Don Dovilės nuotykiai doktorantūroje: apsimetėlės sindromas

Prasidėjus mokslo metams susergu ir sergu vieną su puse mėnesio. Nieko negaliu ir nepajėgiu daryti – niekada taip smarkiai nesirgau. Pati sau nusprendžiu, kad tai nesąmoningas sprendimas nukelti studijų pradžią. Kūno atomai yra savavališki ir žino, ką daryti. Nuo pat įstojimo mane kankina abejonės: ką aš čia veiksiu? Ar man iš viso čia vieta? Kiti, pabaigę magistro studijas kartu su manimi, taip pat atsidūrė nežinioje. Dirba darbus, kurių nekenčia. Kiti ieško, bet neranda. Baigus studijas atsiveria visiška nežinia. Vasarą praleidžiu tėviškėje kiekvieną dieną galvodama apie savo pasirinkimą ir leisdama abejonėms užnuodyti gyvenimą. Ar nestoviu vietoje, toje pačioje baloje, izoliuotoje nuo aplinkinio pasaulio? Tačiau ką reikėtų veikti, jei nereikėtų dirbti? Ką darė žmonės, kai dar nebuvo kapitalizmo / socializmo ir nereikėjo visos dienos paskirti darbui – kam jie prašvaistė savo gyvenimus? Įdomu, ką veikdavo, pavyzdžiui, viduramžių bajorienės. Keliuose interneto šaltiniuose susirandu panašią informaciją, kad veikla, žinoma, priklausydavo nuo vyro padėties ir jo paties darbų. Keldavosi jos prieš aušrą, melsdavosi, valgydavo pusryčius, tuomet diskutuodavo apie turnyrus, sužadėtuves, poeziją ir meilės romanus, turėdavo peržiūrėti, jei tokių būdavo, vyresnių mergaičių namų darbus, taip pat turėjo būti socialiai aktyvios, organizuoti pobūvius, išlaikyti gerą šeimos vardą visuomenėje. Jei vyro nebūdavo, perimdavo jo pareigas, tvarkė sąskaitas, prižiūrėjo ūkį. Namų ruošos darbais pasirūpindavo tarnaitės, bajorienė turėdavo jas prižiūrėti. Veiklos gana daug. Viktorijos laikais aukštuomenės damos tiesiog mėgavosi prabanga. Daugiausia laiko praleisdavo arbatos gėrimo susibūrimuose, pobūviuose, jodinėdavo, megzdavo, turėjo keletą jas prižiūrinčių tarnaičių. Buvo gerai išsilavinusios. Tačiau moters vieta vis tiek buvo būti silpna gėlele ant palangės namie.*

 

Bet nei vyrų, nei moterų veiklos sritys per amžių amžius neatrodo prasmingos. Patraukliausias laikas – antika ir buvimas vyru filosofu.

Ką veikti, tarkim, kai savo susigalvotai veiklai turi visas sąlygas ir pragyvenimą? Ar kūryba – išeitis? O gal tokia situacija – spąstai?

Anot vieno mano kursioko, „gyvenime reikia tiesiog tūsintis. Kad ir ką veiktum, svarbiausia – tūsas.“ Tūsas kaip psichinė būsena.

 

Jei atvirai, norėčiau gyventi viduramžiais, būti vyru amatininku ir tapyti freskas bažnyčiose – toks iš tiesų yra mano svajonių darbas. Gaila, kad dabar bažnyčios nebestatomos ir freskų jose nebereikia. Taigi turiu studijuoti doktorantūroje ir atlikti meninį tyrimą.

Per doktorantų seminarą buvo užduotis – pasirinkti anksčiau sukurtą savo darbą, jį transformuoti į ką nors susijusio su tyrimu ir surengti vienos dienos parodą. Perkurti jį reikėjo 3–5 skirtingais būdais. Kadangi dar nieko naujo nebuvau sukūrusi, pasirinkau pačią pradžią – savo stojimo į doktorantūrą tezes. Sukarpiau. Materializacija – teksto prasmė išnyksta, lieka atskiri žodžiai, jų tiesioginis svoris – sudėjau į plastikinį užspaudžiamą maišiuką. Tezių užimamas plotas akivaizdžiai sumažėja. Pasvėriau – 4 g. Kiti variantai – iš sukarpytų tezių suklijavau juokdario kepurę ir sukūriau savo herbą – du sukryžiuoti kardai (teksto vizualizacija). Taip pat padariau 3D tezes – išlanksčiau Trojos arklį.

 

Čia pateikiu trumpą interviu apie šią parodą:

 

– Gal pakalbėkime apie kiekvieną objektą atskirai. Pirmasis tekstinis variantas kaip ir aiškus, kaip suprantu, tai žaidimo lenta, o štai šis?

– Tai yra mano herbas.

– Ką jis simbolizuoja?

– Du sukryžiuoti kardai iš tiesų išreiškia dviprasmybę, vienas kardas – sąmoningumas, kitas – naivumas; vienas akademija, kitas aš; taip pat jie gali reikšti stojimą bendron kovon dėl bendro tikslo, taip kaip ir kovą vieno su kitu. Bet visada virš visko kaip saulė šviečia šypsena, galiausiai mes visi ją pasieksime, ji yra mano tikslas.

– Ar tai reiškia, kad jūs užsiiminėjate institucine kritika?

– Ne, tik reflektuoju savo santykį su ja.

– O kas čia? Kepurė? Ką ji reiškia?

– Taip, tai stebuklinga kepurė, kurią užsidėjus, varpeliams suskimbčiojus, žmonės atlaidžiau žiūri į tave, labiau padeda. Tikiuosi, suveiks ir čia. Jau ir suveikė, juk pasinaudojau ja stodama.

– O kaip su visu tuo susijęs žirgas? Ar jis irgi bus panaudotas greičiau ir lengviau prašuoliuoti pro visus žinių brūzgynus?

– Tai ne žirgas, o Trojos arklys. Manau, prasmė aiški. Galiu tik pasakyti, kad jis gali tiesiog stovėti, stebėti ir nieko nedaryti. Galbūt jis atrodo grėsmingas, tačiau viduje iš tikrųjų yra tuščias, jame nieko nėra –

prieštaravimo prieštaravimas. Gal su laiku užsipildys.

– Tai kaip ir viskas.

– Na, dar ne. Štai čia materializuotos tezės, sumaišytos, kad visai prarastų prasmę. Norėjau, kad jos įgautų tūrį, norėjau pasverti, kad žinočiau tikrąjį, o ne tik simbolinį svorį. Simbolinis – 4 metai.

– Oi, net neatkreipiau dėmesio, kiek mažai jos vietos užima ir kokios lengvos!

– Laikau save Trojos arkliu, nes manau, kad priimdama mane į doktorantūrą komisija nežino, ką daro. Vėliau, gūglindama įvairius dalykus (jei oficialiai – atlikdama tyrimą), randu, kad egzistuoja toks „impostor syndrome“ – apsimetėlio, apsišaukėlio sindromas. Pasirodo, tai psichologinė būsena, kurią tam tikrais etapais per savo gyvenimą pajunta net 70 % žmonių. Dauguma jų – moterys ir žmonės iš akademinės bendruomenės. Koks netikėtas sutapimas. Šis sindromas – jokia naujiena, bet man pirmą kartą girdimas. Apsimetėlio sindromo terminas pirmąkart apibrėžtas 1978 m. amerikiečių psichologių Pauline R. Clance ir Suzanne A. Imes disertacijoje (!).

Taigi, galite ir jūs pasitikrinti, ar jus kamuoja šis sindromas. Užduokite sau šiuos klausimus, kad galėtumėte atsakyti, kiek jumyse apsimetėlio:

Jei žmonės jus giria, ar bijote, kad juos nuvilsite ateityje ir, užuot priėmęs įvertinimą, gėdijatės ir jaučiatės to nevertas? Bijote, kad kiti pastebės, kiek mažai jūs žinote? Ar visada lyginate savo pastangas su kitų ir manote, kad jiems sekasi pasiekti tikslą daug lengviau nei jums? Manote, kad kiti yra protingesni ir labiau išsilavinę už jus? Jūs manote, kad jums reikia daug daugiau dirbti negu kitiems (bet vietoj to prokrastinuojate ir sėdite feisbuke)? Jeigu jus rengiasi paaukštinti, jūsų publikaciją priima mokslo žurnalas, laimite konkursą ar įstojate į doktorantūrą, nesakote to niekam, kol nebūna visiškai aiškūs rezultatai, nes bijote, kad paskutinę minutę jie viską atšauks? Siekiate išorinio pripažinimo, tačiau kai jis aplanko, vis tiek iki galo nepatikite? Visada turite planą B, jei A netyčia nepasisektų? Ar nesėkmės baimė jus paralyžiuoja? Ar sėkmės baimė jus paralyžiuoja taip pat kaip nesėkmės? Manote, kad jeigu jums kur nors pasiseka – viskas dėl atsitiktinumo, tačiau to iš tikrųjų nenusipelnote? Jei jums pasiseka, abejojate, ar tas pats dalykas pasisektų antrą kartą? Ar labiau kreipiate dėmesį į tai, ko nepadarėte, nei į tai, ką pavyko atlikti? Ar manote, kad esate nepakankamai geras / žinantis / patyręs ir žmonės – neilgai truks jų apakimas – tai pastebės?

Jeigu bent į pusę klausimų atsakėte teigiamai, sveikinu – jus kamuoja šis sindromas!

Paskutinis klausimas – apsišaukėlio sindromo ašis. Nuolatinis ir neįveikiamas jausmas, kad esi apgavikas ir sukčiautojas, kad tuojau visi pamatys, kas tu iš tikrųjų esi. Bet ar kas nors iš tikrųjų žino, kuo užsiima gyvenime? Jei tikrai nuoširdžiai savęs paklausia. Mano buvęs kursiokas žinotų, jis – tūsinasi. Ir jam gerai.

Žinoma, žinoma, žinoma, kaip visada, visas šias nesąmones galima pavartoti kaip jausminius ready-made. Transformuoti ir sėkmingai panaudoti mene. Nes juk 6 nuliai – milijonas. Ypač mene.

Dar viena išeitis – turėti humoro jausmą. Juoktis kuo dažniau – ir, svarbiausia, iš savęs. (Nors nežinau, ar tai iš tikrųjų išeitis, greičiau sąmoningas prisipažinimas sau, nes, mano kukliu patyrimu, žmonės, stokojantys humoro jausmo, ir tie, kurie nesijuokia iš savęs, šio sindromo nejunta. Tad geriau juoktis nepradėkite – o tai dar ir sindromą įgysite.)

Ir, žinoma, tūsintis.

 

 

* Specialiai parinkau porą situacijų, kuriose statusas leidžia leisti laiką ne vien tam, kad išliktum. Kaip pavyzdžius ėmiau moteris, nes vyrai turėjo aiškiau apibrėžtas pareigas – uždirbti pinigus, prižiūrėti administracinius vienetus, valdyti ir kariauti. Taigi daugmaž aišku, kaip jie leisdavo laiką, o atsiveriančios dienos tuštuma labiau juntama moterų gyvenimuose.