RIMAS UŽGIRIS

Poezija

Rimas Užgiris (g. 1969) yra poetas, vertėjas, redaktorius ir kritikas. Jo darbus publikavo „Barrow Street“, AGNI, „Atlanta Review“, „Quiddity“, „The Massachusetts Review“, „The Iowa Review“, „Hudson Review“ ir kiti leidiniai. Jo eilės yra verstos į lietuvių kalbą ir spausdintos „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache ir „Literatūroje ir mene“. Jis yra knygos „How the Earth Carries Us: Twenty-Six Young Lithuanian Poets“ vertimo redaktorius ir pagrindinis vertėjas. Jis turi filosofijos mokslų daktaro laipsnį ir yra baigęs kūrybinio rašymo magistro studijas. Gavęs Fulbrighto stipendiją ir Nacionalinio meninio literatūros vertimo fondo finansavimą, šiuo metu Vilniaus universitete dėsto literatūrą, vertimą ir kūrybinį rašymą.

 

 
Šis tas apie Vilnių
 
Lietus caksi į raudonas keramines plyteles,
srūva skardiniais vamzdžiais sostinėje,
kurios stogai ir bokštai taikosi
į pritvinkusį dangų. Daina netinka
prie rausvų ir garstyčių spalvos sienų: debesų fone
viskas atrodo spalvinga. Pušų žalumoje
ant miestą supančių kalvų lengviau
patekti į Eliziejaus laukus. Varpai
ir kryžiai dauginasi it triušiai,
prabeda pagoniškas dausas,
išsiliejusias – nuolat dūžtančia banga –
virš akmens ir pastelinio tinko. Molis
ir varis pridengia, ką gali.
 
Lietus virvena surūdijusiais troleibusais,
liejasi ant sunykusių automobilių – apnuogintų
it matrioškų viduriai; likus
tik nebeveikianti šerdis. Suskeldėjusio
betono daugiaaukščiai styro plokščioje lietaus
skalaujamoje lygumoje it paminklų Stalinui nuolaužos.
Pilvoti vyrai kasosi ant nušiurusių sofų,
jų galvose – tik krepšinis. Degtinė, lašiniai,
juoda duona. Zvimbia televizorius. Aviliai
šalyje duoda medaus, ir rūsyje tykiai
rūgsta agurkai. Seniai ir patys mažiausieji kiaurą
vasarą pluša sodų sklypeliuose.
Kiti bėga į Dubliną, Ameriką, Londoną.
 
Lietus nuslopsta iki aido iš Baltarusijos
pelkių, medžiotojas nušauna šerną.
Jo mėsą supjausto, mirko svogūnuose,
acte ir jogurte. Niekas ir čia nežino,
ką daryti su mirusiais. Medžioja,
valgo, geria, myli. Saulė nušvinta
virš stogų ir kalvų, užlieja kryžius,
palinkusius šviesos atspindžiuose it vagys.
Mes derame prie šių nuotrupų,
tai namai – patinka jie mums ar ne.
 
 
Net mirtis
 M. Furmanavičiūtės dirbtuvėje
 
Langas pravertas į žiemos debesų jūrą. Kažkoks
paklaikęs paukštelis gieda, lyg jau būtų pavasaris.
Pastelės ir indeliai su dažais grūdasi ant išpieštos komodos.
Teptukas slopiai dunksi ir krebžda drobe, it aidėtų tolimi šūviai,
drobė banguoja, lyg ją virpintų vėjas.
Kita ranka išsirango iš dėmėtos rankovės ir laibi
blyškiai išmarginti pirštai šiaušia lininį lauką.
Jos akys naršo po tyrą tuštumą, ieško
spalvos miglotam iškylančiam sąmonėje klausimui;
jis turi išnirti švarus į pasaulį, stojantį
savo vėžėse – paukštelis, debesys, arbatos garai,
poeto širdies vožtuvai, – stebintį jos sapną.
O jis svarsto, ar pragaras – negalėt jos paliesti,
ar dangus – ją matyti. Net mirtis nežino atsakymo.
 
 
Prieš vėją
 Vytautui Užgiriui (1931–2006)
 
Vėjas, dėde Vytai,
pučia nuo kranto.
Įsibauginusi jūra šiąnakt
stengiasi ištrūkti pas mus iš smėlio narvo,
lyg skęstantys jūreiviai bandytų
išsiplėšti
iš vandenų kapų.
 
Tu vesdavaisi mus
į atoslūgio paliktą klampynę –
garmančių bangų akivaizdoje, –
stovėdavome atoslūgio apnuogintoje
plynėje, kapstydavome pūvantį dumblą.
Traukdavome iš tos tamsos
plonakiaučius moliuskus –
krapštydavome iš pirmykščių jų namų
dryžuotus, lipnius lyg išvoliotus dervoje.
Stebėdavau, kaip ilgos, baugščios
jų kojelės įsliuogdavo atgal į šaltą kiautą.
 
O dabar sena žiemai apversta valtis
prisimena, kaip šokinėjo ant bangų,
pamena pilną gėrybių daržą
šalia namo, kuriame nesigirdi vaikų.
 
Ar kada prisiminimuose sugrįždavai
į tą lietuvišką sodybą, kur,
būdamas dar berniukas, valei
medžioklinį šautuvą ir motina krito negyva?
 
O vėliau vėžys
sugraužė tavo žmoną.
 
Nesikalbėdavai su niekuo,
ką galvojai, jautei,
ko troškai.
 
Bet nuolat siuntei knygas
savo krikštasūniui, sūnėnui –
žodžius, nužyminčius kelią
tolyn, už popso, radijo, TV,
svarmenų, sporto aikštynų.
 
Tavo išmintinga šypsena po baltojo ąžuolo lapija
blyksteli saulėtą vėjuotą dieną it švyturio šviesa.
 
Kaip tai nutinka?
Medis ima ir nuvirsta.
 
Prisimink
 
sūrius purslus virš planšyrų,
kas vasarą rinkdavome su šeima
moliuskus, valgydavome, juokdavomės
sėdėdami už pušų ir ąžuolų giraitės.
 
Turi būti kas nors, kažkas
daugiau už šį bergždžią vėją,
vis pučiantį pro kiekvieną
plyšį, angą, pravertą burną.
 

Vertė Marius Burokas

 
 
 
Keturi Kauno vaizdai
 
1
 
Pilki dangūs skleidžias viršum nušiurusios bažnyčios,
sveikinančios aušrą gegnėmis vilties. Dvi upės
susilieja į vieną stiprią srovę, prie kurios subėga
žmonės, ieškodami žalios erdvės, kur – užu byrančios
pilies sienų – galima svajoti.
 
2
 
Krenta šaltas lietus – ankstyva žiema spalį.
Pėstieji klaidžioja Laisvės alėja, niūriais
žingsniais mindami pilkšvą pliurzę,
atsukę skėčius priešais vėją,
apgaubti šlapdriba po tirštais debesimis.
 
3
 
Liepos žydi tarsi paauglės
gaivalingoj birželio šviesoj.
Studentai renkasi išgert šalto
alaus ar šnektelt lauko kavinėse,
kol kasdienis pasaulis slenka pro šalį.
 
4
 
Vingiuojančios gatvės pamažu leidžias prie upės,
apšerkšniję nendrės stirkso stingstančiam lede.
Raudonų plytų Vytauto bažnyčia žėruoja
lyg rusenančios žarijos. Medžiai anapus upės
stovi apsinuoginę ir pilki.
 
 
Vis bręstu tremčiai
 
Užaugau pilkam priemiesty
mėnulis mano akyse
dirva tarpupirščiuos
ir vėjas tekėjo beržų lapais
lyg vanduo akmenim
rūsčios pušys ošė tarsi jūra
anapus daugelio
metų patirties
mano valtis išplaukė
byrančių fasadų pasaulin
kuriuo žengiau bangų ritmu
niekad nejausdamas pagrindo
gėdai
medis be šaknų
naršąs padanges
ieškodamas blyškios šviesos
atrandąs saulės veidą
kietą kaip deimantas
kaip niekas
būta dienų
kai lenkiau galvą spygliais karūnuotą
po šiais debesim
ir tvirtai suėmiau
vienintelę savo mantą
tolimą atminimą dainos
dainuotos kita kalba
visai kitokia nei ta
kuria rašau kad tapčiau kuo esu.

 

Vertė Dominykas Norkūnas

 
 
 
 
Pasimatymai / skyrybos
 
Vest Vilidžo labirintas įtraukė
jį šaltai kaip tamsi motina mirtis.
Langai buvo akys, žvelgiančios tik
viena kryptim, raukšlėtas ąžuolo
lapas – susiraizgęs liežuvis.
 
Aš nepasirengus,
dar ne, tarė ji.
Suprantu, atsakė jis.
 
Jis klajojo kaip šešėlis
vėjy, naktinis flâneur
besisukančiom žiemos gatvėm, kur
girti vyrai spjaudo gerklų akmenis.
Paklydęs jis slinko, kol išgirdo
skambų aukštakulnių kaukšėjimą,
Kaip musės pro šalį zvimbė taksi.
 
Labai sunkus tas
popierių laukimas, tarė ji.
Žinau, atsakė jis.
 
Rudų plytų namo langas
atsivėrė į baltas lubas, šilumą,
aliejinį paveikslą ir knygų lentynas.
Jis sustingo atsiminęs
židinį, šeimą
ir namus. Vėjas jam kirto
pentinais. Jis nuskubėjo paskui
reklamų šviesas.
 
Ar galėtume likti
draugais? paklausė ji.
Žinoma, atsakė jis.
 
Holivudo blizgučiai žymėjo laiptus žemyn.
Metro stoty – pasiutę žiurkės, dvi jaunos
įnikę į ipodus moterys, vyras, susmukęs
ant suolo, kliedintis apie albinosus senukas.
Kiti aklai žvelgė į tunelį,
tikėdamiesi.

 Vertė Aistė Pilkauskaitė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.