Mėnulio pilnaties aitra
du autoportretai
1. ateina moteris
(spektaklis Muncho drobėje)
ateina moteris vis ta pati ilga balta suknia ateina moteris juoda suknia nors niekur nebuvo išėję ir šokis tęsiasi, vis ta pati mėnulio pilnaties aitra lemties pilna spektaklis tęsiasi, vis ta pati scena iš paskutinio veiksmo visi artistai užsiėmę o skaudūs virpesiai užkaukę kūnus veržiasi į mėnesieną artistai scenoje pamiršę kaip skaitomi runų rašmenys akmenyse, šnekasi lyg paukščiai rankomis, sparnai jų ilsisi nutoldami mėnulio pilnaties aitra ateina, moteris vis ta pati liūdesio nakties laukinis okeanas drumsčiasi pakrantėj ieškodamas būties gelmių kalba suauga kraujo ryšiais su akmenais gyvenimų gelmėj ateina moteris – išdidi likimo pribuvėja nugalėjusi, ji ta, balta, įeinanti į salę praleiskit ją tegu praeina kaip praėjo ne viena pro negandos šešėlį pievoje ateina moteris, ji nusidės ir džiūgaus mintimis ir vaizdiniais gamtos žavėsis palinkusi virš kūdikio galvos ir vyno dieviškai padauginto taurės
2. autoportretas arba ėglio kankorėžio spalvos mėnesienoj
akla medžių šakų pinatis atitvėrė nuo viso pasaulio palikus jaudulį, baimę ir mėnesieną begęstanti nuorūka pirštuos kita ranka prilaiko širdį kad ji neiškristų netyčia - mažytis uolos gabalėlis iš nevilties ir iš dvasios baisingai suslėgtas akmens ant akmens dabar mėnesienos daugiau nei dažų ant paletės dabar mėnesieną sumaišęs gerai su dažais jis tapo save kraujuojančius debesis, švysteli saulė paveiksle: taip gyvenime liks įėjęs į ėglio kankorėžio spalvos mėnesieną išplaukęs baisus aštuonkojis kaip išverstas medis išskleidęs šaknis viešpatauja, vaizdauja liepsnoja iš žemės išdygus gėlė akmenys guli fjordo krantuos moterys nuostabios švyti neliečiamos tūkstančius metų apėję laukiniai vijokliai kaip nytys vaikšto bergždžiais vynuogynais angelų kalvomis žiūri į akmenis, visas gyvenimas nematomas tykiai vaizdaujasi su spalvomis, požemių olose pavasario karčiupių akmenynuose kančių stalaktitai rasuoja taip sunkiasi medžių šaknų gyvastis sunkiasi sunkiai iš dvasios gimsta tragedija, virsta jaunystės graudi filosofija akmeniu, užuolankom prabėgančiu atsigimdyti burna atsivėrus lyg sakalo lizdas sklidinas vėjų, tavęs ten nėra tiktai lavina, baimės vėliavos plakas keistai sūkuriuodamos upės plasnoja procesijos priekyje, o buvo ramu, mergaitės atėję laimingu keliu, prisimerkusi upė skandino šauksmus, murkdės po tiltu pradžios, maldavo: nuveskit nuo tilto iškirpkite jas iš paveikslo, jos jau akmenėja bevalės, pašiurpusios, tylios, įklimpę giliau nei gali žiūrėti prieš srovę ir tu negali atsigręžt begaliniuos sapnuos šviesus, klejojančių bepročių eisenoj kely begaliniam, žinai, kad esi nesibaigiančio tilto pradžia, ir viskas yra tik gyvenimas kai ištverti gali saulę tapydamas
paveikslai
1. kalno šlaitas
miškas ant šlaito kaip kapinės sunksta, į dangų keliasi paežerėj mirguliuoja namai eglės ežero veidrodžiuos slepiasi nieko atliekamo – visiškas menas jau nereikšmingi šešėliai išeina tylios bangelės audrą dar mena glunda viena prie kitos plaukia kaip moterys
2. nukryžiuotasis
sode nukryžiuotas auga Dievas, žydintys medžiai slepia surūdijusias vinis šoną pervertą, saugo žydinčios gėlės taką prie jo širdies nukryžiuotasis galvą nuleidęs sako pats sau: eikite, čia jo nėra apkabinkit medžius jis seniai į šaknis jų išėjo matot, nematot? taip pamaldžiai kūnas kaip medis išsišakojęs
vienas teptuko atodūsis
suknia gėlėta gaubia tavo atvaizdą, nori apgobti nieks nieko nematytų nejaustų alsavimo negirdėtų dejonės tylios kai saldi negalia pasklinda nervų skaidulom atveria kūną istoriją nežinią, begalybę, siausmą minčių, abejonių, klejonių žiedai barsto žiedlapius žiupsniais krenta vėjo perpučiami, lepūs apnuogina ką slėpė gėlėta suknia sunki kaip spalvotos uolenos trupančios maestro saujoj dabar tu pradedi gyventi kopti iš savęs, prisikėlusios jauti savo kūnu: virpčioja pirštai atstumdami, glausdami prie savęs, netyčia užklupta dar bandai atsimerkti pamatyti kiekvieną žiedlapį krentantį į nežinią, begalybę, siausmą viską, kas iš tavęs išsilieja vienu teptuko atodūsiu
gulinti prie ežero moteris
gryna gulinti moteris juodas pieštukas su baltais potėpiais džuljetos mirtis gundančio amžiaus teatro scenoj kaip sala Aterzės ežere taip toli nubangavusi, lyg moteris slepias žaliuos nėriniuos nieko nėra tik lengvai banguojantis vanduo niekada nepaliauja švytėti ir glaustis bangom vanduo tarsi moteris liečia save ir kaiksta kiekviena bangelė sužavėta, aistri vaduojas mirtimi kiek jos daug, neaprėpiamos ir nesibaigiančios lyg žuvys auksuojamos saulėtekio valandoj gryna gulinti šalia paletės moteris
pozuojanti moteris
1
žydintis sodas čiulba gundančiais žiedais: tai gundančios, jausmingos moters pastelinis artumas gundanti, pozuojanti moteris rūpesčių pilna šalta ir tyra sudegina savo šešėlį 2 tai Klimto gėlės čiurlioniškoj pievoj rojaus angelėliai ganosi tai gyvenimas ten, kur šviesa gludina deimanto briauną tai moteris šypsosi, ji išsirengs kaip ugnis karališkai šviečiant saulei jos gydančio grožio išmintis – audrojančio ežero bangos iš lėto virstančios sielom ir kūnais ironiškai šypsosi ant pergamento primerktos akys prieš ugnį prigesusi ugnis prieš moters veidą 3 taip viskas paprasta ir netikėta: ji prigulė poilsiui paklotė balta lyg popierius popierius baltas kaip kūnas dabar jis nupieš ją gulinčią kaip nuodėmę švelnią ir sunkią vos vos suvirpėjusią protamsy klausiančios pramirkos akys, šešėlis savimeilės lūpose sirpstanti uoga tingios ir sunkios krūtys ilsis, pamaldžiai alsuoja tik tiek kad banguotų visa kaip jūra, lėtai taip lėtai vėjams prisnūdus ajeruos dabar jis piešia ją gulinčią nuogą kaip nuodėmę piešia kol ji vaidina save norinčią būti aktore
moteris, metas nakties
metas nakties ar moters metas nematomas geidžiamas atsiveria artėdamas, liesdamas ašarom lūpas liejas mėnulio patvirkusi spalva ant rugienų – nužydėjusi vasara kūno spalvos ji dabar ieško glėbyje prasmės neužmirštuolėm žydinčiais pirštais jie gelia svaigina lyg metas nakties atsiliepia nepamirštama moteris rengiasi lemčiai skaudžiai it ugniai : supras nesupras įsimins pirmą ir amžiną
baugštūs lelijų lapai
pasvirus į šoną galva atmestos rankos krūtinė nurimus lyg baltosios vandens lelijos tyliai tyliai alsavimo klausos supasi ežere debesys ir miško kuorai keliasi mėnulis nors iki vakaro dar taip toli baugštūs lelijų lapai stiebiasi kiek išgalėdami slepia žiedus raustančius atsiveriančius malonei saulės spindulių kaip moterys atsiveria artėdamos praskrenda laumžirgis sunkus, šiugždesių pasikrovęs laumės pažabotas žirgas blokšteri sparnais sužvaga brizgilai spalvoti nusileidžia ant raustančio kūno didelio ir sunkaus, vos banguojančio pro miegus tyliai tyliai alsavimo klausos baugštūs lelijų lapai
