Anapus saugumo principo

Reikia turėti nemažai laiko, norint apeiti Vilniuje vykstančias parodas. Laimei, spėjau pamatyti Aistės Kisarauskaitės „Semiramidės sodus“ – nustebau, kad autorė prisiminė piešimą grafitu; į mano nuostabą ji atsakė taip: „Piešimas teikia labai didelį malonumą.“ Iškart po to toje pačioje galerijoje atidaryta Laisvydės Šalčiūtės paroda (MELO)DRAMOS. (MELO)NCHOLIJA. MELIUZINA sukėlė daug džiaugsmo feministėms ir (galbūt dėl to, taip pat ir dėl pavyzdinio konceptualumo) – įtarumo man. Ne vien dėl to, kad šnairai žiūriu į rankdarbių reabilitavimą mene, bet ir dėl tų visų figūrinių kompozicijų, kuriose, žinoma, figūruoja kostiuminės vienuolės (dar neatsibodo?). Į Elvyros Kairiūkštytės parodą Bažnytinio paveldo muziejuje pirkome brangokus bilietus; tiesa, nesigailėjau, nes ekspozicija pulsavo kažkokia slegiančia beprotybe, kurią pajunta tik su panašia susidūrusieji. Dauguma darbų (gal dėl kolorito) priminė pirmykščius olų piešinius. Po viso to Justinas Vaitiekūnas „Titanike“ jau atrodė labai šviesus, kone optimistinis. Antrame aukšte eksponuojami studentai didelio įspūdžio nepadarė, išskyrus porą piešėjų ir Akvilę Poškutę, į kurios „Malkas“ iškart atkreipiau dėmesį. Na ir, aišku, „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“. Tik įžengusi į NDG, išgirdau Laimą Kreivytę iš tolo šaukiant (negi ji ten gyvena?): „Nepirk bilieto, aš tau viską parodysiu!“ Labai gerai, kad pravedė ekskursiją, nes pati būčiau nieko nesupratusi – vadinamojoje šiuolaikinio meno ekspozicijoje, kur visa kas taip racionalu, kad nebejaudina savaime, be verbalinio paaiškinimo. Šokoladiniai Eglės Rakauskaitės krucifiksai kitados atliko savo aiškią misiją, o šiandien bet kokios variacijos ta tema atrodo apgailėtinai. Tas įkyrėjęs teologijos dekonstravimas, Vakaruose įvykęs jau prieš šimtmetį ir daugiau, ta tebevalkiojama Valerie Solanas (kiek laiko nuo to praėjo?), tas primityvus ir nebeįdomus ateizmas – patekusi į tokias ekspozicijas labai greit susivokiu prieš savo pačios norą tebesanti Bažnyčios pusėje (nors nežinau, ar ir ji manojoje – turbūt visgi ne). Bet Aurelijos Maknytės lekalus ir siuvėjos laiškų knygą, be abejo, pagerbiau. Kaip ir tarpukario moterų dailę, pradedant beprotiška Marcės Katiliūtės tapyba ir grafika ir baigiant Veronikos Šleivytės asmenybe. O kiek gerų skulptorių būta! Nustebau, nes apie dabartines (paradoksalu – kai visuomenė pakankamai išlaisvėjo ir feminizavosi) nelabai girdžiu.

●

Vis grįžtu prie „Kino pavasario“ filmų apmąstymo; pvz., „Pėdsakas“ (rež. Agnieszka Holland, Lenkija, Vokietija, Čekija, Švedija, Slovakija, 2017) – Olgos Tokarczuk romano ekranizacija. Tos knygos neskaičiau, bet filmas, mano akimis, – veganfašistinė distopija, kurios dviprasmiškumas gal ir neaiškus iš pirmo žvilgsnio. Išskalambintoji „Sieranevada“ (rež. Cristi Puiu, Rumunija, Prancūzija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Makedonija, 2016) – niūriai lietuviška realybė: visi veikėjai priklausomi vienas nuo kito, kontroliuoja vienas kitą kaip pamišę. Mums gerai atpažįstamas beprasmybių stumdymas per giminės balius, tik niekaip nesuprantu, iš kur žmonės toje temperamentingoje Rumunijoje turi tiek energijos santykiams aiškintis. Išskirtinai neįprasta „Vertikali būsena“ (rež. Alain Guiraudie, Prancūzija, 2016) – filmas apie didžiausias žmogaus baimes; psichodelinis pasakojimas metaforomis (buvau pamiršusi, kad kine būna dar ir toks; lietuvių kine vargu ar greitai ko panašaus sulauksime, nes čia neegzistuoja net toks mąstymas). Nors dar netikėtesnis buvo „Garbės pilietis“ (rež. Gaston Duprat, Mariano Cohn, Ispanija, Argentina, 2016): apie tai, kaip Nobelio literatūros premijos laureatas sutinkamas gimtinėje, atokiame Argentinos miestelyje. Jį dera demonstruoti ir Kultūros ministerijoje, ir visose provincijos bibliotekose. Gal kas nors praregėtų, kas maždaug vyksta „Poezijos pavasario“ metu, ir būtų galima bent per milimetrą nuo tų absurdų atitolti. Ir filmas, padaręs didžiausią įspūdį, – „Nocturama“ (rež. Bertrand Bonello, Prancūzija, Vokietija, Belgija, 2016). Sunku net nusakyti, apie ką. Veikiausiai tai talentingai nupasakota terorizmo vizija (filmas statytas iki išpuolių Paryžiuje), paauglių mažutėlių gyvenimai ir mirtys. Įdomu, kad teroro idėja niekaip nesiejama su išsilavinimu, rase, religija, turtine padėtimi, emocionalumu ar racionalumu, – sąmoksle dalyvauja visų socialinių sluoksnių atstovai. Tokia unikali „Musių valdovo“ variacija. Viskas, daugiau šiemet neisiu į kiną – pamačiau viską, ko man reikia.

●

Skaičiau jaunųjų filologų prozos darbus. Supratau, kad parašyti galima beveik viską, tik kas po to skaitys? Temos tos pačios kaip ir anksčiau (skaičiau 2009 ir 2010 metais) – vaizduotės pasauliai, kelionės laiku, durni tėvai su savo emigracija, alkoholizmu ir pedofilija, grėsmės mokykloje, ankstyvosios poravimosi problemos ir kt. Plačiau komentuojant tektų spręsti ne menines, o socialines problemas. Daugelyje prozos bandymų savižudybė dominuoja kaip išeitis, atomazga. Reikia likviduoti veikėją arba suteikti jam tragizmo – tegu jis nusižudo. Arba suserga vėžiu, leukemija ir pan. Tikriausiai reiktų komentuoti kaip televizijos įtaką – manipuliatyvios akcijos, sukeliančios gailestį, sukelia ir mėgdžiojimo efektą. Ir vis dėlto moksleiviai konstruoja savo pasaulius, kuriuose kaip sugeba, taip ir kovoja su neteisingumu. Mano užduotis – neleisti jiems per anksti įtikėti savo talentu, nes tada viskas eis šuniui ant uodegos. Aplinkui tiek daug tuo tikinčių, kad net šiurpu. Niūrių, kontorinių specialybių suaugusieji, niekada nedirbę su kalba, negromuliavę jos dieną naktį, staiga nušvinta įsikalbėję gebėjimą rašyti – paprastai suvokia tai kaip raiškos perspektyvą. Jiems ir į galvą nešauna, kad literatūra būna ir profesionali. Ne, liaudyje ji suvokiama (panašiai kaip ir mokslas, beje) kaip raiškos laukas, kurį gali dirbti bet kas. Laimei, negali.

●

Ramintos Šerkšnytės opera vaikams „Penki Merės stebuklai“ (libreto autorė Ramutė Skučaitė, rež. Kęstutis S. Jakštas) Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Atsimenu prieš kelerius metus LRT radijo laidoje „Ryto allegro“ kalbinamą kompozitorę: jos paklausė, ką reiškia gyventi iš kūrybos. „Tai maksimalus nesaugumas“, – buvo atsakyta. Taip, tik iš maksimalaus nesaugumo gali plūstelėti tokia stebuklinga muzika. Kai vaikystėje skaičiau Pamelos Travers „Merę Popins“, visai neįsidėmėjau, kuo ten užsiima pliuškiai tėvai, – įdomiausi atrodė vaikų ir auklės nuotykiai. Operoje tėvų vaidmenys man buvo norom nenorom aktualizuoti. Prieš eidamos žiūrėti, buvome skaičiusios šiek tiek knygos ir mačiusios britišką miuziklą, todėl mano penkiametė operoje pasigedo… fabrikų kaminų. Skirtumas nuo britiškosios ekranizacijos – ten vaikų motina veikia kaip sufražistė, aktyvi pilietinė kovotoja; operoje – šiek tiek fyfa ir dainininkė, vis besiveržianti tai pas kirpėją, tai pas siuvėją, tai į labai gerą parodą (šiuo rakursu gal ir galėčiau tapatintis). Mąsčiau, ar tikrai mes tokie kvaili atrodom vaikų akimis. Turbūt, nes jie nemato tėvų vidinio gyvenimo, mąstymo intensyvumo, tobulėjimo pastangų – tai ir nevaizduojama, nes per sunku tą vaizduoti. Gražūs kostiumai, vaizdo projekcijos, įspūdinga šokanti karvė ir kiti ekstravagantiški veikėjai, bet virš visa ko yra muzika – tos pačios kompozitorės, kuri parašė ir „Mažojo princo pasaką“ – anapus saugumo principo.

●

Diskredituodami save, ką galvoja etnologijos dėstymo mokykloje tema, jau turbūt pasisakė visi. Šeštoje klasėje muziką mums dėstė grynų gryniausia etnologė – serganti savo dalyku; netgi galėčiau sakyti, kad dėstė etnologiją vietoj muzikos. Tiesa, Čiurlionkėje blokados laikais muzikai teikta nemažai svarbos, buvo dvi pamokos per savaitę (anarchija!), niekas nesinaudojo jokiomis programomis ir jokiais vadovėliais. Tais metais analizavome liaudies dainas – daug, daug dainų, kurių žodžius pirmiausia rašydavomės į sąsiuvinius, paskui mokydavomės dainuoti. Todėl galėčiau sakyti, kad kiek etnologijos tuomet išmokė toji etnologė (nepamenu pavardės, bet savo dalyku ji tikrai gyveno), tiek ligi šiol ir graibausi. Ir tai buvo šimtąkart geriau už kičines čiastuškas, kurias, kaip susidūriau vėliau, per muzikos pamokas repetuodavo kitose mokyklose – kad būtų ką atlikti neskoningų mokyklos renginių metu. Nors, beje, vienoje anarchistinėje provincijos mokykloje (tais neaiškiais laikais jai buvo duotas epitetas „humanitarinė“) vienuoliktoje klasėje mums buvo itin profesionaliai dėstomas ir glaustas filosofijos kursas. Klasė į tai žiūrėjo gana rimtai, motyvuotai, humanitariškai: kaip tik buvo išėjęs Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“. Tačiau man taip pasisekė visai ne dėl to, kad atsiradau tinkamoje vietoje tinkamu metu, o dėl to, kad dėjau individualias paaugliškas pastangas, neturinčias nieko bendro su jokiomis švietimo sistemomis, ten atsirasti.

P. S. Nejaučiu simpatijų Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, nebalsavau už ją ir neketinu balsuoti.