdomūs, kokybe. Tiesą sakant, žavėjausi, kad milijonu darbų apsikrovę akademikai turi laiko rengti pranešimus – ką ten pranešimus, pagal trukmę ištisas paskaitas – už dyką ir daryti tai pakankamai kokybiškai, nors nebūtinai patraukliai. Kartais kalbėjimas atrodydavo vasariškai primityvokas, kartais sunkiasvoriškai akademiškas, it kokioje labai rimtoje mokslinėje konferencijoje. Tačiau tai iš esmės smulkmena, nes nuo pirmosios sesijos tapo akivaizdu, kad renginio formatas – trijų valandų trukmės tematinės sesijos, per kurias pranešimus perskaito 3–4 pranešėjai ir turėtų būti diskutuojama, – ir bent kiek aštresnių temų vengimas niekaip negali sudaryti sąlygų diskusijai plėtotis. Žmonės akivaizdžiai važiuoja į „Santarą“ ne šviestis, kas pagal pavadinimą lyg ir turėtų būti privalu, bet tiesiog leisti laiką kartu – girtauti ant pievutės, sutikti seniai matytus pažįstamus, šokti naktiniame „Dėdės Algio“ (aišku, kad Mickūno) klube.

Nesakau, kad neįpareigojantis laiko leidimas – blogis, nes bendraminčiai ar tiesiog bičiuliai yra neabejotina vertybė. Blogybė ta, kad laikomasi paties saugiausio vidutiniško scenarijaus – kad nebūtų nei labai naujoviška (išsigąs vyresnioji karta), nei labai akademiška (išbėgios atsitiktiniai priklydėliai), nei provokatyvu ar degančiai aktualu (visi susipyks). Todėl išeina toks prėskas patiekalas – suvalgai, sotus, suvirškini, bet didelio susižavėjimo nėra. Tas pats Širvio mėgėjas tėvas man sakydavo: „Būk, vaikeli, šilta arba šalta, tik nebūk, vaikeli, drungna.“ Gal kaltas ydingas auklėjimas, o gal drungnai vilnijanti ir kartais pelėsiu dvelktelinti „Santaros-Šviesos“ atmosfera, bet būtent „karštumo“ ir „šaltumo“ labiausiai ir pasigedau – bendras drungnumo įspūdis išsisklaidydavo tik bendraujant ir linksminantis. Diskusijos persikėlė į grupeles, o salėje visi sėdėjo ramūs, gražūs ir mintis oriai laikėsi sau. Juolab kad dalis pranešėjų, rodos, net nesistengė paisyti laiko limito – pirmąją dieną viskas vėlavo daugiau nei valandą, todėl pasislinko programa. Kai visi alkani ir mato, kad aplinkiniai ima gręžiotis, negi užkurs diskusiją?.. Į programą oficialiai įrašyti ir kviečiami kalbėti diskutantai, be abejo, užtikrina, kad pokalbis apskritai įvyks, bet negarantuoja auditorijos įsitraukimo. Vėl – pilkšvas saugumas.

Iš konteksto maloniai išsiskyrė, bent mano akiai, Greimo centro atstovų ir Laimos Kreivytės sukviestų feminisčių sekcijos. Ypač vykęs buvo Loretas Mačianskaitės pranešimas „Greimo įnašas į „literatūrologiją“. Pranešėja, remdamasi mažiau žinomais Greimo tekstais, įtaigiai nubrėžė platų problemų lauką – nuo bendros humanitarinių „mokslų“ ir ypač „literatūrologijos“ problematikos iki aktualių švietimo ir literatūros mokymo klausimų. Pvz., Greimas, pasirodo, yra rašęs literatūros vadovėlio recenziją, kurioje iškėlė estetinį tekstų atrankos kriterijų kaip patį svarbiausią ir kritikavo kai kurių ideologiškai svarbių lietuvių rašytojų prilyginimą pasaulio klasikams. Turint omenyje politizuotą ir tautiškai orientuotą dabartinės literatūros programos pobūdį, kurį, beje, tikrai palaiko vienas iš programoje numatytų diskutantų, galėjo kilti nemažai svarstymų. Deja, Mačianskaitės pranešimas visiškai ignoruotas. Panašiai baigėsi ir su moteris lietuvių kultūroje nagrinėjusiomis pranešėjomis – ten nesutikti, diskutuoti, klausti provokuojančių pranešimų buvo kur kas ryškesnių ir kur kas daugiau. Galų gale net ir standartinė kritika postmodernistinei, poststruktūralistinei ir visokiai kitokiai „post“ minčiai (ji, beje, ir manęs pačios nežavi – trečiosios bangos feminizmui būdinga stabilios tapatybės atsisakymo idėja buvo viena iš labiausiai nupurčiusių, bet kartu ir provokuojančių galvoti) būtų buvusi geriau negu iš salės oriai išėjusi vyrija arba pakampiais svaidomos ironiškos šypsenos. Tiesiog baisu pasirodyti netolerantiškiems arba, neduokdie, užsiklijuoti kokią etiketę.

Norėtųsi, kad „Santara-Šviesa“ rastų idėjinių resursų atsinaujinti ir nekurtų apolitiško arba „amžinųjų vertybių“ pasaulio iliuzijos – šis sambūris kitados buvo (ir tebegali būti) erdvė, kurioje be užgauliojimų baimės galima keistis nuomonėmis ir karštai diskutuoti apie aktualijas, o ne apie gerokai senstelėjusias naujienas. Kitaip tariant – nereikia intelektualinių iššūkių, kuriuos kelia tikrovė, apvynioti saugumo tvarsčiu.