Beskaitant klasikus

Praėjusių metų pabaigoje „Metuose“ pradėtos publikuoti liaudies rašytojo Juozo Baltušio, anais laikais turėjusio nemenką populiarumą tarp skaitytojų, dienoraščio ištraukos. Epizodai iš tų laikų gyvenimo perkėlė į jaunystės laikus, kai Baltušio knygos buvo tokia pat deficitinė prekė kaip ir čekiškas alus ar jugoslaviški žieminiai batai, o susitikimai su juo sutraukdavo pilnas sales skaitytojų. Rašytojo dienoraščio puslapiuose atsiskleidžia vidinės rašytojų grupių, kino ir teatro kūrėjų intrigos, įvairūs kolegų vertinimai, apgailestaujama dėl kūrybinių ir fizinių jėgų mažėjimo, kai rašymas tampa tarsi malkų skaldymu. Kartu atsiskleidžia ir, sakyčiau, merkantiliškas požiūris, siekis pasinaudoti privilegijuota padėtimi – tai buvo būdinga daugeliui sovietinės valdžios pamalonintų kūrėjų. Norint suvokti visas tų laikų subtilybes, tokie egodokumentai kaip dienoraščiai, laiškai ar užrašai yra vertingas šaltinis kultūros istorikui. Sėkmingą karjerą sovietinėje Lietuvoje padaręs Baltušis iškilo iš apačios, iš to socialinio dugno, kurį talentingai aprašė „Parduotose vasarose“. Liaudies rašytojas tapo ne tik LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, bet ir oksimoroniško Taikos gynimo komiteto Lietuvoje pirmininku. Algos negaudavo, bet jam buvo paskirtas automobilis „Volga“ su vyriausybiniu numeriu ir personaliniu vairuotoju – jo neteko pasitraukęs iš pirmininko posto. Apie tai jis apgailestaudamas rašo: „Keistoka savijauta. Matyt, gerokai išlepau, turėdamas po ranka mašiną, kitus patogumus. Sugrįžti atgal ne taip lengva, pasirodo. Važiuoti vėl troleibusu net keista atrodo. Bet niekis. Ne tokius dalykus aukojo rašytojai vardan savo kūrybos.“

Dienoraščio puslapiuose rašytojas ne tik aprašo emocinius išgyvenimus, santykius su kolegomis bei moterimis, bet ir piktinasi ekonomine padėtimi, kylančiomis maisto produktų kainomis, marazmatiškomis vadų kalbomis ir fiksuoja sovietinę kasdienybę. 1986 m. birželio 24 d. įrašas skelbia: „Įvyko Aukšč. Tarybos sesija. Ankstų rytą deputatai puolė į bufetą, nešės, tempė produktus, kavos dėžutes, saldainius, kitus „deficitus“, kaip ir dera aukščiausios valdžios atstovams.“ O ir pats Baltušis, sėkmingai naudodamasis liaudies rašytojo populiarumu, retkarčiais bandė padėti giminėms patekti į spec. ligoninę, gauti statybinių medžiagų, įsigyti deficitinių prekių ar tarpininkauti broliui skiriant sklypą. Štai 1984 m. balandžio 12 d. įrašas besirengiant minėti 75 metų jubiliejų: „Pasiunčiau vairuotoją Antaną į Uteną. Parvežė pasterizuoto alaus dvi statines po 50 litrų kiekvieną. Atvežė ir kiaulių kojų bei ausų.“ Po savaitės: „Pasiunčiau Pivorą į Uteną. Parvežė jis statines Utenos alaus kombinatui. Geras buvo alus.“ 1983 m. vasario 15 d. įrašas gydantis Druskininkuose informuoja skaitytoją: „Per protekciją gavome nusipirkti spekuliatyvinėmis kainomis du treningus Vengrijos gamybos, labai gražius. Man ir Monikai. [...] Monika dar nusipirko rudeninį paltą, sumokėjome 237 rublius su kapeikomis, aš – vienus marškinius.“ Kartais blyksteli nepasitenkinimas broliais iš didžiosios tėvynės – 1985 m. kovo 29 d. įraše skaitome: „Tarp „Lino“ poilsiautojų daug ruskelių, ir visi tokie nuskalbti, perkarę, vis iš tokių, kurie negauna kelialapių vasaros mėnesiais. Lenda prie mūsiškių moterėlių atkakliai, beveik reikalaudami šaukia „eiti prie jūros“ arba „kur nors kitur“. Rusas visur rusas. Degtinė ir mergų tarpkojis jam pirmoj vietoj.“ Beskaitant Baltušio dienoraštį, kyla mintis, kad jo sėkmės istorija primena daugelį „pažangiųjų“ Lietuvos rašytojų, kurie siekdami materialinės naudos pasuko Sovietų Sąjungos link. Skurstantiems menininkams reikėjo mecenato ir dosnus mecenatas – sovietų valstybė atsirado. Kai kurie literatūros tyrinėtojai teigia, kad lietuvių kairiųjų rašytojų polinkio į socialistinį realizmą priežastis galėjo būti susižavėjimas sovietinių rašytojų gyvenimo sąlygomis. Taip, privilegijuota rašytojo padėtis Sovietų Sąjungoje galėjo kelti pavydą, tad ir lietuvių kūrėjo prisijaukinimas, kuris yra aprašytas Czesławo Miłoszo „Pavergtame prote“, vykdavo gana sklandžiai. Antanas Venclova, aprašinėdamas įspūdžius iš Sovietų Sąjungos, nuoširdžiai žavėjosi tenykščių rašytojų padėtimi: „Jei rašytojas nori, gali gauti stenografistę ar mašininkę… Jei rašytojas rašo veikalą, pvz., iš geležinkeliečių gyvenimo, rašytojų namų valdyba, jam pareiškus noro, gali sukviesti pačių geležinkeliečių ir šios srities specialistų. Jis gali juos kvosti, kas jam reikia užsirašyti. Jam sudarytos sąlygos važinėti po visą valstybę ir studijuoti gyvenimą. Nemaža rašytojų turi vilas ir savo automobilius… Be abejo, geriau gyvena tie rašytojai, kurių veikalai pasiekia didesnius tiražus… Bet kiekvienas, net pradedantysis, apsuptas tokio rūpestingumo, jog laisvai gali pareikšti savo talentą, sugebėjimus ir išaugti.“

Kito kairiojo rašytojo, beje, globojusio Juozą Baltušį, Petro Cvirkos būdo bruožai atsiskleidžia korespondencijoje, kuri saugoma Lietuvos literatūros ir meno archyve. Prieš karą Cvirka keliavo po Italiją ir Prancūziją kaip „Lietuvos žinių“ korespondentas. Štai atvirlaiškis draugams į 1937 m. balandžio niūrumos sukaustytą Lietuvą: „Mielas Antanai! Birbinu tau šią atkrytką iš Prancūzų Rivieros, jos širdies – Nicos. Pasirodo, tie aristokratai čia susisukę smagų lizdelį. Mudu su žmonele grožimės gražia, egzotiška gamta. Nepaprasta! – šilta, visur maudosi, žydi akacijos, rožės, irisai, o citrinos ir apelsinai cimbuliuoja išnokę – nors plėšk nuo šakų ir valgyk. Prisiuostę šio aristokratiško oro, trauksime į Korsiką, o iš ten į Italiją.“ Rytų europietį Vakarų Europoje apima keista ekstazė, kai snobizmas užpildo keliaujančiųjų į įspūdingus miestus patirtį. Gegužės mėnesį siųstame atviruke Cvirka ir didžiuojasi, ir kartu vaikiškai džiaugiasi savo pasiekimu: „Šiandien atsikakaliavau į Valakų žemę, į slauną miestą Florenciją. Pakely buvau sustojęs Genujoje, Pizoje (fui, koks negražus pavadinimas). Florencija – tikra cacka. Renesanso paminklų – kur tik nosį pasuki. Tą miestuką ne be reikalo dabino Mykolas Angelas, Bruneleski(s) ir kiti. Čia pasikamuosiu su visokiais muziejais kokią savaitę, o paskum drošiu į Paryžių. Turbūt gavai mano atvirutę iš Korsikos?“

Italijos ir Prancūzijos įspūdžiai, kultūrinė prabanga apsuko galvą jaunam rašytojui. Jį apėmė kūrybinis aktyvumas ir siekis paieškoti sėkmės Amerikoje („Seniai aš turiu mintį parašyti tikrą, teisingą knygą iš išeivių gyvenimo. Aš manau, man ta knyga pasisektų parašyti, jei aš savo akimis pamatyčiau išeivių gyvenimą, o ypač visokius biznierius, kontraktorius, salūnininkus. [...] Jei tik bus sąlygos ir atsiras pinigų, aš tučtuojau atidumčiau pas Jus į Ameriką“, – 1938 m. rašo jis kairuoliškam JAV išeiviui) ar Maskvoje, tad tėvams ateina tik trumpas atvirlaiškis metų pabaigoje: „Tėte ir mama! Jūs turbūt pasiilgot manęs. Na, būkit sveiki, gal po Kalėdų parvažiuosiu. Gal ne Trims karaliams. Gyvenu gerai. Tiesa, jei kas atvažiuotų Kaunan – lai užeina pas mane, turiu Juliui batus ir kostiumą juodą. O jei atvažiuosiu po Naujų metų – gal pats atvešiu.“

1937 m. Sovietų Sąjungoje išėjo romano „Žemė maitintoja“ vertimas į rusų kalbą, už jį Rašytojų draugija autoriui skyrė 25 000 rublių premiją. Cvirka užkibo ir vietoj honoraro už rusišką vertimą pasirinko išvyką į Jaltos rašytojų kūrybos namus ir ten su žmona praleido 1938 m. birželio–rugpjūčio mėnesius. Jis taip pat lankėsi Sevastopolyje, Odesoje, Kijeve, o parvykęs tenykštį gyvenimą apibūdino vien superliatyvais. Didžiulį įspūdį jam paliko Litfondo poilsiavietė Jaltoje – prie kiparisų alėjų trykštantys fontanėliai, vynuogynai, parkas, romantiškos „besedkos“, didžiulės salės, nemokamas visapusiškas medicinos patikrinimas ir tai, kad nors paplūdimiai šalia, rašytojai vežiojami į juos automobiliais…

Lietuvos valdžia puikiai suvokė, ko ir kodėl Cvirka važinėja į Sovietų Sąjungą. Kaip ir Justo Paleckio ar Antano Venclovos atveju, buvo pastebimas atviras kairėjimas, prokomunistinės pažiūros ir sovietinės sistemos garbinimas. Cvirkos laiškai, rašyti 1938 m. pabaigoje ir 1939 m. pradžioje Sovietų rašytojų sąjungos užsienio komisijos sekretoriui Michailui Apletinui (šis kartu buvo ir KGB pareigūnas) ir siųsti sugrįžus iš Sovietų Sąjungos, kupini susižavėjimo ir servilizmo: „Brangusis Michailai Jakovlevičiau! [...] aš ir dabar tebegyvenu tos kelionės įspūdžiais. Jūsų nuostabios šalies žmonių mums parodytas nuoširdumas ir visa eilė tokių jaudinančių įspūdžių, kuriuos mes patyrėme Maskvoje, Jaltoje, Odesoje, Kijeve, niekad neišblės man iš atminties. [...] Marija Melchiorovna (Cvirkos žmona, kurios tėvas buvo Merkelis Račkauskas – V. V.) dėkoja Jūsų žmonai už puikias dovanas ir siunčia Jum abiem karštus sveikinimus.“ 1939 m. pavasarį jau viskas aišku – rašytojas užkibo ant sovietinio kabliuko. 1939 m. balandžio 4 d. laiškas į Maskvą spinduliuoja nuoširdžiu džiaugsmu: „Brangusis Michailai Jakovlevičiau! Su didžiu dėmesiu aš sekiau VKP(b) XVIII suvažiavimą. Skaičiau po kelis kartus Stalino, Vorošilovo, Molotovo, Ždanovo pranešimus. Koks džiaugsmas ir kokia laimė gyventi ir dirbti Jūsų šalyje! Su kokiu pasitikėjimu ir su kokiu saugumo jausmu nuostabūs jūsų žmonės gali žvelgti į ateitį!“ Negalėjo jis žinoti, kas vyko Maskvoje 1938–1939 m. O jeigu ir būtų žinojęs – ar būtų pasikeitęs jo požiūris? Sovietinės okupacijos pradžioje pasakytos kalbos ir rašyti straipsniai kupini panegirikos „savo didžiajai Tėvynei, Tarybų Sąjungai“, „vieninteliam kelrodžiui išsilaisvinant nuo buržuazinės santvarkos varžtų“ ir tautų vadui Stalinui.

Kas man krinta į akis beskaitant Juozo Baltušio dienoraščius arba Petro Cvirkos korespondenciją? Skirtingai negu Vytauto Mačernio užrašuose, Vytauto Kubiliaus ar neseniai pasirodžiusiuose kompozitorės Konstancijos Brundzaitės dienoraščiuose, kuriuose atsispindi kūrybiniai išgyvenimai, svarstoma apie būties klausimus, subtiliai atsiskleidžia vidinis kūrėjų pasaulis, sovietinių klasikų tekstuose jaučiamos buvusių provincialų ambicijos ir literatūrinis pralaimėjimas.