Lietuvos atkūrimo šimtmetis: tik Vilniaus reikalas?

Simbolinis Lietuvos valstybės dokumentas buvo atrastas tarsi tyčia, kaip tik valstybės šimtmečiui artėjant, tačiau klausimas, kokiomis iškilmingomis, oficialiomis priemonėmis ir iniciatyvomis tauta paminės tą šimtmetį, išlieka neaiškus. O paminėtas jis, sprendžiant iš negausios informacijos, atrodo, bus vien valdžios nustatytomis apeigomis ir priemonėmis. Visuomenės atstovai į šimtmečio minėjimą įsitraukti gali nebent per dalyvavimą oficialiose ceremonijose arba gavę valstybinį finansavimą kokiems nors projektams.

O 1928 metais, minint valstybės dešimtmečio sukaktį, Lietuvoje Šaulių sąjungos, ūkininkų organizacijų, kaimo jaunimo, vietos šviesuolių ir daugelio kitų, kurių ir neišvardinsi, pastangomis kilo paminklai, skirti laisvei. Galbūt daugelio jų meninė vertė nebuvo aukšto lygio, tačiau lauko akmenys, obeliskai, monumentai su Vyčio kryžiumi ir ąžuolų šakelėmis teigė atkurtos Lietuvos valstybingumą. Dėl to valstybingumo mūšių laukuose kovojo tie, kas ir statė šiuos paminklus ir atsikūrusią Lietuvą, dauguma visos šalies gyventojų ją siekė įprasminti įvairiomis formomis. Sovietmečiu didžioji dauguma tų nepriklausomybės paminklų komunistų valdžios buvo sunaikinta ir tiktai po 1988 metų prasidėjo masinis jų atstatymas, lydimas dar vieno tautos pakilimo.

Banali mintis, kad istorija linkusi kartotis. Tačiau kartais tokia mintis įkyriai lenda į galvą skaitant prieškario Lietuvos spaudą, archyvinius dokumentus ir profesionalių istorikų studijas. Nuolat apima jausmas, kad gyvename kažkokiame Mėbijaus lapo rate. Emigracija, girtuoklystė, menininkų rėmimo (tiksliau, lėšų jiems trūkumo), kultūros sklaidos problemos, skandalai, susiję su valstybinių lėšų švaistymu, ilgamečio priklausymo Rusijos imperijai sąlygotas atsilikimas nuo Vakarų, dažnai minimi Skandinavijos ir Šiaurės šalių pavyzdžiai rašant apie anos Lietuvos istorinį kontekstą. O visų tų diskusijų dėl Vyčio ar Jono Basanavičiaus paminklų statybų Vilniuje fone, labai jau oficialiai minint valstybės šimtmetį, paties šimtmečio minėjimo programos, dar kartą persvarstytos ir patikrintos naujosios valdžios, yra tapusios tokia sava, tokia lietuviška kultūros rėmimo praktika, kad net nebesistebi.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą ana lietuviška valdžia labiausiai buvo pamėgusi Valstybės teatrą, kuriam finansuoti pinigų niekada negailėta. 1931 metais Valstybės teatro biudžeto išlaidos net pralenkė Užsienio reikalų ministerijos išlaidas, o teatro artistai buvo tarsi gerai mokami valstybės tarnautojai, gaunantys panašius atlyginimus kaip Seimo kanceliarijos direktorius ar Užsienio reikalų ministerijos generaliniai konsulai. Artistai anoje Lietuvoje mažiausiai skundėsi finansavimo stoka. Čia panašumas į nūdieną lyg ir baigiasi. Nors gal ir ne. Kas gi yra labiausiai patenkintas atlygiu, jei ne operos ir baleto teatro vadovas, jam artimi kūrėjai bei kiti asmenys iš sostinės?

Puikioje studijoje apie valstybės kultūros politiką prieškario metais istorikas Dangiras Mačiulis atskleidė, kaip kasmet tada buvo dejuojama dėl pinigų kultūrai stygiaus, tačiau Valstybės teatro išlaidos buvo nuolat didinamos. Seimo atstovas Jonas Viliušis 1938 metais siūlė, kad teatras galėtų pigesnius kostiumus vartoti ir apsieiti pigesnėmis dekoracijomis bei liautis išrašinėti iš užsienio įvairiausius režisierius. Akivaizdi disproporcija tarp Valstybės teatro ir kitų įstaigų finansavimo skatino diskusijas apie lėšų trūkumą kitoms meno ir kultūros sritims ir jų perskirstymą. „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis 1939 metais konstatavo, kad valstybėje ypač išskirtas sporto (turėta omenyje krepšinis) ir operos rėmimas liudija „mūsų nedidelį kultūrinį subrendimą“.

Na, bet užteks tų analogijų. Grįžkime prie jubiliejinių metų. 1930-aisiais suėjo 500 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties. Šiam įvykiui paminėti dar 1928 metais buvo sukurtas specialus jubiliejaus rengimo komitetas. Buvo sudaryta net keturiolika sekcijų – istorijos, dailės, muzikų, literatų, teatro, sporto, ekskursijų ir panašiai. Vytauto Didžiojo metams populiarinti buvo panaudota spauda, radijas, vyko viešos paskaitos įvairiose Lietuvos vietose, o plakatai ir atsišaukimai kabėjo kiekvieno Lietuvos bažnytkaimio aikštėje sudarydami rinkimų į Seimą įspūdį. Įsitraukė visos bažnytinės, valstybinės ir visuomeninės organizacijos, vyko teatralizuotas Vytauto Didžiojo paveikslo nešimas per Lietuvą. Buvo išleistas aukšto poligrafinio lygio albumas (jis ir šiandien yra vertingas ikonografinis dokumentas). Ir, pagaliau, jubiliejiniais metais Vytauto Didžiojo komitetas nutarė Kaune statyti Karo muziejų kaip didžiojo kunigaikščio „atminimo paminklą“. Jis buvo oficialiai atidarytas 1936 metais. Žinoma, Vytauto Didžiojo jubiliejus buvo organizuotas valstybinių institucijų pastangomis ir siekė įtvirtinti Smetonos valdžią. Turėjo jis ir antilenkišką politinį turinį, galėjo jo organizatoriai ir finansais, gautais iš valdžios, naudotis. Bet, po velnių, tų laikų politikai surado finansų (jų ir šiandien netrūksta), turėjo ir idėjų, kaip įtraukti visuomenę į masinius minėjimo renginius.

Tad kaip valstybės šimtmečio paminėjimas? Diskusijos dėl Jono Basanavičiaus paminklo statybų (jas siūlėsi finansuoti „MG Baltic“, bet, kiek suprantu, tokio verslo paramos nenori nei savivaldybės, nei valstybės atstovai) Vilniuje tebesitęsia. Lyg dėl būsimo paminklo vietos, lyg dėl jo formos, lyg dėl menininkų garbės. Taip ir lieka neaišku. Dėl paminklo Lukiškių aikštėje buvo surengtas visuomenininkų konkursas, kuriame savivaldybės ir Kultūros ministerijos vaidmuo buvo epizodinis. Buvo išrinktas ir nugalėtojas – skulptorius Arūnas Sakalauskas iš pajūrio. Tačiau niekas negarantuoja, kad „Laisvės karys“ iškils Lukiškių aikštėje. Privati visuomenininkų iniciatyva kol kas nesulaukia valstybinio palaikymo, patys visuomenininkai, kaip ir Vilniaus menininkai bei architektai, kol kas nesutaria tarpusavyje. Šimtmečio proga dar yra planuojama surengti keletą konferencijų, keletą viešų renginių tautai, kurios iniciatyvų šiame oficialios kultūros atstovų ir užsakovų šurmulyje nesigirdi, organizuoti parodas, išleisti proginius leidinius (déjà vu), gal dar koks šviesų performansas, gal dar Vasario 16-osios plakatų ekspozicija viešojo transporto stotelėse, dar įvairios reklamos su Vyčiu, gal dar kas nors… Liūdna, ponai. Atrodo, šiame skurdžiame diskurse liko vien Jono Basanavičiaus asmenybė ir stebuklingai surastas Vasario 16-osios Aktas. O kur Antanas Smetona ir jo asmenybės įamžinimo reikalas? Nedrąsi idėja perlaidoti signatarą ir valstybės prezidentą Antanas Smetoną Vilniuje (na, gal ne Katedroje, bent jau Rasų kapinėse), kuriame jis Didžiojo karo metais, anot Petro Klimo, buvo pagrindinis lietuvių politinis veikėjas, matyt, lieka laukti kitų sukaktuvių.

Taip ir lieka neaišku, kokie valstybės šimtmečio renginiai vyks kitoje Lietuvoje, kaip ji buvo oficialiai prieš metus įvardinta norint neprarasti Europos Sąjungos finansinės paramos. Galbūt šimtmečio proga reikėtų dovanoti šimtą naujų knygų kaimo bibliotekoms, o galbūt įsipareigoti renovuoti šimtą prastos būklės pradinio ugdymo įstaigų ir mokyklų? Kai kuriose jų, kaip Jono Basanavičiaus laikais, mokiniai tebevaikšto į lauko tualetus. Galbūt reikėtų pasodinti šimtus ąžuolų ar kitų medžių Lietuvos savivaldybių teritorijose ir taip puoselėti mūsų girias, kurių kultas prieš Didįjį karą ir po jo buvo viena iš lietuviškosios tapatybės formų? Galbūt reikėtų skirti pinigų nugriauti tas specialiai sovietų laikais pastatytas fermas prie mūsų piliakalnių ir prie dvarų, kuriuos taip pat būtina atkurti? O galbūt reikia skirti stipendijas jauniems mokytojams iš projekto „Renkuosi mokyti“ ar mokytojams, kurie lietuviškai moko vaikus Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje? O gal skirti stipendijas talentingiausiems socialinių ir humanitarinių mokslų studentams? Kad šie studentai, kaip anuomet Algirdas Julius Greimas, galėtų išvykti studijuoti į Paryžių ar Berlyną, su kuriais prarasti prieškariniai mokslo ryšiai. Bet ką jau čia… Autorius gi puikiai supranta, kad visi tie „galbūt“ yra tik hipotetiniai pasvarstymai oficialiojo kultūrinio elito idėjinio skurdo fone ir neturi jokios įtakos turinčiųjų valdžią sprendimams.