Protagonisto senatvės briaunos

Protagonistas paseno. Pasenęs prarado vieną didelį savo gyvenimo malonumą – eiti sparčiu žingsniu. O juk kadaise girdavosi: „Jei ko ir pasiekiau gyvenime – tai ėjimo srityje.“ Ir išties. Kažkada paauglystėje šeštadieniais po pamokų, sukardamas apie keturiolika kilometrų, kaip niekur nieko grįždavo pėsčias iš Garliavos į Margininkus. Kažkada jaunystėje, palydėjęs merginą, iš Valakampių nelėtindamas žingsnio vėlią naktį paržengdavo į Algirdo gatvę. Kažkada, gyvendamas Lazdynuose, yra apsukęs apie juos (vis sparčiu žingsniu) tūkstančius ratų. Eiti jam būdavo smagu. Visais metų laikais. Visokiu oru. Su tikslu ir be tikslo. Labiausiai, žinoma, – be tikslo…

Nepasakysi, kad dabar jis jau visiškai nebepaeina. Nuslenka, pavyzdžiui, kartkartėmis iki krautuvės. Bet turi stabtelti bent minutėlei kas kokia dvidešimt metrų. Toks jo ėjimas gąsdina ne tiek jį patį, kiek iš paskos ar iš priekio ateinančias pagyvenusias moteris: išvydusios, kad protagonistas sustojo, jos bemat pereina kiton gatvės pusėn. Aiškinti priežasties protagonistui nereikia: jos bijo, kad jis prašys pinigų svaigalams. Koks nesusipratimas! Protagonistas svaigalams turi pakankamai savų pinigų. Be to, jis jau ir tų svaigalų seniai nebevartoja. Bet negi įmanoma tokioje situacijoje šaukti anon gatvės pusėn: „Ponia, nebijokit! Pinigų svaigalams aš turiu! Be to, ponia, aš seniai negeriu! Ir dar, ponia, aš galiu, jei pageidautumėte, jums nupirkti alaus!“ Taip šaukti neišeina. Tuomet situacija dar labiau susikomplikuos. Tad belieka pastovėti ir kiūtinti toliau. Ne į Valakampius, žinoma, o tik iki artimiausios krautuvės…

Užtat kur kas paprasčiau – atsiremti į ant stalo kėpsančią tumbą ir žiūrėti pro langą.

Protagonistas seno ir paseno. Ką jisai mato pro tą savo langą? Mato, kad nubluko, apsiblausė, išsivadėjo jo puikiosios ekstazės. Nepasakysi, kad jos visai išgaravo. Šis tas iš jų liko. Bet tasai šis tas – kažkoks apšiuręs. Imkime gamtos reiškinius, vieną fundamentaliųjų jo ekstazių šaltinių. Pavyzdžiui, kai imdavo snigti ubago kąsniais, jį apnikdavo tiesiog radiacinis džiugesys: sklindantis iš visų pusių ir į visas puses, persmelkiantis ir baltuosius, ir raudonuosius jo kraujo kūnelius, švytintis ir apšviečiantis, betikslis, savitikslis, visatikslis… Dabar jis irgi mato tuos ubago kąsnius. Žinoma, kad jais šiek tiek džiaugiasi ir grožisi. Bet… Tai tėra ano džiugesio trupiniai, ano džiugesio… koks nors pakaitalas?.. Arba, tarkime, tulpės. Išvydęs jų sunkias tamsraudones taures, protagonistas saldavo nuo tos formos ir nuo to raudonio ir būtinai mintyse deklamuodavosi Joną J.: „Ir kaip žemės ranką tulpę vėl skinies.“ Kas be ko, truputį pakvipdavo mirtimi, agonijos ekstaze. Bet nuo to ji netapdavo mažiau svaiginanti. Ir dabar protagonistas retsykiais (ypač pavasarį slinkdamas į krautuvę) išvysta tulpes. Jos gražios. Bet… Lyg ne originalai, o kopijos. Težadinančios kažkokią pusekstazę…

Vis dėlto… Tos pusekstazės irgi šio to vertos. O jų dozės kol kas dar pusėtinos. Tik gauna jas protagonistas gal ne tiek iš pačių objektų, kiek – iš vaizdinių. Iš kur ima vaizdinius? Nagi iš literatūros, iš literatūros, iš tos neišsemiamos vaizdinių taupyklės. Ir ima nebūtinai dabar, ramstydamasis tumbos, o pasiėmė kadų kadės. Po to dar pastilizavo, pafalsifikavo… Tarkime, dykumos vaizdinys. Jis jįjį tebejaudina. Kelia gal net kiek daugiau nei pusekstazę. Iš kur jisai? Žinoma, kad iš knygų. Juk dykumoje protagonistas nėra buvęs. Tėra ją matęs pro kupė langą. Na, dar įžengęs į patį jos pakraštėlį Egipte, kažkur netoli Asuano. Nė sekundės abejoti neverta, kad jisai (tas dykumos vaizdinys) – iš literatūros. Protagonistas net numano konkretų jo šaltinį: Michailo Lermontovo eilėraščio posmą. Tą patį, kurį mokėjo atmintinai jau vidurinėje mokykloje: Выхожу один я на дорогу; / Сквозь туман кремнистый путь блестит; / Ночь тиха. Пустыня внемлет богу, / И звезда с звездою говорит. O paskui šisai vaizdinys vis plėtėsi ir stiprėjo. Būtų galima nurodyti ir kai kurias pagalbas. Visai įmanu, kad jam (vaizdiniui) augti ir tvirtėti padėjo tai, jog protagonisto užaugta prie pelkės. Juk pelkė – savotiškas dykumos analogas: čia daug kas visai panašu. Pavyzdžiui – didžiuliai lygūs plotai. Pavyzdžiui – labai daug dangaus. Pavyzdžiui – naktimis žėrėte žėrinčios žvaigždės. Pavyzdžiui – tau pranykus, beveik neįmanoma aptikti pėdsakų… O vanduo – tai paprasčiausia smėlio (ir akmens) opozicija. Po Lermontovo? Atėjo viduramžių arabų poetai. Po to prikišo nagus Ondaatje, Tournier, Le Clézio… Štai ir turi dabar jėgingą vaizdinį. Tebesukeliantį… Gal dar beveik ekstazę?..

Iliustracija iš clipfest.com

Taip. Nors ir pasenęs, protagonistas vis tiek šiek tiek tebeskaito. Tačiau žiū: erozija apnikusi ir jo skaitymo ekstazes. Perskaitydavo (ar pasideklamuodavo) prieš kokia dešimt metų Radausko eilutę „Ėmė lyt, ir naktis sušlapo“ – jau ir kone šlapias nuo ekstazės. Arba Aikeno dvi: Alone upon the brown sad edge of chaos, / In the wan evening that was evening always… Arba Lorcos keturias: ¡Que no quiero verla! // Dile a la luna que venga, / que no quiero ver la sangre / de Ignacio sobre la arena. Arba Bulgakovo fragmentą: Луна хорошо помогала Маргарите, светила лучше, чем самый лучший электрический фонарь, и Маргарита видела, что сидящий, глаза которого казались слепыми, коротко потирает свои руки и эти самые незрячие глаза вперяет в диск луны. Теперь уж Маргарита видела, что рядом с тяжелым каменным креслом, на котором блестят от луны какие-то искры, лежит темная, громадная остроухая собака и так же, как ее хозяин, беспокойно глядит на луну… Negi jos (tos eilutės) visai neveikia dabar? Veikia, kur neveiks. Bet greičiau tai tik drungnas džiaugsmas. Pusekstazė. Ką sufleruotų šito reiškinio analizė? Protagonisto nuomone, maždaug štai ką. Anuomet, kai jį, skaitantį, krėsdavo džiugesio drugys, jisai skaitė ne vienas. Drauge su juo skaitė ir džiūgavo jame glūdinčios bent dvi liaudys. Pirmoji – nesuskaičiuojamų (nuo akmens amžiaus, jis mano, susidarys kokia aštuoniasdešimt tūkstančių kartų) jo protėvių liaudis. Antroji – visi nuo vaikystės perskaityti ir pamėgti autoriai. Galvodamas apie pirmosios liaudies dalyvavimą jo skaitymo akte, protagonistas stebėdavosi, kaip jie gali suvokti raštą, kurio, savaime suprantama, jiems nebuvo lemta pažinti. Juolab kaip jie gali suprasti, tarkim, anglų ar ispanų kalbas (su rusų paprasčiau – šiaip ar taip, esame beveik giminės). Tačiau jie suprasdavo ir raštą, ir kalbas, skaitė kartu su protagonistu ir, be menkiausios abejonės, padėdavo įsiūbuoti jo džiaugsmo bangą. Kur kas mažiau problemų su tais skaitytaisiais autoriais: jie (net lietuviai, išskyrus Marių Katiliškį) buvo pramokę svetimų kalbų, ką jau šnekėti apie raidžių pažinimo meną… Ši antroji liaudis taip pat nesnaudė: kai protagonistą užklupdavo smagi teksto vieta, jinai (antroji liaudis) irgi pakvaišdavo iš džiaugsmo. Dabar abi tosios liaudys tarsi kažkur prapuolusios, tarsi perėjusios į kitą gatvės pusę… Joms iškrikus, protagonistas liko tarsi vienas. Ekstazės tapo pusekstazėmis.

Seno, seno protagonistas ir paseno. Tačiau… Tačiau vis dar mėgina ne tik skaityti, bet ir pats rašyti. O rašymas, žinoma, irgi jau nebe tas. Nuo ko viskas prasidėdavo? Nuo epifaniškos frazės. Nuo frazės, kuria apsireikšdavo dievybė. Iš kur ji atsirasdavo, protagonistas nežino. Mano, kad iš dangaus. Kaip tas drugys viename jo eilėraščių: „Šįryt apakino mane toksai oranžinis drugys. / Jis šoko tiesiai iš dangaus: kas tokiam drugiui sutrukdys?“ Ji (frazė) tiesiog įsižiebdavo galvoje… Tai pajutę, sukrusdavo, imdavo ginkluotis, imdavo rikiuotis į sakinius, pastraipas, epizodus ir kiti aplink tarsi dykaduoniavę kalbos vienetai. Juos plojimais ir šūksniais, nelyg kokie sirgaliai krepšinio arenoje, skatindavo abi protagoniste glūdinčios liaudys: ir begalinės jo protėvių minios, ir šimtai jo su susižavėjimu perskaitytų autorių (plodavo net Plath su Hemingwayumi). Neilgtrukus rasdavosi nedidukė, bet pusėtinai ginkluota ir mobili paties protagonisto teksto kariuomenė, pasiruošusi okupuoti pernelyg nesipriešinsiančio skaitytojo širdį ir galvą… Dabar… Nepasakysi, kad jokia ypatingesnė frazė suvis nepasirodo. Aišku, kad nepasakysi. Aišku, kad pasirodo. Bet tai jau – tik kažkoks pusiau epifaniškas esinys: joje glūdi nebe dievas, glūdi tik pusdievis. Suprantama, kad sujudimas aplink – menkas. Suprantama, kad plojimai ir šūksniai iš abiejų liaudžių pusės – skysti. Suprantama, kad Plath gręžiasi link aguonų, o Hemingwayus bemeilija čiuopti vidinėje švarko kišenėje viskio plėčkutę… Nebenušvinta nežemišku džiaugsmu ir protagonisto veidas…

Vis dėlto, savo ateities atžvilgiu jis nėra nusiteikęs absoliučiai pesimistiškai. Gerai žino, kad nebetoli jau ta diena, kai nebereikės vaikyti pagyvenusių moteriškių į kitą gatvės pusę. Kad nebetoli jau ta diena, kai jo pelenai susilies su gamta. Teisybę šnekant, tai protagonistą dabar bene labiausiai domina vienas su ateitimi susijęs klausimas: kaip jis toliau dalyvaus tekstuose. Juk pats kadaise rašė: „Aš noriu dar pamisti tekstais.“ Jam dingojasi tokie atsakymai. Pirmiausia, tai jis linkęs manyti, kad kurį laiką (kai pelenai jau bus susilieję su gamta) jis dar dalyvaus tekstų skaityme kaip protėvių liaudies narys, nepastebimai glūdintis kokiame neatsargiai į tekstus kryptelėjusiame savo palikuonyje, – ir skaitys drauge. Antroji galimybė toliau skaityti susijusi su tuo, kad protagonistas – vis dėlto šioks toks rašytojas, turintis apie penkis šimtus skaitytojų. Jųjų amžius gana įvairus, vadinasi, ne visų jų pelenai… tuo pačiu metu kaip ir protagonisto. Vadinasi, jie (kai kurie) dar toliau skaitys. Kitus autorius, žinoma. Bet jį tai jau bus skaitę. Štai čia ir paspęsti spąstai: jiems skaitant tuos kitus, jis irgi dalyvaus skaityme kaip skaitytų autorių liaudies atstovas. Nestovės, žinoma, tarp Plath ir Hemingwayaus, bet tekstų šiek tiek ragaus. Ir, ką gali žinoti, gal net prisidės prie kokio nors tų skaitytojų galvoms (sąmonėms) svarbaus svarbaus vaizdinio puoselėjimo. Na, pavyzdžiui, kodėl tai negalėtų būti kad ir alyvų vaizdinys?