Saulės sugrįžtuvės

Dabar kaip niekad jaučiame Saulės šviesos stygių. Šiuo metu ji blanki, prislopinta, o šiluma menka. Tarytum kažko lauktume. Ir atrodo, jog tai turi įvykti, kad atsinaujintume, atsigautume, pirmiausia – dvasiškai. Regis, to laukia ir gamta, ir visa Žemės kūrinija. Turėtų ateiti, tiksliau, nušvisti kažkas Nauja, tartum turėtų apsiversti mūsų būtis.

Akivaizdi tiesa ir visų laukiama esminė naujiena yra ta, kad Saulė greit sugrįš ir žmonių gyvenimai vėl judės įprastu ritmu. Tad pakalbėkime apie taip mūsų laukiamą Saulę, apie trokštamą jos šviesą ir šilumą.

Liudas Ruikas. Kaimynai. 1970

Ateina metas, kada Saulė ir Žemė su visa gyvąja gamta bei žmonija viena kitos atžvilgiu keičia padėtį visatoje ir metų cikle. Dėl to astronominių ir gamtinių aplinkybių nulemtas keičiasi ir mūsų būties pasaulyje fonas. Saulės šviesos ir šilumos stoka metų gale išties daro įtaką mūsų dvasinei egzistencijai. Troškimas atsinaujinti ir Saulės sugrįžimo, tarsi jos gimimo ar atgimimo, laukimas paliko pėdsakų ir senojoje metų sandūros sampratoje, atsispindinčioje įvairių pasaulio kraštų mituose, folklore, iki šiol tebekartojamose apeigose ir simboliuose, taip pat ir suvokiant mitinį baltų metų ratą.

Žiemos ir vasaros saulėgrįžos, kaip ir pavasario bei rudens lygiadieniai, yra lydimos tradicinių švenčių, dainų, ugnies apeigų, vaišių. Šie keturi metų tėkmėje simetriškai išsidėstę ciklinio laiko taškai žymi esminius Žemės judėjimo aplink Saulę momentus, žmonių užfiksuotus ir stebėtus nuo neatmenamų laikų. Mūsų akimis žiūrint, tai – periodiškai pasikartojanti mus gaubiančio pasaulio „istorija“, nepaliaujamas laiko judėjimas, leidžiantis skaičiuoti vis prabėgančius metus.

Svarbiausi metų ciklo laiko periodai yra žiemos ir vasaros saulėgrįžos tarpsniai, trumpiausių ir ilgiausių dienų laikotarpiai. Baltų gentys nuo seno pastebėjo ir suvokė kosmoso reiškinių kaitą ir jų mitinę, taip pat ir vaizdinę, raišką.

Tamsos daugėjimas, dienų trumpėjimas galėjo asocijuotis su mitiniais Saulės pagrobimo motyvais, atsispindinčiais rašytiniuose šaltiniuose ir sakytinėje lietuvių bei latvių tradicijoje. Tiesa, tie folkloriniai motyvai žodiniuose tekstuose nesusieti su konkrečia situacija, apibrėžtu laiku jo cikle, todėl gali būti interpretuojami įvairiai – kaip susiję ne vien su Saulės šviesos mažėjimu metų pabaigoje, bet ir su kitokiu jos pradingimu, tarkim, kad ir įvykus užtemimui.

Baltų mitologijoje yra keletas Saulės pagrobimo versijų. Ryškiausia iš jų XV a. užfiksuota Enėjaus Silvijaus Piccolominio. Tai mito siužetas apie „galingojo karaliaus“ Saulės (kitose kalbose šis dangaus šviesulys įvardijamas vyriškąja gimine) įkalinimą pačiame tvirčiausiame bokšte, tai trukę daugelį mėnesių (pluribus mensibus), o paskui įvykęs jo išlaisvinimas didžiuliu Zodiako ženklų kūju (BRMŠ I: 595). Šis soliarinio mito fragmentas greičiausiai aiškintinas kaip sezoninis dangaus kūno skleidžiamos šviesos ir šilumos sumažėjimas. Saulės išlaisvinimas gali būti interpretuojamas kaip jos sugrįžimas ar netgi kaip naujas gimimas sukantis metų ratui, prasidėjus tam tikram to rato ciklui.

Latviai turi folkloro tekstų – sakmių apie kitokią dangaus šviesulių izoliaciją: Saulė ir Mėnulis paslepiami bei uždaromi Velnio, su požemiu ir mirusiaisiais susijusios būtybės, valdose. Vienoje šios tematikos sakmių pasakojama, kad tais laikais, kai dar Dievas su Velniu draugiškai gyvenę, Velnias kartą pasigyręs Dievui turįs didelių gražumų bei šviesumų ir parodęs paslėptus Saulę ir Mėnulį. Pamatęs tuos šviesulius, Dievas įsigeidęs pakilnoti, ar jie yra ir sunkūs. Gavęs Velnio leidimą, Dievas paėmęs Saulę į dešinę, o Mėnulį – į kairę ranką ir įmetęs juos į dangų. Šitaip Dievas Saulę ir Mėnulį išvadavęs iš Velnio. Nuo to laiko jie spindi danguje (LTT: 35).

Šiame tekste Saulė atsiduria danguje dėl Dievo veiksmo. Toks Dievo nuopelnas žinomas ir mūsų, taip pat kitose tradicijose. Jono Malalos kronikos intarpe (XIII a.) dievas kalvis Teliavelis įmeta į dangų Saulę, o senovės indų Indra Saulę iškelia į dangaus skliautą; sakoma: „Indra griausmavaldis! Jis iškėlė Saulę į dangų [...]“ (Rigveda I, 7, 3).

Mituose žodiniais tekstais ir ritualais neretai yra kartojamas „anais laikais“ įvykęs mitinis precedentas.

Kalbant apie Saulės gimimą pravartu padaryti ekskursą į senąją iranėnų kultūrą. Joje išskirtinį vaidmenį atliko šviesos dievas Mitra, kurio kulto reiškiniai buvo plačiai pasklidę, apėmę ne tik persų gyventas teritorijas (dabartiniame Irane), bet ir šiaurės Mesopotamiją, Indiją, kai kuriuos Viduržemio jūros pakrančių kraštus. Mitros gimtadienis būdavo švenčiamas per žiemos solsticiją, tai yra gruodžio 25 dieną (FWSD: 733). Vedų mitologijoje Mitra buvo žinomas kaip Saulės dievas, reprezentuojantis (kartu su kai kuriais kitais dievais) įvairius šio dangaus kūno aktyvumo aspektus (Rigveda III, 59, 1–9; X, 132, 1–8). Patekęs į Europos pietus, Mitros kultas I–II a. plito Romos imperijoje. Mitraizmo ir krikščionybės konkurencija buvo gana įnirtinga ir truko apie porą šimtmečių (FWSD: 733). Vis dėlto Romos imperijoje įsigalėjus krikščionybei šios iš Rytų migravusios dievybės kultas ėmė nykti. Iš dalies jo vietą romėnų mitologijoje užėmė vėlyvojo periodo Saulės dievas Solis, kuris, kaip ir jo pirmtakas persų Mitra, buvo apibūdinamas kaip nenugalimasis – Sol Invictus (Nenugalimoji Saulė). Tad senosios kultūros patvirtina soliarinio mito ar su juo susijusių veikėjų reaktualizavimą per žiemos saulėgrįžą – buvo pabrėžiamas šviesos dievo gimimas šiuo metu (iranėnų tradicijoje) ir Saulės dievo galia būti nenugalimam (romėnų mitologijoje).

Išties esame susieti su Kosmosu. Vėlei laukiame Saulės, jos laukia ir daugelio pasaulio kraštų žmonės. Tai atspindi panašios ir sykiu skirtingos įvairių Žemės platumų saulėgrįžos tradicijos. Kur bebūtume po trumpiausios metų dienos – Vilniuje prie Katedros ar Palangoje ant Birutės kalno (kur kadaise buvo alkas-observatorija; abi – mūsų tradicinės šventvietės), o gal tiesiog aukštėlesnėje vietoje ar sau artimoje erdvėje – vėl sutikime sugrįžtančią šviesą!

Santrumpos

BRMŠ I – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, t. I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.

FWSD – Funk&Wagnalls Standard Dictionary of Folklore, Mythology and Legend, vol. I–II, New York: Funk&Wagnalls Company, 1949–1950.

LTT – Latviešu tautas teikas: Izlase, Rīga: Zinātne, 1991.