Kai užsipildo dangus
Niekas kitas iš katalikiško paveldo neturėtų atrodyti taip pasenę, juokinga, netikę mūsų sekuliariam pasauliui, kaip šventųjų kultas. Gal dėl to Vatikano II susirinkimas, reformuodamas liturgiją, ne tik gerokai apkarpė jų minėjimus, bet ir visai išmetė iš kalendoriaus keletą kitados populiarių šventųjų, pasigedęs jų istoriškumo įrodymų. Du trečdaliai bažnytinių anekdotų ir kalambūrų sukasi apie šventumą ir šventuosius. Kai sakyklose tam tikromis progomis dar išlenda raginimas siekti šventumo, nesunku įtarti, jog kunigėlis greičiausiai juokauja. Jis ir pats nedelsiant skuba pasiteisinti, pridurti ką nors iš kito, visiems mielesnio ir suprantamesnio, repertuaro. Dūla bažnyčių palėpėse ne vienas nudriskęs šventųjų atvaizdas, baigęs savo šlovingą žemišką misiją. Ir kam dar žvelgti į tuos nustėrusius, egzaltuotus veidus? Kad įsitikintum, koks beviltiškai nepanašus tu pats esi ir nori būti?
Bet štai dingteli, jog yra ir kita, daug keistesnė, mįslingesnė, šio reikalo pusė. Jonas Paulius II per savo popiežiavimą paskelbė kone pusę tūkstančio naujų šventųjų ir dar triskart tiek – palaimintųjų. Ištisa dangaus gvardija! Žinia, lenkai myli šventuosius labiau už mus, net mūsiškį Jurgį Matulaitį, kurį, kol dar nebuvo šventas, išgujo iš Vilniaus. Vis tiek būtų neaišku, kam tiek išskirtinio dėmesio tradicijai, kuri laikoma mirusia. Gal anas popiežius, mokėjęs kalbėti ir patikti pasauliui, šitaip stengėsi mažinti grėsmingą prarają tarp tikėjimo ir realaus gyvenimo? Rodė žmonėms patrauklius, jiems pasiekiamus krikščioniško gyvenimo pavyzdžius? Gal Bažnyčiai, kaip ir masinei kultūrai, nuolat reikia naujų žvaigždžių ir šiek tiek dvasingo glamūro? Bet toje šventųjų gvardijoje šalia spindinčių herojų, artimo meilės milžinų droviai stovi ir pačios pilkiausios bažnytinės pelytės, kurių gyvenimo būdu ir idealais vargu ar daug kas šiandien susigundytų. Lieka mintis apie dangaus komandą, kažkokius slaptus procesus su savo ypatinga logika ir taisyklėmis. Tai sferai nelabai svarbu aplinkybės, kuriomis gyvena ir veikia Bažnyčia, kaip joje reitinguojamas tas ar kitas bažnytinis projektas.
Motinos Teresės kanonizavimas rugsėjo pradžioje, aišku, nebuvo jokia staigmena. Net priešingai – ne vienam atrodė, kad ji jau seniai priimta tarp šventųjų. Šios vienuolės užsuktas dieviškos meilės misionierių sąjūdis yra per daug ryškus stebuklas, kad ji pati būtų galėjusi išvengti aureolės, nors gyvendama veikiau graužėsi, nei džiūgavo dėl savo kylančios žemiškos šlovės ir sėkmės. Ir iš tiesų visai nedaug trūko, kad Motina Teresė šį rudenį mums būtų tik dar vienas salstelėjęs ir įkyrus Gailestingumo metų paveikslėlis, kaip, deja, yra nutikę su garsiuoju Vilniaus atvaizdu ir kita šventa vienuole, jo sumanytoja. Teresę išgelbėjo jos tamsa, iš mistikos žodyno pažįstamos sielos naktys. Dievo aptemimas, o ne artumas. Daugybę metų trukusi kankinanti būsena, kurią Teresė slėpė po alinančiu darbu Kalkutos lūšnynuose ir savo graudžia šypsena. Tie dalykai ėmė kilti viešumon tik po jos mirties, pradėjus šventumo bylą ir rankiojant jos popierius, kurių dalį ji pati buvo sunaikinusi, kad išvengtų dėmesio savo asmeniui. Viskas jos gyvenime buvo daroma tik Dievo garbei. O Dievas atsilygino tamsa ir apleidimu. Kalkutos arkivyskupui Teresė rašė: „Nereikalinga Dievui – atstumta, tuščia, be tikėjimo, be meilės, be užsidegimo. Dangus nieko nereiškia – man jis atrodo lyg tuščia vieta, mintis apie jį nieko nesako, ir vis dėlto tas kankinantis Dievo ilgesys.“ Panašių dejonių jos raštuose liejasi į valias. Ir tai nebuvo aukštojo dvasinio pilotažo meistrės maivymasis prieš kamerą. Kas šiandien iš ano žvalaus, savimi patenkinto Gailestingumo metų choro Lietuvoje galėtų geisti sau tokių santykių su Dievu ar manyti, jog jie taip pat gali būti dieviškos malonės dalis? Motina Teresė žadėjo nusinešianti savo tamsą ir į dangų, kad geriau suprastų ir atjaustų visus, kurie čia, žemėje, klaidžioja tamsybėse. Nauja, įstabi šventųjų misija – globoti ir užtarti paribius, šventumui absoliučiai priešingų dalykų teritorijas.
Nors Bažnyčia Europoje baigia prarasti bet kokį autoritetą, o nominalūs katalikai pravardžiuojami zombiais ir ateistais, religijos istorikai ima minėti nematomąją krikščionybę, kuri esą laikosi Vakaruose, nepaisant institucinės Bažnyčios nuosmukio. Kalbama apie niekur nedingusį tam tikrą fundamentaliai krikščionišką pasaulio matymą, tarpusavio santykius, net dvasinių vertybių skalę. Jeigu tai tiesa, suprasčiau Jono Pauliaus II norą mus apstatyti šventaisiais.
Rytmetiniai rugsėjo rūkai, kuriuos vis pavyksta atspėti televizijos orų prognozėms, irgi veda prie minties apie tai, kas tarpais uždengta nuo mūsų akių ir tarsi neegzistuoja. Leidiesi žemyn nuo Išganytojo kalvos į Vilnelės slėnį, o apačioje – milžiniškas balzganas šydas, užmestas ant bundančio miesto. Nematyti nė vieno žmogaus ar namo, baisiausia – nė vieno bažnyčios bokšto, kuris glostytų žvilgsnį ir taptų kelrodžiu. Net kojas pakerta iš siaubo. Bet uždanga ima plyšinėti, tai uniformuotos mokinių figūrėlės, ištrūkusios iš rūkų karalystės, per amžius tos pačios. Jų vedamas atsimuši ir į brangiuosius bokštus, kurių taip trūko. Viduje, apgaubti savo sidabrinių drabužių, lyg vis dar neišsisklaidžiusio rūko debesėlių, tave rimtai nužvelgia patamsėję šventųjų veidai. Viskas gali skęsti sidabre, bet veidų nevalia uždengti, jie visada laisvi. Kaip ir rankos. Juk šventiesiems reikia matyti mus ir toliau dirbti savo darbą.
