Translate

Ji sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo į savo nagučius – šie jai atrodė švarūs ir pakankamai gražūs, tik kraštus reikėjo nukramtyti, nes jie braižė. Šitaip aš galiu prasėdėti visą dieną ir nieko gero nenuveikti. Mano sienos vis dar bjaurios. Reikia išmesti tas senas nuotraukas ir visokius diplomus. Jie gadina sienas. Tik jų antspaudai gražūs. Tų diplomų. Gal juos reiktų iškirpti, išeitų gražios saulutės. Saulutės! Darysiu saulutes. Ir ji nuėjo į virtuvę atsinešti žirklių. Marija sėdėjo prie stalo, gėrė kavą ir kažką skaitė planšetėje. Ji niūriai nužvelgė Donatą ir apsimetė toliau skaitanti. Bet viena akim stebėjo, ką toji ruošiasi daryti. Pamačiusi jos rankoje žirkles sušuko:

– Ką ruošiesi daryti su žirklėm?

– Nieko. Noriu karpyti.

– Ką karpyti?

– Saulutes.

– Viešpatie, bent jau dabar baik tas nesąmones, jeigu nenori, kad tave išsivežtų. Juk žinai, kad šiandien atvažiuoja. Ir jau visai netrukus.

Donata nutipeno į savo kambarį ir užsidarė duris. Kodėl ji tokia pikta? Kodėl ji negali manęs suprasti? Visą laiką jai buvau gera. Atidariusi stalčių ji išsiėmė aplanką su visokiais popieriais. Kažkur turėjau neprirašytų lapų. Bet ir pats aplankas gražus, iš jo išeitų gražūs žiedlapiai. Ir saulutės. Tik gal reikia pirmiausia viską nukabinti nuo sienų, tada bus matyti, kaip jas papuošti. Ji užsilipo ant lovos ir atsargiai nukabino tas senas bjaurias nuotraukas. Jas sudėjo į vieną krūvą. Tada nukabino diplomus, pagyrimo raštus ir sudėjo į kitą krūvą. Tą patį padarė užšokusi ant stalo. Išeis nemažai saulučių, o vinys bus labai gerai. Tegu lieka. Ant jų bus galima viską sukabinti. Nuotraukas su visais rėmeliais ji nugrūdo po komoda, o diplomus pradėjo atsargiai išiminėti iš rėmelių. Gal ir rėmelius kam nors panaudosiu? Jie kaip langai. Sudėjusi diplomus ir raštus į vieną krūvelę, atidarė kitą stalčių. Jame gulėjo daugiau aplankų su popieriais. Aplankai buvo įvairių spalvų: mėlynas, rožinis, žalias, geltonas. Iš jų išeis ir girlianda! O kur aš klijus pasidėjau? Išvertusi visus stalčius rado klijus. Dar turėtų užtekti, nors neaišku, ar jie klijuos plastiką. Bet gal klijuos. Klijuos. Paėmusi žirkles pradėjo karpyti saulutes iš geltono aplanko. Žirklėmis padariusi per vidurį skylutę, užkabino dvi saulutes ant vinių, kur ką tik kabėjo nuotraukos. Tada iš karto puolė prie diplomų. Jų geltoni antspaudai atrodė kaip auksiniai. Ne, jie ir yra iš aukso. Ir tie kraštai banguoti, labai gražūs. Tai bus mažesnės saulutės. Iškirpo vieną saulutę ir ruošėsi ją prikabinti, bet išgirdo, kaip kažkas užtrenkė automobilio dureles. Ji pašoko ir prisimerkusi pažvelgė pro langą. Du vyrai, išlipę iš automobilio, dairėsi į namą. O ne, nespėsiu nieko padaryti. Ji įsikišo žirkles į kelnių kišenę ir atsigulė į lovą. Svetainėje išgirdo Marijos ir vyrų balsus. Netrukus Marija atidarė kambario duris.

– Ateik čia, jie atvažiavo. Siaubas, kaip man gėda.

Donata atsikėlė ir įtraukusi galvą vilkdama kojas nusekė paskui Mariją.

Svetainėje stovėjo du vyrai, vienas iš jų, vyresnis, vilkėjo kostiumą, o kitas, jaunesnis, buvo su baltu chalatu ir šypsojosi.

– Štai, pažiūrėkit, ką jūs pasakysit?

Marija stumtelėjo Donatą į priekį. Vyresnysis priėjo ir ištiesė ranką.

– Labas, aš – Eduardas, gydytojas, čia – mano kolega asistentas Rimas, atvykom jūsų… ponios Marijos kvietimu. Norėtume tiesiog pasikalbėti, užduoti keletą klausimų. Kuo jūs vardu?

– Donata.

– Va, paklausykit! – sušuko Marija.

Eduardas pakėlė ranką prašydamas tylos.

– Donata. Gerai. Kiek jums metų, Donata?

– Septyneri.

– Na, kas dar? – sušnypštė Marija ir susiėmusi už galvos nuėjo į virtuvę.

– Leiskite jai kalbėti, – paprašė Eduardas.

– Gal prisėskime, – pasiūlė Rimas.

– Jai kalbėti? – pasigirdo Marijos balsas iš virtuvės. – Jai kalbėti? Jūs tik paklausykit. Ar čia ji?

Pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. Eduardas su Rimu susižvalgė, tada abu vienu metu pažvelgė į Donatą ir nusišypsojo. Jie jai pasirodė malonūs. Matėsi, kad norėtų pradėti, tačiau mandagiai laukė Marijos. Sugrįžusi iš virtuvės Marija priėjo prie Eduardo, kuris sėdėjo ant sofos.

– Ar jūs suprantate, su kuo turite reikalą? Negi nematot: čia juk jis, mano vyras, ir jam ne septyneri, jam penkiasdešimt trys, – priėjusi ji trenkė Donatai per galvą. Donata susigūžė.

– Marija, aš jūsų paprašysiu atsisėsti. Būkite tokia maloni, mes jūsų versiją jau girdėjom, norime išklausyti Donatos, – pasakė Eduardas.

– Kokią dar mano versiją? Ar nematot, kad prieš jus sėdi vyras, diedas, kuriam visiškai stogas pavažiavęs?

Atsistojęs Rimas priėjo prie Marijos ir švelniai paėmęs už alkūnės pasivėdėjo į šalį.

– Gerbiama Marija, jums nereikėtų taip reaguoti. Matote, mes turime savo metodus ir būdus viską sužinoti ir išsiaiškinti. Šioje srityje mes esame labiau patyrę, patikėkit. O dabar malonėkite kuriam laikui palikti mus vienus su Donata.

– Donatu! – suriko Marija. – Su Donatu. Viešpatie, aš tuoj išprotėsiu.

Nuėjusi į virtuvę ji prisipylė stiklinę vandens ir, viena ranka laikydamasi stalo, susmuko ant grindų, ant kurių buvo pažirusios stiklo šukės. Ji kuo puikiausiai galėjo girdėti svetainėje vykstantį pokalbį.

– Gerai, pradėkime, – tarė Eduardas. – Ar galėtum pasakyti, Donata, kiek bus aštuoni plius devyni?

– Septyniolika.

– Gerai. O kiek bus iš trisdešimt dviejų atėmus trylika? Pagalvok, neskubėk.

Po minutėlės pasigirdo atsakymas:

– Devyniolika.

– Koks dabar metų laikas?

– Vasara.

Eduardas sėdėjo ant sofos ir įdėmiai žiūrėjo į Donatą. Jam ant kelių gulėjo aplankas. Tuo tarpu Rimas, sėdėdamas fotelyje, kažką užsirašinėjo bloknote.

– Dabar aš sakysiu keturis žodžius, o tu turėsi pasakyti, kuris iš jų netinka, gerai?

Donata linktelėjo.

– Žirafa, begemotas, žvirblis, dramblys.

– Žvirblis.

– Puiku. Toliau: kėdė, stalas, vaza, spinta.

– Vaza.

– Gerai. Eiti, skinti, važiuoti, skristi.

– Skinti.

– Nuostabus, įtaigus, kerintis, abejotinas.

– Abejotinas.

– Kutena, skauda, gelia, peršti.

– Kutena.

– Mokytoja, menininkė, teisėjas, žurnalistė.

– Gana! – sušuko Marija iš virtuvės.

– Teisėjas.

– Labai gerai. Dabar, Donata, paklausiu tokio dalyko, bet jeigu nenori, gali neatsakyti, – Eduardas atsikrenkštė ir pasitaisė akinius. – Kas tu esi: vyras ar moteris?

– Mergaitė.

– Apsivemsiu! – pasigirdo Marijos balsas.

– Kiek tau metų?

– Septyneri.

– Kur tavo tėvai?

– Mirė.

– Kas tau yra Marija?

– Teta.

– Cha! – šūktelėjo Marija.

Eduardas per stalą prisilenkė arčiau Donatos.

– Ar ji su tavim elgiasi gerai?

– Ji dažnai pyksta ir barasi, piktai žiūri.

– Kodėl?

– Nežinau. Aš stengiuosi būti gera. Susitvarkau, kai ką nors darau.

– Ar seniai ji taip elgiasi?

Donata palingavo galvą.

– Ar ji tave muša? – sušnibždėjo Eduardas.

– Taip, kelis kartus per galvą trenkė, vieną kartą spyrė į koją.

– Už ką?

– Nežinau, už nieką. Sakė: nevaidink.

– Ar tu vaidini?

– Nevaidinu.

Marija staiga įsiveržė į svetainę ir griežtu balsu tarė:

– Žinote ką, prašom iš čia išeiti. Tuoj pat.

Eduardas atsistojo.

– Atleiskite, bet mes dar nebaigėme.

– Kas jums dar neaišku? Ką norite sužinoti? – užsiplieskė Marija. – Šita jo vaidyba jau tęsiasi visą mėnesį. Tai turi baigtis, čia kažkoks iškrypimas! Ar jūs patys akli? Nematot, kad čia vyras? Nematot? Nematot? Aš jaučiu, kaip tuoj išprotėsiu.

Žiūrėdama išplėstomis akimis į Eduardą Marija mojavo rankomis, jos kūnas drebėjo. Eduardas priėjo prie Marijos ir suėmė jos rankas. Rimas atsistojo jam už nugaros.

– Ponia, nusiraminkit, jūs visa išraudusi. Prisėskit, aš tuoj atnešiu vandens.

Marija nebeišlaikė ir pradėjo pasikūkčiodama verkti. Ji leidosi pasodinama ant sofos. Eduardas nuėjo į virtuvę.

– Viešpatie, ką aš padariau? Ką aš padariau? Juk gerai sutarėm. Už ką man šitaip?

Šalia prisėdęs Rimas apkabino ją per pečius.

– Viskas bus gerai, ponia Marija. Viskas susitvarkys. Jūsų atvejis ne pirmas.

Marija užverktomis akimis pažvelgė į Donatą.

– O tu? Net ir prieš juos vaidini. Ką aš tau padariau?

Donata nuleidusi akis apžiūrinėjo savo rankas. Įėjęs Eduardas padavė Marijai stiklinę vandens ir tabletę.

– Štai, išgerkit, padės nusiraminti.

Marija įtariai nužvelgė tabletę ir neskubėjo jos dėtis į burną.

– Ką jūs ruošiatės daryti? – paklausė ji. – Ar jūs jį išsivešit?

Eduardas prisėdo ant fotelio, ant kurio sėdėjo Rimas, į rankas paėmė jo užrašus.

– Mes dar nebaigėme testo, bet iš to, ką matome, Donata yra visiškai sveiko proto, protinga ir guvi.

– Donata! – sukliko Marija. Ji nusimetė Rimo ranką ir atsistojo. – Negi jūs nematot, su kuo turit reikalą? Tai – psichopatas!

Donata susigūžė ir pažvelgusi į Mariją kyštelėjo liežuvį. Marijai tarsi to tereikėjo. Pripuolusi prie Donatos, pradėjo talžyti jai per veidą, pečius.

– Ai! – sukliko Donata. Ji užsidengė galvą, bet Marijos smūgiai buvo stiprūs.

Eduardas ir Rimas nieko nelaukdami prišoko prie Marijos ir bandė ją sulaikyti. Tačiau ji, pagauta įsiūčio, net neketino liautis. Ji rėkė, svaidėsi keiksmais ir talžė Donatą. Beveik susmegusi į fotelį Donata prisiminė turinti žirkles. Išsitraukusi jas atstatė prieš Mariją. Tuo tarpu Rimas mėgino apglėbti Mariją per liemenį ir atitraukti, o Eduardas, apėjęs iš kitos stalo pusės, atsistojo priešais Mariją, stengdamasis uždengti Donatą nuo smūgių krušos.

– Aš tave užmušiu! – sušvokštė Marija.

Šiaip ne taip Rimui pavyko atitraukti ją nuo Donatos. Eduardas pastvėrė Marijos dešinę ranką.

– Gana! Liaukitės! Ar nematot, kad peržengėt ribą? Rimai, pasodinam ją ant sofos. Aš tuoj nueisiu iki mašinos.

Tačiau sutramdyti Mariją sekėsi sunkiai. Ji rėkė, svaidėsi keiksmais, spardėsi ir kandžiojosi. Kai vargais negalais ją pasodino, ji pradėjo spjaudytis į Donatos pusę. Donata susigūžė, paskui atsistojo ir nuėjusi į kambario kampą atsirėmė į sieną. Rimas vis dar laikė Mariją suėmęs už pečių, o Eduardas, pasinaudojęs proga, kad pavyko ją pasodinti, nuėjo iki automobilio.

– Tu man įdūrei žirklėmis, tu dar pasigailėsi… – sušnypštė Marija.

Tik dabar Rimas pastebėjo Marijos kelnėse išplitusią kraujo dėmę.

– Atrodo, pataikyta į raumenį, – pasakė Rimas, – bet gyvybei tai nepavojinga. Donata, gal gali surasti kokį tvarstį, rankšluostis irgi tiks.

Donata krustelėjo, tačiau iš vietos nepajudėjo. Pasirodęs Eduardas rankoje laikė švirkštą. Stovėdamas už sofos taip, kad nepamatytų Marija, jis pritraukė iš ampulės skysčio ir, akimis parodęs Rimui, kad laikytų tvirtai Mariją apglėbęs, priėjo ir bakstelėjo adata jai į petį. Nespėjus Marijai atsikvošėti, jis akimirksniu suleido vaistus.

– Ką jūs čia man darot? Ką jūs čia?

– Tai tik raminamieji, Marija. Nenorime, kad pridarytumėt nemalonumų sau pačiai ir kitiems. Ateik, Donata, prisėsk, Marija dabar nieko nepadarys.

Priėjusi Donata atsisėdo ant fotelio krašto baugščiai žiūrėdama į Mariją. Visi keturi kurį laiką sėdėjo ir neištarė nė žodžio. Pirmasis prabilo Eduardas:

– Suprantu, kad tokiomis sąlygomis tau čia turėtų būti labai sunku, Donata. Nepaprastai sunku. O juk dabar kaip tik tas amžius, kai aplinka ir artimųjų meilė labai svarbu. Juk iš to formuojasi vaiko pasaulis.

Eduardas pažvelgė į Mariją. Ši paniekinamai išsiviepė, pro lūpų kamputį nutįso seilės.

– Kaip tu jautiesi, Donata? – paklausė Eduardas.

Donata gūžtelėjo.

– Gerai.

– Matai, mes nespėjom pabaigti testo, galbūt tą padarysime kitą kartą.

– Gerai.

Eduardas atsistojo ir apžvelgė kambarį.

– Gražiai jūs čia įsikūrusios. Tik gaila, kad sąlygos pavojingos, daug agresijos. Vaikas turėtų jausti didesnį palaikymą. O juk turit ir didelį kiemą, rajonas jaukus.

Tada atsisukęs į Rimą tarė:

– Mes jų negalime taip palikti. Nežinia, kas čia gali atsitikti. Donata, juk tu galėsi pabūti viena iki vakaro? Taip?

Donata linktelėjo.

– Atvažiuos socialinė darbuotoja ir tavimi pasirūpins. O mes kol kas turėsime išsivežti Mariją, būtina atlikti tam tikrus tyrimus. Tikiuosi, viskas bus gerai ir ji netrukus galės grįžti.

Donata pro užuolaidą stebėjo, kaip Rimas su Eduardu išsiveda Mariją ir sodina į automobilį. Marijos veidas atrodė ramus, tik akys užverktos ir plaukai susivėlę. Jos judesiai buvo lėti, tarsi negyvėlės. Bet ja pasirūpins, o manimi irgi pasirūpins. Donata pažvelgė į kortelę, kurią laikė rankoje, ją išeidamas įbruko Eduardas. Joje buvo užrašytas telefonas, kurio, sakė jis, gali prireikti. O gal ir neprireiks. Ji įsikišo kortelę į marškinių kišenę. Aš moku būti viena. Automobiliui išvažiavus iš kiemo, Donata vis dar žiūrėjo į kelią, vartelius ir gėlyną, o paskui staiga prisiminė, kad reikia pabaigti karpyti saulutes. Laukia šitiek darbo. Siena vis dar pustuštė. Joje prikalinėta daug vinių ir kabėjo tik dvi saulutės.