Nakties keliautojai
Katakombų naktis
Virš žemės paviršiaus kaulai sujungti vielutėmis, varžtais
ir dviračių stipinais, tais nematomais jungimo ženklais,
sudėstančiais įvykius į krokodilo pražiotais nasrais formą.
Atlaikančios visą istorijos svorį, ant seno nuzulinto parketo
mes mylėjomės.
Tekste tą funkciją atlieka skyrybos ženklai.
Kodėl sakoma „skyrybos“, o ne „jungimo ženklai“?
Tai taip egzistenciškai liūdina.
Tai taip egzistenciškai liūdina.
Tai – dinozauro konstruktorius,
tu toli.
Į upę taip garsiai myža praeivis stipinais dviračio,
kad negali negirdėti, ir kitas jau užsisukęs ir žengus žingsnį
dar vienas, lyg kas būtų atsukęs visus kranelius.
Civilizacija nuteka laštakais, į kaukolės burną kažkas įkiša
biką, užgesintą, matyt, į van Gogho paveikslą,
tai skylučių baimė tripofobija,
srovė, pramušanti popierių
pyst pyst pyst.
Paleontologijos muziejuje
dramblio kaulai sujungti skyrybos ženklais,
Kvazimodas subyrėjęs į dulkes –
kristalais apaugęs kristalas.
Smulkmenėlių oazė, dramblių rojus nusileidus į ją,
guminiai dantys ir akių magnetukai
apačioje, po žeme kiti žmonių kaulai
kaip malkų stirtos, sudėtos
smagiai viena ant kitos,
amor ornamenti.
Iš atvaizdo antropologijos konspektų
Tojanai
yra tvardovskio veidrodis
kuriuo jis šaukdavo radvilaitės sielą o
kai tapo krikščionimi atidavė tą veidrodį
į bažnyčią dabar jis stovi užkeltas ant spintos
ir tik dievas gali juo naudotis
yra sukonstruota mergaitė ona marija teresė
ji mirė būdama dvejų bet nutapyta į ateitį
kokių šešerių iš tėvų veidų sukombinuota
mama norėjo ją kanonizuoti yra
paveikslai apkalami apkaustais nes
pažvelgus į juos be nieko gali išeiti iš proto
kaip ir po savo vaikų mirties
yra vietos prikalti savo vaškinį norą
yra vietos sulydyti visa tai į žvakes ir
uždegti liepsnas yra dvi agotos krūtys
sucenzūruotos į duonos kepalėlius
apsaugok mane nuo gaisro prašau
yra vaiduoklių teatrai ir dvasių mašinos
šalto azoto garai jų karpoms nudeginti
yra kūno likutis depozitu talpinamas į statulą
tarsi baterija įkraunantis simuliakrinį kūną
yra užsikrėtimo malonė kai
patrini skepetaite šventą daiktą ir
pati skepetaitė taip tampa šventa
yra kūnas kaip atvaizdo nešėjas –
užsidėk vainiką vynuogių kekę
ir jau pats žiūrėk esi bakchas
visa tai išdainuojantis –
buvo
vienąkart
šauta
į
atvaizdą
ir
jis
kaip
gyvas
apsiliejo
krauju
Nakties keliautojai
Ta pati diena nesibaigia, kai naktimis jie priversti keliauti
ir skaičiuoti sekundes iki iliuzinės šimto ribos, tai vadovėlinė išmintis, jos
kaip ir skaičių niekada nepakanka, prie galo suima baugas, jog
peržengi ribą, nuo kurios sekundės jau yra kutenančios ir judančios skruzdės.
Pasiekus tą ribą atrandami nauji išvirkštybės portalai,
suteikiamas nakties keliautojo statusas.
Nakties keliautojai sutinka vieni kitus,
nakties keliautojai buriasi į žygeivių klubus.
Svarbu užtraukti ekraną sunkiomis užuolaidomis,
neatidengti, kad ir kas, visas aštuonias valandas –
jie kalba, susirinkę prie maloniai ūžiančių
ugnies liepsnų židinių.
Kaip jau supratote, buvau viena iš keliautojų, sutikdavau tokius
ir lietaus kambariuose su įrengtomis stoginėmis.
Galiu paliudyti, kad jie egzistuoja.
Kartu migruodavome į šiltai ošiančius paplūdimius
ar kurortinių miestelių bibliotekas, kad galiausiai ištirptume baltame triukšme.
Deja, nepavykdavo pasiekti tikslo.
Ta pati diena tęsdavosi.
Persisuka laikrodis ir toliau eina tas pats laikas,
lieka galioti visi galiojimai, turėję baigtis dar vakar.
Kitąnakt sekundžių skaičiavimas tęsiamas nuo praeito surinkto skaičiaus,
suskaičiuosi jas visas, galvoji, ir įrašysi į laikmatį.
Pateiksi įrodymus teisėjui. Paklausi, kodėl tu.
Mačiau kritusius. Paliko raštelį „ačiū“ tunelio gale.
Iš šio užribio pasišalino.
Kelia įtampą likusiems, kurie turi žengti dar toliau.
Piršto judesio greičiu nuo balto triukšmo iki įrašyto žmogaus balso.
Tai baugina, nes žinai, jog vienąkart taip žygiuodamas
atsitrenksi į miško sieną. Nebebus kur eiti.
Tai reiškia, jog liksi toks amžinai, jog niekas tavęs išgelbėti negali.
Tačiau vienąkart nei iš šio, nei iš to ima užtekti skaičių limito.
Tai ir vėl pasikartoja. Susapnuoji, jog palikai raštelį ant tunelio sienos.
Nukabini sunkias užuolaidas, tarsi visur lydėjusį kelionės apsiaustą.
Bet palieki jas giliai spintoje, gal dar prireiks. Saugaisi.
Apie kelionės draugus negalvoji.
Eglutės įžiebimas
Tai buvo pirma žiemos diena.
Snigo.
Gražiame stikliniame paviljone tuo
metu buvo perkamos ir parduodamos
knygos, švelniai glostomi jų viršeliai,
ten yra uždažyta juodai kolona,
viduje daug spalvotų lempučių.
Advento pradžia.
Reikia keleto šakų žvakių vainikui.
Žmonės užstrigs kamščiuose
važiuodami į aikštę pažiūrėti
įsižiebiančios eglės,
pirkti karšto vyno ir valgyti vaflių
su šokoladu plastikiniame turgelyje,
troleibusuose bus grūstis ir jie tikrai
nejudės iš vietos, kai eglė
jau pagaliau švytės ir visi
kuo greičiau norės namo.
Šaltis. Spusteli. Akceleratoriaus
pedalą. Kad. Būtų. Deramas. Kristi.
Vieni kitiems. Į glėbius. Ir šildomas. Mašinas.
Leiskite man šiek tiek pasidžiaugti,
kai kratau šį apvalų sniego burbulą ir
valgau gelato ketursieniame kambaryje.
Man patinka taip, kaip yra, dabar ir aš
noriu, kad būtų taip ir toliau.
Leiskite man neklausti, kiek rimtai jis / aš
su manim / juo žaidžia / žaidžiu, ir
užkasti po sniegu dar vieną spragtuko
dantuką, bet apie tai vėliau kitame sapne, o
dabar jau gana, važiuojam iš čia.
Rytas
guliu aš po kaldra
kaip mašina po sniegu
iškritusiu netikėtai
mano vidus dar šiltas ir
be langų – ramu
nenori pradėti veikti
nenori užvesti variklio
burgzti