Sugauti rūką
Matyt, ji išgirdo mano širdies dūžius, atsimušančius į juodą ekraną, ne kitaip.
– Kas vėl? – pasirodė jos baltas chalatas.
– Palaikykite savo delną man ant kaktos, – paprašiau.
Tik jai uždėjus vėsų delną sugrįžo proto aiškumas. Iki tol sąmonę buvo apėmęs rūkas, o kūną ištikdavo traukuliai. Buvo sunku kvėpuoti. Jaučiausi užmirštas ir nereikalingas.
– Kodėl jis pasakė, kad mano vidinis gyvenimas intensyvus? Iš kur jam žinoti?
– Na, jis tikriausiai turėjo galvoje jūsų virusus ir bakterijas.
Šito nebuvau pagalvojęs. Daktaras man atrodė pernelyg pasitikintis savimi, nors ir mačiau, kad manimi rūpinasi. Jeigu ne jo keisti juokeliai, galėčiau galvoti, kad patekau į rojaus ligoninę, kurioje vietoj lašelinių prijungia žmogaus rankas, o vidinį gyvenimą organizuoja mikroskopinės gyvybės formos.
– Ar taip geriau? – paklausė prisilenkusi, kad matytų deguonies vamzdelius, sukištus į nosį. – Atrodot išsigandęs.
– Laikykite savo ranką.
– Ar…
– Taip.
Dabar ji žiūrėjo į lašelinės vamzdelį, kuriuo kapsėjo tirpalas į mano kairės rankos veną.
– Jums pasisekė, kad šis rytas gana ramus. Du pacientus vakar išvežė į lavoninę.
– Štai dėl ko niekas neberėkia.
– Gal teberėkia, tik mes jų nebegirdime.
– Aš šiuo atžvilgiu ramesnis, – sukrutėjau. – Rėkiu tik per sapnus. Ar galiu kai ko paklausti?
– Klauskit.
– Kodėl mano rankos nesurištos?
– Jūs pernelyg silpnas, o be to, kur jūs eitumėt?
Tikra tiesa. Čia neturėjau kur eiti, o grįžti atgal bent jau kol kas būtų buvę pavojinga.
– Bet manęs pasiges.
– Tikrai?
– Jeigu norit žinoti, silpnas nesijaučiu. Nežinau, ką jūs man leidžiat. Tik vienam nejauku, tokia didelė palata.
– Palata jums per didelė, – pritarė ji.
Ranka, kurią laikė man ant kaktos, buvo su žiedu, jis buvo šaltesnis nei pati ranka, dėl to buvo keista ir ne taip malonu kaip patį pirmąjį kartą, jai uždėjus kairiąją ranką. Atrodė, tarsi kaktą kažkas veržtų. Jai galėjo būti ne daugiau kaip trisdešimt metų. Nuo jos sklido gaivus gėlių aromatas.
– Gal galit uždėti kitą ranką? Ko gero, pavargot laikyti?
Ji nieko nesakydama mikliai sukeitė rankas. Iš karto pajutau kito delno vėsą.
– Ar pas jus visi taip ištroškę dėmesio ir priežiūros?
Jos balse nebuvo justi kandumo ar ironijos, bet pagalvojau, kad ji tikrai man daro paslaugą sėdėdama su manimi, atitrūkusi nuo savo darbų, nors, tiesa, patys darbai nuo jos atitrūko.
– Visi, – atsakiau. – Pas mus klientas visada teisus. Net jeigu ir nerėkia.
– Jūs – ne klientas, šiuo metu jūs labiau kalinys.
– Negirdėjau, kad kaliniams kas laikytų uždėjęs ant kaktos ranką. O be to, kas čia? – akimis parodžiau į šokoladą ant spintelės.
– Turite kuo greičiau sustiprėti.
– O tada?
– O tada žiūrėsim.
Ką ten galima labiau žiūrėti, jeigu ji ir taip žiūri į mane, ieškodama stiprėjimo ženklų? Kiek jų iš viso ketina žiūrėti į mane? Esu tiesiogine prasme pajungtas jų valiai. Dabar gali į mane žiūrėti visi kiek tik nori. Žiūrėsim… Kai paskutinį kartą buvau pas miesto valdžią dėl gyvenimo sąlygų, man taip ir pasakė: „Pažiūrėsim“, tarsi žiūrėjimu būtų galima ką nors išspręsti. Nepažiūrėjo. Čia kiek kitaip, čia rankos…
Suplazdėjus jos baltai rankovei trumpam praradau laiko nuovoką, o kai pabudau, buvo jau vėlus vakaras, ant palatos sienų blaškėsi medžių šešėliai. Tik tamsoje pastebėjau, kad patalynė išmarginta gėlių raštais. Delno vėsą tebejaučiau, tačiau jos niekur nebuvo. Priešais mane palei sieną šalia vienintelės lovos buvo sustatytos kelios kėdės, jos buvo tuščios kaip ir kėdė šalia mano lovos. Gal ji tebesėdi? Laiko ranką ir žiūri į deguonies vamzdelius? O ant kitų kėdžių sėdi pacientai ir žiūri į mane išsižioję, tarsi rėktų, tik aš jų nematau ir negirdžiu. Jie dabar tylūs, jiems nebėra dėl ko rėkti…
Dabar man tikrai bus sunku užmerkti akis. Skysčio lašelinėje nebelikę. Ką jie man leidžia? Kokią informaciją jiems perduoda tie laidai ir vamzdeliai? Tai turėjo būti koks nors vitaminų tirpalas, nes jaučiuosi turįs jėgų atsikelti. Bet vos tik pabandau nuleisti kojas, jėgos akimirksniu dingsta ir šlumšteliu atgal į lovą. Laidai ir vamzdeliai mane pasiglemžia.
– Na štai, pabudo mūsų paukščių stebėtojas, – ryte pasisveikina gydytojas. – Ir kas galėjo pagalvoti, kad mūsų paukščiai vos tik peržengusius sieną atėjūnus užpuola ir sukapoja.
Ir garsiai nusikvatojo iš savo juokelio.
– Puikiai žinot, kad…
– Turiu jums dvi naujienas, – pertraukė mane gydytojas, – mielas Rūke. Rūkas, tikrai? Koks keistas vardas. Jūs tikras gamtos reiškinys, – vėl nusijuokė. – Taigi viena gera naujiena, o kita tiesiog puiki. Pageidaujat išgirsti?
Linktelėjau. Jau iš pat pradžių gydytojas man pasirodė panašus į performansų atlikėją.
– Geroji ta, kad mūsų kūnus sudarantis bakterijų skaičius 10 kartų viršija žmogaus ląstelių skaičių. Jūsų taip pat. Kitaip tariant, pasveiksit. Kaulų lūžių nėra, vidaus organai tik supurtyti. O kita puiki naujiena: ryt atvažiuoja jūsų apklausti.
– Kas atvažiuoja?
– Negi jums svarbu kas? Padėsim nusiskusti, jeigu reikės, palaikysim veidrodį.
Ir vėl nusikvatojo.
– Mano pižama su meškučiais, – tariau. – Ar pas jus visos pižamos tokios?
– Kuo blogi meškučiai? Jums kaip gamtos mylėtojui, – mirktelėjo gydytojas. – Kaip jau sakiau, pasveiksit, o dėl visų kitų dalykų mes pasirūpinsim.
Apie kokius kitus dalykus jis kalba? Ką jie ruošiasi daryti? Pažvelgiau į langus. Jie buvo uždaryti, bet neatrodo, kad būtų užkalti, galėčiau pabėgti… Nors kažin, sudėtinga, rodos, trečias aukštas, o krūtinkaulis skauda, kvėpuoti sunku, nosis ir skruostai vis dar išaugę keliais dydžiais. „Paukščių stebėtojas“, „palaikysim veidrodį“, „mūsų paukščiai“… „Mūsų saulė“, „mūsų dangus“. Jeigu tik paukščiams egzistuotų sienos… „Mūsų žmonės“ visai kas kita, tai visai įmanoma, jie per sienas nelipa, jie eina vorele pro vartus.
Tiesą pasakius, jokios sienos nepamenu. Jeigu ir galėjo būti, tai tik simbolinė, prakasta kokiu kastuvėliu. Vaikystėje taip dalindavomės smėlio dėžę, žaisdami peiliu. Prisimenu tik, jie buvo dviese, su uniformomis. Smūgiavo tiksliai, tarsi žinodami, kur smūgiuoti. Atsipeikėjau vežamas į ligoninę. Pro užtinusias akis mažai ką galėjau įžiūrėti. Nežinojau, kur esu ir už ką. O dabar štai guliu su meškučiais išmarginta pižama.
– Ar dar turite kokių klausimų?
– O kur slaugė, gal galite ją pakviesti?
– Kurią iš jų?
– Na… – man sunku buvo ją apibūdinti, vardo nepaklausiau.
– Pakviesiu, – mirktelėjo gydytojas, – o jūs visai gerai kalbat mūsų kalba.
Vėl „mūsų“. Norėjau pasakyti, kad mūsų kalbos labai panašios, beveik identiškos, bet tai galėjau ištarti tik tolstantiems žingsniams. Ką reiškia tokios jo užuominos? Kas man gresia? Jeigu mūsų kalbos panašios, o riba, skirianti teritorijas, nėra aiški, kodėl jie mane laiko kaliniu? Nėra jokios sienos. Dabar jau tikrai prisimenu.
Ant savo kairio smiliaus pamačiau žiedą, kurio anksčiau nebuvau pastebėjęs, jame smulkiom raidėm kažkas buvo išraižyta, įskaityti negalėjau. Jis neturėjo jokių laidų, neatrodė prie ko nors prijungtas. Gal tai koks apsauginis įtaisas, kad nepabėgčiau? Man sunku buvo suprasti kai kuriuos šių žmonių motyvus. „Šių žmonių“. Pradedu perimti jų retoriką. Tarsi jie turėtų po keturias rankas, po dvi galvas ir po tris kojas. Net ir tokiu atveju tai būtų vienintelis bruožas, mane skiriantis nuo jų.
Laikrodžio nuo rankos nenusegė, tai gerai, kitaip visiškai nesiorientuočiau laike ir erdvėj. Buvo penkiolika minučių po septintos valandos, bet niekas nesiskubino prijungti naujos lašelinės, atnešti pusryčių, be to, norėjau į tualetą, o eiti tikriausiai vis dar būtų sunku. Pamėginau pasikelti ant alkūnių. Krūtinę perskrodė veriantis skausmas, surikau. Matyt, mane išgirdo, nes atskubėjo rūstaus veido pagyvenusi slaugė. Priėjusi pakėlė užklotą, – dėl to mažumėlę susinepatoginau ir sukryžiavau kojas, – pažiūrėjo į lašelinę ir nieko nesakydama išėjo. Po kelių minučių atnešė basoną ir pakišo po užpakaliu, tada išėjo atnešti lašelinės. Viską sutvarkiusi, pakėlė lovos galvūgalį, šalia padėjo padėklą su pusryčiais: balkšva koše ir arbata. Taip nieko ir nepasakiusi dingo. Pastebėjau, kad nebėra kėdžių, kurias mačiau patamsyje sustatytas prie sienos. Kada jas spėjo išnešti?
Diena praėjo snūduriuojant ir mėginant suprasti šios įstaigos tvarką. Keista pasirodė tai, kad negirdėjau beveik jokių garsų, kurie paprastai būdingi ligoninėms. Čia viskas skendėjo migdančioj tyloj.
Vakare pajutau ranką ant kaktos. Tai buvo dešinioji ranka, su žiedu. Pajutusi mano blakstienų virpėjimą ji paklausė:
– Jūs dar čia?
– Taip, čia, – atsimerkiau. – O kur man dingti?
– Jūsų rytoj ateis.
– Žinau, man pranešė gydytojas.
– Tas bakteriologas žodžio kišenėje neieško, ar ne? – už baltos rankovės pastebėjau šypseną.
– Kaip bakteriologas? Aš juk ne… Kas čia pas jus… – pakėliau galvą. Ji atitraukė ranką.
– Jūs nežinojot?
– Ne, jis man sakė, kad mano vidaus organams viskas gerai, jie tik sumušti, trūkę nėra. Taip, kažką kalbėjo apie bakterijas, bet pamaniau, kad tai vienas iš jo nevykusių juokelių.
– Viskas slypi čia, – parodė į mano pilvą ir mįslingai prisimerkė.
Dabar jau tikrai norėjau pabėgti. Gal pavyks iš paklodžių susivyti virvę ir kaip nors nusliuogti iš, rodos, trečio aukšto. Reikia tik sulaukti vakaro.
– O jūs gal…
– Kas?
– Tai jūs turbūt mikrobiologė?
– Taip, iš kur žinot?
Jos ranka, pagalvojau. Ji padeda man aiškiau mąstyti.
– O varge… Jūs man turite padėti iš čia pabėgti, – sušnibždėjau.
– Esate per silpnas.
– Mano bakterijos per silpnos…
– Visiškai teisingai, – nusijuokė. – Jūsų bakterijos per silpnos.
Ji apžiūrėjo mano sumuštą veidą, nosį, akis, deguonies vamzdelius.
– Jis turbūt nepasakė savo mėgstamo palyginimo, kad panaikinus tuščią erdvę tarp mūsų atomų laisvai sutilptume į vieną penkiašimtąją dalį kvadratinio centimetro.
– Ne, bet man pakako ir apie bakterijas.
– Suprantu.
Perskyrė mano plaukus, galus užkišo už ausų, matyt, kad ko svarbaus nepraleisčiau, o galbūt atrodžiau tiesiog baisus, tad ji norėjo bent truputį mane pagražinti.
– Žinot, aš bijau, bijau kažko, vis labiau, – ištariau.
Ji žiūrėjo man į akis. Jos akys buvo žalios ir valiūkiškai primerktos.
– Viskas čia kitaip, nors ir nenoriu sau to pripažinti. Tai kažkokia beprotybė.
– Nebijokit, – uždėjo ranką man ant kaktos. – Jūs gi nieko nepadarėt, kodėl turėtumėt ko nors bijoti?
– Nežinau, – atsidusau. – Jūsų papročiai gal kitokie, moralinis kodas, įstatymai… Nežinau.
– O koks jūsų moralinis kodas? – ji prisilenkė taip arti, kad lūpomis beveik lietė deguonies vamzdelius.
– Tvirtas.
– Tikrai?
– Taip.
– Jeigu taip, perduokite keletą bakterijų man, – ir prigludo savo lūpomis prie manųjų.
Nesipriešinau, nes jaučiau, kad turiu kažką perduoti šitos teritorijos gyventojams. Kažką gero. Kažką intensyvaus. Vidinį pasaulį. Tai tetruko labai trumpai, vos akimirką.
– Pasveiksit, – pasakė ji jau prie durų ir nusišypsojo, – bet nebėkit.
Tik sučepsėjau lūpomis, nes nepajėgiau nieko ištarti, o ir nebuvo prasmės. Jeigu ji man taip pat perdavė bakterijų, gal imsiu matyti pasaulį jų akimis ir manęs daugiau niekas nestebins? Paukščiai, kurių anksčiau negirdėjau, dabar tarsi patvirtino mano spėjimą. Greičiausiai tai tokie patys nekilmingi žvirbliai kaip ir pas mus, bet dabar jau turėsiu už ko nors užsikabinti, nebereikės skendėti tyloj. Nusiraminau. Pagaliau prabilo žvirbliai.
Naktį susapnavau, kad mane kažkas tempia už kojų per mišką, labai arti girdžiu šlamančius lapus, lūžtančias šakas, o nugara jaučiu kietus kankorėžius ir akmenis. To ar tų, kas tempia, įžiūrėti niekaip negalėjau, buvau sustingęs tarsi koks rąstas. Prabudau ir pirmiausia vėl išvydau kėdes palei sieną. Kodėl jos pasirodo tik tamsoj? Kažkodėl atrodė, kad jų net nėra dabartyje ir jos reiškia ne kokį nors praeities ženklą, įsiterpusį į sąmonę, bet greičiau pranašauja ateitį. Stengiausi gerai įsižiūrėti, gal pamatysiu kokį siluetą. Gal man duos kokį ženklą. Medžių šešėliai buvo tie siluetai, neramūs, tamsūs. Jie be garso pleveno ant sienos kaip nebylusis filmas. Budėjau visą naktį stengdamasis pamatyti, kada ir kas išneš kėdes.
Ryte dar neatmerkęs akių už durų išgirdau balsus. Atpažinau jos balsą. Kitas balsas buvo vyriškas bosas, įsakmus, nekantrus. Atsidarė durys ir pasirodė apkūnus, uniformuotas vidutinio amžiaus vyras tankia ševeliūra. Gal tai koks jų bakteriogenerolas, nebūčiau nustebęs. Balsas už durų jam sakė: „Jis dar silpnas.“ Be jokių ceremonijų jis priėjo prie manęs, neprisistatė.
– Tai ir yra jis? – paklausė.
Ji stovėjo tarpduryje ir gūžčiojo pečiais žiūrėdama į mane.
– Taip, tai jis.
– Palikite mus vienus minutėlei, prašyčiau, – tarė ir atsisėdo ant priešais stovinčios lovos, atsivertė dokumentų dėklą.
Paskui įsistebeilijo į mane. Tylėdamas žiūrėjo ilgai, paskui nieko nesakęs priėjo ir aš jau buvau pasiruošęs smūgiui, todėl užsimerkiau, bet jis nuo galvos man kažką nuėmė. Tada sugrįžo į savo vietą.
– Plunksna, – tarė jis, – negaliu kalbėtis, kai jums ant kaktos plunksna.
Perfekcionistas kaip ir aš, bus sunku. Svarbu, kad nenušovė iš karto, vadinasi, norės išsiaiškinti. Vis dar tikiu sveiku protu. Matyt, ir jis taip pat.
– Ar žinot, kodėl esate čia? – paklausė dar po minutės.
– Mane sumušė.
– Tai va. O kažin už ką sumušė ir kas sumušė?
– Šito negaliu jums pasakyti.
– Negalit.
– Vaikščiojau po mišką, stebėjau paukščius, tiksliau – juodąją meletą. Tada pamačiau du uniformuotus vyrus – jie prišoko ir mane sumušė.
– Stebėjot paukščius… juodąją mylėtą, – vartydamas dokumentus pakartojo vyras, – toli ėjot.
– Nežinojau, kiek toli įžengiau, nemačiau jokios sienos.
– Nematėt sienos.
– Jos gal ir nebuvo, o jeigu buvo koks griovelis, tai…
– Griovelis, – pakartojo vyriškis, – o jūsų vardas…
– Rūkas.
– Rūkas, ar ne?
– Taip.
Vyriškis pažvelgė pro langą. Po geros minutės vis dar žiūrėdamas pro langą tarė:
– Kažkada patiko knygos apie partizanus, o vaikystėje daug skaičiau apie indėnus. Beje, ką jums leidžia? – pažvelgė į akis.
– Nežinau, manau, vitaminus. Kad sustiprėčiau.
– Vitaminus, taip. Rūkas, ar ne?
– Taip.
– Partizanai mėgdavo vadintis panašiai: Naktis, Vanagas, Beržas. O indėnai, žinot kaip?
– Atrodo, žinau.
– Taiklioji Ranka, Margoji Plunksna…
– Auksinė Iltis.
– Auksinė Viltis, taip, – vyriškis susiraukė ir pasikasė sprandą. Tada numetė segtuvą, priėjo prie lašelinės ir paėmė ją į delną. – Ką jūs žaidžiat, Rūkas? Ką jūs sau žaidžiat?
– Aš nežaidžiu.
– Gamtos pasaulis, a? – suriko, žiūrėdamas į lašelinės maišelį.
Kurį laiką abu tylėjome. Mačiau, kad jis nesiryžta suspausti lašelinės, suprasdamas, kad apklausa gali baigtis greičiau, nei planuota. Tarsi apsigalvojęs pakėlė mano ranką, ant kurios buvo žiedas.
– Ar žinot, kas tai?
– Žiedas.
– Taip, bet kas ant jo užrašyta?
– Negaliu įskaityti.
Vyriškis paėmė dokumentų dėklą ir atsivertė lapą.
– Jus sugavo gegužės 15-ąją. Žiede išgraviruota sugavimo data – XXXXVI0515. Žinot ką, Rūkas?
– Taip.
– Aš jus vadinsiu XXXXVI0515.
– Gerai.
Man nebuvo svarbu, kaip jis mane ruošiasi vadinti, svarbu, kad nesiimtų represijų.
– Prasidėjo karas, pats žinot. Čia dar palyginti ramu, bet frontas artėja. Paukščių stebėjimas yra rūkas, kuris nukreipia dėmesį nuo tokių svarbių dalykų.
– Aš ne…
– Tylėt! Esat mūsų belaisvis, XXXXVI0515.
Tapau jų belaisviu, nors manęs jie vis dar nerišo prie lovos ir negirdėjau, kad nakčia rakintų duris. Matyt, netikėjo, kad galiu ryžtis bėgti. Provincijos miestelyje tai padaryti būtų buvę ne taip lengva. Būčiau labai iš jų išsiskyręs su meškučiais išmarginta pižama. Šnipas – tiesiogiai niekas to nepasakė, bet supratau, kuo jie mane laiko. Dėl to apvilko meškučių pižama ir apraizgė laidais. Šnipas, prisidengęs alibi apie paukščius, kurie visur yra tokie patys, nereikia eiti iš vienos teritorijos į kitą, kad juos pamatytum. Juolab kad nėra jokios sienos. O jeigu ir būtų? Kas paukščiams siena? Tad kokių velnių žioplinėti ties paribiu? Paukščių gali savo teritorijoje prisižiūrėti. Juodųjų mylėtų, genių, dar ko tik nori. Siena yra simbolinė. Bet ją reikia žinoti, išmanyti, nujausti. Ji skiria mus, viengalvius, nuo jų, dvigalvių. Jie trimis kojomis ir keturiomis rankomis. Bandžiau prisiminti, kiek rankų turi Šiva. Dvi, tris, keturias? Panašiai. O dar jie sustato kėdes naktį palei sieną, o ryte jas susirenka. Keista padermė, reikėtų kuo greičiau bėgti. Štai taip, paukščių stebėtojau, štai taip. Ar tau užteks kojų pabėgti?
Tokios mintys užplūsdavo vakarais, kada net ir žvirbliai (keturkojai? dvigalviai? trisparniai? parasparniai?) nutildavo.
Vieną rytą po nebyliosios slaugės rutinos pastebėjau keistą dalyką: persišviečia mano oda. Kuo aiškiausiai galėjau įžiūrėti rankų kaulus, gyslas, sąnarius. Tačiau oda tebebuvo vietoje, palietęs pirštu galėjau ją justi, neatrodė, kad ji būtų suminkštėjusi. Smegenys irgi neištekėjo per akiduobes. Jėgų netrūko, nors ir nepadaugėjo, vis dar buvo sunku atsikelti. Šiaip ne taip pakreipęs lašelinę negalėjau įskaityti tirpalo sudėties ir pavadinimo. Išnyksiu kaip dūmas, anot poetos, ir niekas manęs neminės.
Į palatą vis rečiau užeidavo gydytojas (kad jis galėjo būti ne gydytojas, man nebuvo taip svarbu), jo bakteriniai juokeliai man buvo vis baisesni. Karo ir visokiems kitiems pareigūnams, taip pat ir bakteriogenerolams įdomus nebebuvau. Net vietinė žiniasklaida nesidomėjo karo belaisviu. O gal mano buvimas čia visiems buvo paslaptis? Ką žino likę mano teritorijoje? Mūsų teritorijoje. Niekam iš mano artimųjų nerūpėjau.
– Tai normalus vaistų poveikis, – pasakė ji ir parodė į pilvą. – Viskas yra čia.
– Kiek tai tęsis?
Ji negalėjo atsakyti. Vis dar prašydavau jos palaikyti ranką man ant kaktos, bet kuo toliau, tuo labiau ji gudriai šypsodavosi, vengdavo prisėsti šalia. Stovėdavo kojūgalyje ir šypsodavosi. Iš toli atrodė dar gražesnė ir aš prisimindavau mūsų bakterijas. Prabudęs naktimis ir toliau regėdavau kėdes, jos nebestebino, kaip ir ant jų šokantys šešėliai. Medžių-numirėlių šešėliai.
Vieną naktį (tai galėjo būti aštuntoji mano naktis) nutariau atsikelti. Atjungiau nuo savęs laidus, pasikėliau ant alkūnių, tada lėtai nuleidau kojas. Sukaupiau jėgas ir atsistojau. Pirmas vertikalus sąlytis su jų teritorija po šitiek laiko. Susiūbavo grindys, bet tik kokią sekundę. Aplinkui nesigirdėjo jokio garso. Pirmiausia nutariau patikrinti kėdes. Jos iš tiesų stovėjo prie sienos, šalia tuščios lovos, tarsi ten visą laiką ir buvusios. Ant vienos jų atsisėdau ir išsižiojau, lyg šaukčiau, tarsi būčiau persikūnijęs į vieną savo sapno personažų. Gal dieną aš jų tiesiog neįžiūrėdavau, tų kėdžių? Gal jos panašios spalvos kaip siena? Naktį viskas aiškiau, bet kartu ir painiau. Bet vis tiek aiškiau. Pro langus matėsi apšviesta gatvė, joje stovėjo keletas automobilių. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Žvirbliai turbūt buvo sutūpę (sugulę? pakibę?) miegoti.
Nuo lovų nutraukiau užklotus ir paklodes, jų galus surišau. Tada pamėginau atidaryti langą, jis lengvai pasidavė. Jeigu man pavyktų surasti savo drabužius, nieko nelaukdamas galėčiau leistis žemyn. Palatos spintose, žinoma, nieko, išskyrus keletą tuščių pakabų, neradau. Atidaręs duris koridoriuje stengiausi išgirsti bent vieną garsą, tačiau buvo tylu. Degė tik balzgana šviesa prie budėtojo staliuko. Koridoriaus gale kažkas sublyksėjo. Apmiriau. Iš ten niekas nepasirodė, tad slinkdamas palei sieną priėjau prie staliuko, ant kurio gulėjo atverstas žurnalas. Jame įrašyta data: gegužės 17-oji. Budėtojo būdelėje pamačiau spintą. Jeigu neužrakinta, gali būti, kad ten sudėti mano rūbai arba ne tik mano. Dar kartą apsidairiau ir atidariau spintos duris. Pirmiausia pamačiau savo žiedą. Jis atsispindėjo durų veidrodyje. Žiede buvo išgraviruotas mano naujasis vardas – XXXXVI0515, nors jo įskaityti ir negalėjau. Gal buvo per tamsu, nes, be žiedo, veidrodyje daugiau nieko neišvydau. Žiedas judėjo man keliant ir leidžiant ranką tarytum koks skraidantis laivas. Ryškus, aukso spalvos žiedas su mano naujuoju vardu. O lentynoje gražiai sulankstyti gulėjo mano rūbai.
