HRYCKO ČIUBAJ

Marija

Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivnės sr.). Baigęs vidurinę mokyklą, atvyko stoti į Kijevo universitetą, bet nebuvo priimtas, kai prie T. Ševčenkos paminklo pasakė kalbą, kurioje ne pagal oficialius kanonus interpretavo poeto kūrybą. Dirbo Radyvylivo miesto radijo studijoje. Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais, privačiuose sambūriuose skaitė poeziją, leido savilaidos žurnalą „Skrynia“. 1972 m. kelioms dienoms suimtas KGB, jo namuose atlikta krata. Dirbo teatro scenos darbininku, kroviku, buvo išvykęs uždarbiauti į Sibirą. 1979 m. įstojo neakivaizdžiai studijuoti Maskvos M. Gorkio literatūros institute. 1982 m. neaiškiomis aplinkybėmis sulaikytas milicijos, iš areštinės išėjo sunkiai sužalotas, po kelių mėnesių mirė.

Po mirties išleistos Čiubajaus poezijos knygos: „Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti“ (Говорити, мовчати та говорити знов, 1990), „Jeremijo rauda“ (Плач Єремії, 1999), vaikų poezijos rinkinys „Greitakalbė ne vilkui“ (Скоромовка не для вовка, 2009), visos jo kūrybos ir atsiminimų apie jį rinktinė „Penkiaknygė“ (П’ятикнижжя, 2013).

Poezijai būdingas mitologiškumas, saviti, drąsūs įvaizdžiai, muzikalumas, išradinga kompozicija, religiniai, civilizacijos kritikos motyvai, filosofiškumas ir vidinės žmogaus tapatybės paieškos, E. Poundo ir T. S. Elioto poetikos atspindžiai. Kūryba ir intelektualine laikysena bei akiračiu paveikė daugelį savo ir jaunesnių kartų ukrainiečių poetų (O. Lyšehą, K. Moskalecą ir kt.). Išvertė ispanų ir Lotynų Amerikos (A. Machado, G. Mistral), čekų (F. Lipkos), lenkų (T. Różewicziaus), rusų (A. Bloko) poetų kūrinių.

 

 

Marija

 

1
 
regiu mirusią žolę netapusią paukščiu po mirties
regiu vienodais vardais kalėjimą ir šulinį
 
praeities balsai magnetofone lyg rate rusvos voverės
sniegynų laivas išplaukdamas giliai į lauką
nusineša su savimi senus voverių pėdsakus
 
niekas nebenubėga mikliai nuo pušies iki pušies per šlapią sniegą
niekas ekstatiškai nebešoka apyaušriu
 
matau veidrodyje niekieno nepasirašytas sidabrines debesų telegramas –
nes ploniausiai šviesai nerasi vardo kiek beieškotum
iš nuošalių kalvų ji išnyra
ir lekia tarsi strėlė į nesuterštą kūną
 
– o kas tu o kas
kad jau turi paniurusį vyrą? – o kas tu o kas
kad jau turi daug vaikų?!
 
– atsidaviau jam aukštoje žolėje
giedrą vidudienį
apleistuose kapuose
 
– kas dabar sugrąžins baltus sniegynus į krantą?!
– kas vardą suteiks šviesai ploniausiai
šviesai ploniausiai
taip pavėlavusiai?
 
 
2
 
regiu beglobę jos atmintį brendančią tiesiai per vagą
užtemdžiusią miestus ir skenduolius sniegynų laivus
 
žydro lietaus mergelės apleistuose kapuose
jos paliktą seklyčią kaukolėj plauna
 
svirplių vestuvių giesmė vakare ir pelėdos šauksmas vidurnaktį
kviečia ją pareiti namo
 
– kas atspės vardą ploniausios šviesos
nukritusios per anksti į aukštus rugius?!
 
dar ir ryte prieš išauštant
tamsiam take išgirs kūno balsą
septynmečio vyro aštuonmetė žmona
 
regiu jos pirmus žodžius regiu ją pirmąsyk žengiančią
regiu pirmas glamones regiu nuogą kūną
spinduliuojantį veidą neatitraukiantį akių
nuo ten kur skrajoja vanduo
kur žvaigždžių auksiniai svirpliai
 
 
3
 
Dovilės Bagdonaitės piešinys

Dovilės Bagdonaitės piešinys

tie kas kelią į lauką pamiršo –

tie dainuot nemokėjo
pažinojo naktį vardu
bet nemylėjo nieko
 
jie žiedus skambius tyliais šunimis pjudė
 
jų atmintis šiandien pašnibždomis atsiliepia
jų atmintis savo šunį
šiandien paleidžia į žiedus
 
visi jie vienu veidu
bet jie ne broliai
 
pro apleistus kapus
kelias jų vienas
tuščiam kape
nori ją imti už žmoną
 
bet žengia lėtai
kol nueis – bus lyg vėjas nematomi
lyg šviesa negirdimi bus
žemei priklausys
kaip ir mirę paukščiai
 
regiu jos kūną nušviestų garsų nelaisvėj
ir šiandien kaip ir kadaise nuo visų atokiai
 
regiu jos pirštus bėgančius per temstantį lango stiklą –
rašo vardą skambų skrajojančiai sidabrinei žuviai
iš mėnesienos paviršių kartą pakylančiai visam laikui
 
matau kaip moteris atsisveikina su žuvimi
matau kaip po to vieniša nueina – aplenkdama sutrūnijusį laiką
ir jo šviesias tamsias girgždančias sūpynes
 
jos mostai lemtingi
lyg žaibo plaukai
 
jos vestuvių šokio ritmas gilus
tarytum aušros šulinys
 
 
4
 
regiu atmintį jos
– tarsi lekiančio vandens jos sparnas sustingęs
regiu sapną bekvapį
kurį ji atsargiai neša ant sparno
 
regiu šiltuosius sielos kraštus
kuriuos tik vienąsyk įžiūrėsi –
tai žmonių ruduo kai apskrenda plaukus ir rūbus
o pirmiausia – akis
 
regiu rudenį tokį kai paskutinę dieną
tarp baltų kaulų šakų ūžia vėjai
 
tad nesulaikykite jos
tapusios svetima jūsų kūnui
buvusios iš visų jūsų naiviausios
pas ją šviesa susivėlino
o tamsa atėjo pas ją vidudienį
 
nesulaikykite jos
nes tik ji ryžtųsi
išganytoją jums pagimdyti
 
kuris išmokytų bijoti visko slapčia
į savo rudenį išmokytų žvelgti be baimės
 
nes juk iš tiesų nėra rudens –
yra tik vėjas pasiimąs akis ir kūną
paliekąs jums tai kas svarbiausia tai
kuo iš tiesų buvote
 
nesulaikykite jos
nes mena ji kapines ir aukštus rugius
ji atsimena
 
ji nušviečia savimi mėnulį
 
ir lūpomis nušviečia garsus
 
prie jūsų lopšio regiu ją verkiančią
 
prie jūsų karsto regiu ją besijuokiančią
 
tik tada kai jūs užmiegate
ji už visus jus laimingesnė šoka ant šlapio smėlio
 
ir šiandien
ji palieka jus šokdama
ir sudiev jums nesako
 
 

Iš: Грицько Чубай. П’ятикнижжя. Львів: Видавництво Старого Лева, 2013

Vertė Vytas Dekšnys

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.