Eilės
Arbatinukas
Monikai Furmanavičiūtei
Arbatinukas lūkuriuoja minties nebūty
kaip tavo paveikslai užtemdytoj galerijoj.
Mūsų kūnai žėri pulsuodami sapnais,
trokšdami, kad naujos lūpos bučiuotų palimpsestą
nudilusių meilių, delsiančių lyg pamiršti raktai.
Arbatinukas trankos į apyaušrio dangų. Atsainiai.
Tu sudrebi virduliui pradėjus švilpti ant viryklės.
Gausybė balsų vilnija kaip garas, deginąs odą, –
arba nusileidžia ant pirštų švelniai kaip sniegas.
Tėra kelias, besidriekiąs priešais, sunkus vairas
ir dirbtinė šviesa, blyksinti tartum iš ekrano.
Paklydę drugiai suskrieja į eiliškumą scenų,
kurios pažiro lyg maltizmo disbalansas
tarp pavienio kūno ir jo veidrodžių lopšio.
Niekas nežino, kur eiti, kokie įsitikinę bebūtų.
Tu atneši arbatinuką, kvėpuodama giliai, o aš
šešėliuotoj palėpėj duodu tau savo raktus: senas
monetas iš galiono Karibuose, pienę, nuskintą kieme,
akis lyg vandenynus, išdažytus ruožais debesų, kūną,
kurs tavo glėby lakus kaip lava.
Mes šokom
Bruce’ui Chadwickui (1968–2016)
Lietaus lašai buvo adatos ir vėjas buvo peilis
tąnakt Harlemo milongoje
bet mums nerūpėjo mes šokom
ir tango trio grojo Lucio Demare
ir mūsų pėdos dainavo paslėptas žvaigždes
mes šokom susiglaudę
prakaituodami nelyg pranašai kaitroje
mūsų pečiai trankės ir kojų pirštai lietės
bet mums nerūpėjo mes šokom
ir mums nerūpėjo kai vynas buvo išlietas ir drabužiai
sutepti
ir mums nerūpėjo nei verslai nei pinigai nei mirtis
nes mes šokom malonėje
ir mūsų kojos kvailiojo grojant milongai
mes plevenom valso ritmu nelyg burės vasaros vėjy
ir mūsų aistra tvykstelėjo trimituojant „La cumparsitai“
nes mes šokom
kai šviesos mirgėjo ir padavėjai sukosi
mes šokom
mes išsišėlom užkloti debesų miesto gatvėse
mes šokom verždamies per žibintų šviesas
mes pažirom į visas puses
šokdami mašinomis ir taksi
į mūsų buto vėsą
kur kosėjom varstomi vėjo ir permirkę lietum
mes tebešokom savo pataluos
ir mes prisiminėm draugus kurie išėjo
ir mes galvojom apie tuos kurie gali pasilikti
ir mes galvojom apie laiką apie amžių ir kaitą
ir mes šokom buriuodami į miegus
nors sapnuos mes šokom atskirai
ir mūsų šokis paspruko nuo mūsų kojų.
Žmogaus būklinis: triptikas
Neaiškus scenarijus
Įsismaginęs. Galvos platybėse. Jis susiriejo
su pasauliu, tokiu, koks ir turėjo būti.
Nuo vienos „būti“ versijos ligi kitos:
žiedas krenta nuo medžio. Privalo kristi.
Jis kvepia muskusu. Tepalus reikia keisti. Muzika,
sklindanti pro atviras duris, yra niekieno kvietimas.
Jis sutraukė cigaretę ir stebėjo šešėlių žaismą.
Jei atvažiuos tankai, jis bent jau galės kautis –
o iki tol – yra darbo.
Niekas —
neatlygins už laiką, kuris buvo prarastas.
(Jei tik pavyktų ištrūkt iš šios scenos.) Jis nori
vienas vaikščioti gatvėmis, susirast vandens,
žvelgt į gašliai žibantį rašalą. Mąstyt.
Nekaltas pabėgimas
Mąstyti reiškia žengti smėliu, tarė jis,
žemė duoda, žemė atima.
Šitaip iškyla didžiulės imperijos,
skęstant, grimztant išvien su laiku, lyg Venecija.
Nerti reiškia įžengti į begalinį srautą,
galbūt įkvepiantį. Durys lauk yra
durys vidun, tebūnie prakeiktos tobulos akimirkos.
Mūsų herojus prisėda parūkyt pakrantėj.
Pavakario saulė užlieja jį bronza. Žuvėdros
nekreipia dėmesio. Per petį jam vėl šmėkšteli miesto
blankus atsakomybės ir nuodėmės tinklas.
Jis žino: tai būdvardžiai, kuriuos suteikiam patys sau
už visuomenines privilegijas. Jis atsirūgsta.
Jis nusiperdžia. Jis nustėrsta, išvydęs žvaigždę vakarę.
Laikinas netikrumas
Kažkas turėjo mirt, kad sužinotų, kas privalo būt padaryta.
Naudojamės lavonų užuominom arba slepiamės
informacijos tyruose, suryjam tai, kas laisvai
plūduriuoja debesuos, kaip pietus.
Bet kiekvienas „privalau“ turi savo privalomybę,
kuri kutena jautrią uoslę. Sustok –
gyvūnas praėjo pro šalį. Kailio gniutulai
užtemdo betonines grindis. Gal kas
atsinešė skėtį? Vienišas vyras žengia
galva iškelta, gerdamas lietų žvėrių –
tigras, įspraustas į kostiumą.
Jis svajoja nusispirt batus
kaip vaikystėj, kai barstė savo pėdų
žiedlapius po veją. Jis taip pat turi mirti.
Vertė Dominykas Norkūnas
