Ko čia kostit?

Rytas vienoje kavinių. Gurkšnoju puodelį juodos. Šalia atsisėda du garbaus amžiaus vyrai. Į kavą pilasi iš krepšio išsitrauktos grietinėlės. Vaikinas prie gretimo stalelio sukosti. Dar sykį.

– Ko čia kostit? Marš gydytis namo. Išeikit, sakau!!

– O ką, negalima?? – atliepia vaikinas.

Vienas garbuolių atveria kavinės langą, ranka mėgindamas išvaikyti bakterijas.

– Tau dar, berniuk, neaišku, kad negalima? Esi viešoj vietoj ir bakterijom čia dalinies! Gydytis prašom, greitai į lovą!

– Ponai, aš žinau, kuo sergu. Pusė mano šeimos – medikai.

– Nieko tu nežinai! Bakterijas čia meti. Koją ant kojos užsikėlęs, mandras atseit, aaa?

– Tik nereikia… Jei ir turėtų kas nors iš čia išeiti, ponai, manau, jūs.

– Nu ir šmikis. Viskas, kolega, kviečiam policiją? – atsisuka į greta sėdintį bičiulį.

Vaikinas šypsosi, aš irgi šypsaus, nebegaliu toliau skaityti, klausausi.

– Alio, policija? Aha, čia mes skambinam iš kavinės Gedimino prospekte, šalia Nacionalinio. Nu, žinot, nestandartinis atvejis – jaunuolis kosti sau ir neklauso prašomas išeiti. Taip, kosti, bakterijas čia mums meta! Alio, aliooo? Hm… Matyt, ryšys nutrūko… Bandau dar.

Laba diena, čia vėl aš, ką tik kalbėjom, čia iš kavinės. Skambinam dėl nepadoraus jaunuolio elgesio. Kosti labai, serga, gripo epidemiją neša. Iš kur skambinam? Iš „Kaif kofė“. Kartoju: „Kaif kofė“. Nuo žodžio „kaifas“! Atvažiuosit? Aha, gerai, laukiam.

Vaikinas nesutrinka, šypsosi, tačiau garbuoliai kaista. Pakalba kažką apie Tomą Venclovą ir istorinius kontekstus. Galbūt gerbiami akademikai. Vėl atsisuka į jį:

– Kur mokotės? Studijuojat? Pasakykit, kur.

– Koks jums skirtumas? Neprivalau jums nieko sakyti.

– Darote nusikaltimą viešoj vietoj!

– Kokį nusikaltimą, parodykit, kur tai parašyta?.. Ir kas jūs tokie, kad čia taip puolate?

– Aaaa, jums dar toli iki mūsų, bernužėli. Išsiaiškinsim, ką studijuojat. Atims iš jūsų tuos popierius. Bus jums.

Regis, policija neatvyko. Nors kai išėjau iš kavinės, teisybės ieškantieji vis dar stoviniavo lauke. Vieno jų rankose buvo telefonas.

– Alio, tai kur jūs? Čia dėl kosulio viešoj vietoj. Mums jau reikia eiti, nebegalim delst, reikalai svarbūs. Atvažiuosit? Ką sakot? Nevykdot savo pareigų?!.

Kas vyko toliau, istorija nutyli.

Smalsu tik, ar atėmė iš vaikino tuos popierius.

 

 

Stenografavo Saulius Vasiliauskas