JULIUS SASNAUSKAS

Beveik archeologija

Jau kuris laikas savo antruosius namus greta Ragučio aukuro pasiekiu tilteliu. „Kaip Venecijoje“, – sako draugas, pamėgęs šį kampelį. Bet vandenų aplinkui nėra, nebent po lietaus būtų pažliugę. Medinis tiltelis permestas per gatvę kertantį griovį su išvirtusiomis lauk žemėmis. Bevaikštant topteli, jog visi grioviai ilgainiui darosi panašūs į tuos, prie kurių šaudomi žmonės. Arba, ne ką geriau, – į apkasus. Leidžiantis nuo čia žemyn link Užupio, visa Išganytojo gatvė virtusi tais apkasais ar šaudymo vietomis. Taip pat ir cerkvės šventorius prie Vilnelės, kur vaikystėje žaisdavome futbolą. Anais laikais būtume sulindę į tuos griovius ieškoti Napoleono kareivių išbarstyto aukso, o dabar, matyt, dėl profesinių aplinkybių, kiekviena išrausta, pajudinta žemė man pirmiausia atgena mintį apie kapo duobę. Turbūt patologiška. O juk iš tikrųjų miestas keičia vandentiekio vamzdžius ar elektros kabelius. Planiniai darbai – girdžiu kalbant prie tiltelio. Bokšto gatvėje bus šviesiau. Tai svarbu, nes vasara baigiasi.

Likęs vasaroti mieste, pajunti ypatingą ryšį su juo. Sakytum, kantrią, ištikimą, nesvyruojančią meilę. Neišdaviau tavęs, neiškeičiau tavo pilkų dulkių nei į Maljorką, nei į Druskininkus, nesiraukiau, kad tvatina lietūs ar karštis, kad tuntai svetimų žmonių ir perdien nesiliauja baisus alasas. Mačiau tave pavargusį ir sudarkytą, bet nenusisukau, gėdydamasis tokio tavęs. Pasidalintas likimas – kas bus gražiau. Niekada miestui taip nereikia mūsų brolystės, kaip vasarą, kada jis silpniausias, labiausiai savųjų apleistas, visaip išnaudojamas. Dėkodamas už solidarumą, jis tau paskui leis išvysti ir pajusti tai, ko nerodoma bet kam ir bet kada.

Tas pats ir su vasaros bažnyčia, jeigu sekmadienio mišių bent sykį neišmainai į kolektyvinį sodą ir nesiteisini priklausąs žemdirbių tautai. Per Žolinės atlaidus garsi piligrimų šventovė netoli Augustavo nugulta maldininkų. Iš miniatiūrinės koplytėlės, kuri čia lyg visa ko širdis, liejasi energingas kunigo pamokslas, pertraukiamas kolektyvinės maldos. Koplytėlės link vis traukia būriai, nors jau vakaras. Net nuo ežero pusės, kur kadaise irstėsi Jonas Paulius II, atplaukęs specialus laivas, pilnas jaunų žmonių. Staiga prapliumpa lyti, juo tolyn, juo smarkyn, dar ir vėjas nuo vandens. Kas turi skėtį, lenda po juo, kiti – po medžiais, dangstosi polietileno maišais ar niekaip nereaguoja. Nebejauna apkūni moteriškė, vienplaukė ir vienmarškinė, sėdi ant suoliuko kaip suakmenėjusi. Jau permerkta iki paskutinio siūlo, bet nė krust. Grįžtant sakiau sau, kad pasakiška vaivorykštė, išsiskleidusi per visą dangaus platybę, buvo nuleista būtent jai. Dovana už jos boluojančią nugarą, drengiamą lietaus ir vėjo.

Nudaužius Išganytojo gatvę dengusį tarybinį asfaltą, pasirodė jos senieji akmenys, brukas, lenkų laikais vadintas kačių galvutėmis. Viskas – bene pusmetriu giliau, vadinasi, namai buvę aukštesni, išlakesni, o gatvė, vedusi prie vienų iš miesto vartų, atrodė dar siauresnė. Ir įdomu, kad Išganytojo vardas čia vienodai dera tiek kylant į aukštybes, tiek ritantis apačion. Gal iš tiesų Viešpats gyvenime tai traukia mus į viršų, tai stumteli be jokio gailesčio žemyn, pamurkdo, liepia paragauti nuopuolio. Didesnei savo garbei.

Jei nusileidi prie Vilnelės, reikia stabtelėti ir sočiai atsižiūrėti į Misionierių kalvą su grakščiąja bažnyčia. Dar kiek laiko, ir šalia ten stosis gyvenamieji namai su tvoromis ir garažais. Miesto panorama toje vietoje fantastiška, net prikaišiojus lietuviškų dangoraižių. Bet ar neteks kada visiems Vilniaus mylėtojams atgailauti už kiekvieną garsų komplimentą miesto grožybei, kiekvieną susižavėjimo šūksnį, virtusį reklama nekilnojamojo turto rinkoje, atvedusį į senamiestį buldozerius, bokštinius kranus ir buką, beribį godumą? Jau verčiau Vilnius būtų likęs reta ir slapta meilė, netarianti savo vardo.

Tranšėja, išrausta pievutėje palei cerkvę, iš debesų žiūrint turėtų priminti pranciškoniškąjį simbolį, Tau raidę, kuria pasirašinėjo mažesniųjų brolių tėvas. Jis, aišku, galėtų čia dėti savo autografą – ekumenizmo labui ar šiaip išdykaudamas pakeliui į Bernardinų vienuolyną. Stebiuosi, kad daugiau niekas šiame plotelyje nepasikeitė nuo tų laikų, kai talžydavome kamuoliu bedalės cerkvės šoną. Neatsirado kavinės, naujo paminklo, net suoliukų ar grįstų takelių. Lyg griežčiausiai saugomoj teritorijoj. Čia tinkama vieta slaptai Vilniaus meilei. Anų vaikystės žaidimų draugai jau kone visi po žeme, nuo alkoholio ar tik nemokėjimo gyventi. Vienas jų, iš tos pačios Išganytojo gatvės, guli kažin kur neatpažintas. Nė kiek nebūtų keista, jei tranšėjos dugne dabar imtų ir pasirodytų jo kaulai, greičiausiai vaikiški. Bet neieškosiu. Parsinešiu nuo duobės melsvą blizgantį akmenuką, išnirusį iš Vilniaus gilybių. Taip pasidaro po didelio gaisro, kai lydosi stiklas. Net Venecijos.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.