GINTARAS SUNGAILA

Apie dvasinį paklydimą

1. Viršaus ir apačios sutapimas mistikoje

 

„Kelias aukštyn ir žemyn – vienas ir tas pats“ (DK 60, čia ir toliau fragmentai nurodomi pagal Dielso-Kranzo numeraciją, nors dažniausiai cituojamas Manto Adomėno vertimas, kitur jis pakoreguotas pagal mano supratimą), – sakė Herakleitas. Šia ištara gali būti apibendrinta visa krikščionių ortodoksų asketinė tradicija. Rytų krikščionių tradicijoje esama mokymo apie dvasinio paklydimo pavojų, kai žmogus, manydamas, kad kyla į viršų, iš tiesų krinta žemyn. Šis mokymas kyla iš apaštalo Pauliaus žodžių: „Pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14).

Šioje straipsnių serijoje panagrinėsime šį mokymą, jo istoriją, ištakas ir reikšmę stačiatikybės dialoge su kitomis krikščionių konfesijomis. Pradėkime nuo abstrakčiausio lyg-mens – kaip šis mokymas gali būti įprasmintas filosofiškai.

 

Herakleitas: budrumo ir miego bendrumas. Sakydamas „kelias aukštyn ir žemyn – vienas ir tas pats“, Herakleitas kalbėjo tiek apie individualios sielos kelionę, tiek apie kosminių procesų ratą. Jis tikėjo, esą žmogaus esybė yra sudaryta iš „šlapios“ (vandeningos) ir „sausos“ (ugningos) sielų, o visata – tai ciklinis ugnies virsmas oru, tada – vandeniu ir atvirkščiai: vandens – oru, tada – ugnimi („ugnies mirtis – oro gimimas, oro mirtis – vandens gimimas“, DK B76). Sielos kilimas į aukštybes – tai jos „sausėjimas“, virtimas ugnimi, Herakleito dar apibūdinamas kaip prabudimas: „Nedera elgtis ir kalbėti it miegantiems“ (DK 73).

Filosofas Mantas Adomėnas savo komentaruose budėjimą (ovį) ir miegą sieja su refleksija. Miegas – tai betarpiškas buvimas pasaulyje, kai žmogus nemąsto, „būdamas čia nebūna“ (DK 34), o budėjimas – refleksijos, t. y. atsigręžimo, įsisąmoninimo įtarpinta būklė. Miegoti – tai būti nesąmoningam, nieko nesuvokti; budėti – būti mąstant.

Ką reiškia ištara „kelias aukštyn ir žemyn – vienas ir tas pats“ mokymo apie budėjimą ir miegą kontekste? Graikų mąstyme miegas, hypnos (koimēsis), buvo siejamas su mirtimi (krikščionybėje „užmigimas“ tapo metafora, reiškiančia mirtį). Tačiau orfiškųjų misterijų Olbijos lentelės tekstas skelbia: bios thanatos bios, / alētheia („gyvenimas mirtis gyvenimas / tiesa“) – galėtume perfrazuoti: „tiesa yra ta, kad gyvenimas (gyvybė) veda į mirtį, o mirtis – į gyvenimą“. Herakleitas išsako tą pačią mintį: „Lanko vardas – gyvenimas, o darbas – mirtis“ (DK 48).

Pasak Adomėno, pastarojo „fragmento turinio paradoksas pagrįstas dviprasmybe: kitas, retesnis vardas „lankui“ pavadinti yra bios, tad „lankas“ tuo pat metu gali reikšti „gyvenimą“ (bios)“ (skiriasi kirčiavimas; pirmuoju atveju bios kirčiuojama o, antruoju – i). Lankininkas Apolonas ir gydo, ir žudo: „Tas pat būva gyva ir mirę, budintis ir miegantis, jauna ir sena: nes šitai, pavirtę, yra anuo ir ana ta, vėl pavirtę šituo“ (DK 88). Didžiausias misterijų slėpinys įgyja filosofinę prasmę – Herakleitui priešybių vienybė yra viską persmelkiantis kosminis principas.

Atkreipkime dėmesį, kad Herakleito mąstysenoje yra pageidaujamas sielos raidos vektorius: „Sausas spindesys – išmintingiausia ir kilniausia siela“ (DK 118). Nedera būti it miegantiems, tačiau tas pats būva budintis ir miegantis. Ką tai reiškia? Pažvelkime į dar vieną antikos pavyzdį, kurio schemos tapo klasikinės Vakarų mistikoje, – į Plotiną.

Berniukas sėdi ant jūrinės minos. Kentas, Anglija. 1940

Berniukas sėdi ant jūrinės minos. Kentas, Anglija. 1940

Plotinas: viršaus ir apačios sutapimas. Plotino kosmologija nėra cikliška kaip Herakleito, nors ir jos schema sudaro ratą (vyksta sugrįžimas į pradžios tašką). Pasak Plotino, visa yra Viena. Jis teigia, kad iš pradinio Vienio (to Hen) išsilieja (emanuoja) netobulas jo atspindys – Protas (Nous), nebesugebantis grįžti į Vienį, o šį išsiliejimą lydi Sielos (Psychē) liejimasis. Iš Psychē ir Nous kyla Pasaulis, kurį sudaro įforminta materija (Hylē). Žmogiškasis būvis vyksta tarp sielos ir materijos sričių.

Kadangi Vienis yra tobula būtis, o emanacijos praranda pradinį Vienio tobulumą, tai visa, kas yra, stiebiasi sugrįžti į pirmapradę vienovę (materija – tai labiausiai nebūtiškas išsiliejimas). Pasak Plotino, vienintelis būdas ieškoti Vienio yra filosofavimas (VI, 3, 10) ir tam, kad regėtum Vienį, „reikia tapti mąstymu“ (VI, 3, 20). Šį procesą, tapimą mąstymu, Plotinas vadina „apsivalymu“ (katharsis) (VI, 3, 25–35). Apsivaloma nuo materijos ir to, kas sieloje neprotinga, nes viską, kas tolina nuo proto ir artina prie materijos, Plotinas laiko nebūtiška.

Plotinas skelbia: „Tikrasis mūsų sielos tikslas (telos) ir yra būti bendrininku [...] Šviesos, ją regėti (theasasthai, kontempliuoti – G. S.) per ją pačią, o ne per kitą šviesą; kaip ir saulę mes matome per pačią šviesą, taip ir ją galime ir turime regėti tik per ją pačią. Bet kaip tai pasiekti? Išsivaduok iš visko (aphele panta)“ (V 3, 17). Posakis aphele panta dar galėtų būti verčiamas „atsisakyk visko, atsiskirk nuo visko, pašalink viską“. Rusų religijotyrininkas Jevgenijus Torčinovas teigia, kad šis šūkis, kaip ir daugelis Herakleito filosofijos motyvų, taip pat perimtas iš graikų misterijų ritualo.

Taigi Plotino filosofijoje galutinai suformuojama iš Platono ir misterijų perimta trijų dvasinio gyvenimo pakopų schema: katharsis – theoria – (apo) theosis (apsivalymas / nutyrinimas – regėjimas / kontempliacija – dievėjimas / sudievinimas arba susidievinimas).

Sugretinkime Plotino mokymą su Herakleito mokymu. Filosofas Tomas Sodeika teigia, kad savimonės požiūriu Plotino schema gali būti perlenkta per pusę, nes savimonės požiūriu jos viršus ir apačia sutampa. Besitraukianti į nebūtį, užmieganti, nykstanti, nupuolanti siela praranda sąmoningumą, ji egzistuoja vis labiau betarpiškai, nes nebemąsto. Tačiau įtarpinantis mąstymas yra tik pirmasis prabudimo etapas. Plotinui aukščiausias prabudimas yra lygiai toks pat betarpiškas, kaip ir žemiausias nuopuolis. Paradoksaliai aukščiausiame taške mąstymas mąsto Vienį betarpiškai, jis regi Vienio Šviesą pats būdamas Šviesa, pats būdamas Vienis. Tai nėra tokia pati būsena kaip kritimas, tačiau didysis klausimas yra: ar įmanoma šiedvi būsenas atskirti, jei jos abi yra būsenos be refleksijos?

Plotino schemą lengva išversti į krikščionišką kalbą, kas graikiškuose Tėvų raštuose ir įvyko. Pats Plotinas Dievą vadina Tėvu, Protą – Sūnumi. Krikščioniškoje mistikoje grįžimas pas Tėvą yra suvokiamas kaip vykstantis per Sūnų, tampant Sūnaus dalininku, taip pat trimis judesiais – pirmiausia apsivalant, tada įgyjant žiūrą ir tuo pat metu per malonę dievėjant. Bet ir krikščionių mistikai įžvelgia paradoksalų viršaus ir apačios panašumą.

Evagrijus Pontietis rašo: „Protą aklą padaro tiek dorybės, tiek ydos: pirmosios padaro, kad jis nematytų ydų, o antrosios – kad jis neregėtų dorybių“ (Praktikos, LXII). Šv. Grigalius Nisietis sako, kad Dievo Šviesos pažinimas vyksta Nežinojimo Debesyje, t. y. grimzdimas į Nieką yra lygiai toks pat nežinojimas, kaip ir kilimas į Tikrąją Būtį. Dievo pažinimas prasideda tik nuolankiu, sokratišku prisipažinimu: „Žinau, kad nieko nežinau.“

S. Kierkegaard’as: pamišėlis ar tikėjimo didvyris? Ši teorinė problema turi labai konkrečią reikšmę gyvenimui. Danų filosofas Sørenas Kierkegaard’as puikiai yra ją išreiškęs kaip Abraomo dilemą. Gyvenime žmogus neišvengiamai turi veikti – tačiau kaip atskirti tiesą nuo beprotybės?

Kai Dievas Abraomui liepė palikti chaldėjų Urą ir, viską metus, iškeliauti į nežinomą Kanaano kraštą, kuris jam buvo pažadėtas dovanų, Abraomas sutiko ir išvyko. Kai Dievas Abraomui apreiškė, kad jam, persenusiam seniui, su sena, nevaisinga žmona gims sūnus, jis taip pat patikėjo. Jis patikėjo ir tada, kai Dievas pasakė: „Paimk savo sūnų, [...] savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu“ (Pr 22, 2). Abraomas tikėjo ir vykdė – tikėjo, nė minutės neabejodamas, ar neišprotėjo, ar jo neapsėdo demonas, žinojo, kad su juo kalba Dievas.

Kierkegaard’as siūlo įsivaizduoti, kas būtų, jei vienas iš tikinčiųjų, sekmadienį bažnyčioje išklausęs pamokslą apie Abraomą, taip pat, grįžęs namo, nutartų paaukoti savo sūnų: „Įsivaizduokite, kad tarp klausytojų ką nors kamuoja nemiga – tuomet visai netoli ir baisiausias, giliausias, tragiškas ir komiškas nesusipratimas. Jis grįžtų namo, jis norėtų padaryti kaip Abraomas; juk sūnus yra tai, kas geriausia. Jei pasakotojas tai sužinotų, tai tikriausiai nueitų pas jį ir sukaupęs visą savo dvasininko orumą suriktų: „Pasišlykštėtinas žmogau, visuomenės atmata, koks velnias tave apsėdo, kad nori nužudyti savo sūnų!“ Ir dvasininkas, nejautęs jokios šilumos ar neliejęs prakaito pamokslaudamas apie Abraomą, stebisi savimi, stebisi tuo nuoširdžiu pykčiu, su kuriuo užgriaudėjo ant ano vargšo žmogaus; jis džiaugėsi savimi; mat niekada nebuvo kalbėjęs su tokia energija ir įkarščiu, jis pasakė sau ir savo žmonai: „Aš juk oratorius, man trūko tik progos; sekmadienį, kalbėdamas apie Abraomą, visiškai nebuvau susijaudinęs.“ Jei pasakotojas būtų turėjęs bent tiek proto, kad turėtų ką prarasti, tai, manau, netektų ir jo, nusidėjėliui ramiai ir oriai atsakius: juk būtent taip tu pats sekmadienį mokei.“ Tokia religinė klausimo formuluotė, tačiau ji gali būti pateikta ir kitaip.

Kiek kitoks aspektas išnyra pateikus ateistinę klausimo formuluotę, kurią savo pokalbyje su filosofijos dėstytoja yra panaudojęs teologas Aleksejus Osipovas:

 

– Kokia yra jūsų gyvenimo prasmė? – paklausė prof. Osipovas.

– Mano gyvenimo prasmė yra mano dukra, – atsakė dėstytoja.

– O kaip jūs įvertintumėte žmogų, kuris pareikštų apie kitą žmogų, kad labai jį myli ir kad tiksliai žino, jog šis žmogus žus, bet vis tiek pasiųstų jį myriop? Ar patikėtumėte tada, kad šis žmogus – myli?

– Nesuprantu.

– Nesuprantate? Juk tai paprasta. Jūs juk žinojote, kad jei gims jūsų dukra, ji pasmerkta mirčiai. Mirčiai pasmerktas kiekvienas gimusysis. Kokiai mirčiai? Jūs dar nežinote. O jūs sakote – mylite?

 

Visą šį svarstymą galima sutraukti į vieną klausimą, kurį Kristui uždavė Poncijus Pilotas: „Kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38) Filosofijos požiūriu, šitaip iškeltas klausimas turi aporijos („padėties be išeities“) struktūrą, ir į jį galima atsakyti paradoksaliai – einant į priekį (nors ėjimas tarsi ir neįmanomas). Taip daro Abraomas, taip daro ir visi, gyvenantys po saule, tik vieni tai daro ciniškai, kiti – herojiškai, treti išvis pamiršo, kad gyvena.

Kartą Zenonas Elėjietis aiškino Achilo Greitakojo aporiją. Zenonas teigė, kad jeigu Achilas lenktyniautų su vėžliu ir vėžlys pajudėtų pirmas, tai tam, kad Achilas pavytų vėžlį, jam pirma reikėtų įveikti pusę juos skiriančio atstumo. Tačiau tam, kad nubėgtų pusę juos skiriančio atstumo, Achilas turėtų nubėgti pusę šios atkarpos atstumo. Tačiau kad nubėgtų pusę šios atkarpos, jis turės bėgti dar perpus mažesnį atstumą… ir taip iki begalybės. Kaip Achilas galės pavyti vėžlį, jei tam, kad jį pavytų, jam tektų nubėgti begalybę atstumų? O kaip Achilas galėtų išvis pradėti bėgti, jei neaišku, kokią atkarpą jam pradėti bėgti?

Zenonas tvirtino, kad judėjimas neegzistuoja, jis – tik iliuzija, o Diogenas ciniškai vaikščiojo šalia… Ko gero, Diogenas būtų ir lenktynėse vėžlį pavijęs. Bet veiksmas tik sustabdo refleksiją, tačiau nepašalina problemos.

 

2. Ankstyvoji krikščionybė apie klaidos dvasią

 

„Ką pranašai skelbia mano vardu, tai melas! – atsakė man VIEŠPATS. –¬ Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!“

Jer 14, 14

 

Kristus perspėjo krikščionis: „Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų (pseudoprophētai). Jie darys ženklų ir stebuklų, mėgindami suvedžioti (apoplanan; nuo žodžio planē), jei tai įmanoma, net išrinktuosius.“ Šventajame Rašte pasirodo du dvasinio paklydimo šaltiniai: pats žmogus ir demonai.

Apaštalas Paulius rašo apie klaidingus mokymus, išvedančius į klystkelius (Ef 4, 14), Petras rašo apie gyvenimą dvasiniame paklydime (2 Pt 2, 18), o Jokūbas – apie nusidėjėlio buvimą klystkelyje (Jok 5, 20). Visuose šiuose fragmentuose vartojamas graikiškas žodis planē, reiškiantis klaidžiojimą, paklydimą, klaidą, iliuziją. Slaviškoje tradicijoje jis išverstas prelest’.

Minėtuose fragmentuose dar galima įžvelgti, kad planē suprantama kaip žmonių prasimanymo, neteisingų proto sprendimų padarinys (klaidos), o apaštalui Jonui priskiriamuose raštuose išplėtojama ištisa dvasinio klaidžiojimo teologija, kuri paklydimą (planē) kildina iš paklydimo (arba klaidos) dvasios (pneuma tēs planēs): „Mes esame iš Dievo. Kas pažįsta Dievą, tas mūsų klauso, o kas ne iš Dievo – mūsų neklauso. Iš to mes pažįstame tiesos Dvasią ir klaidos dvasią.“ Ši dvasia yra antikristo dvasia: „Tokia dvasia iš antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje“ (1 Jn 4, 3).

Antikristo „klaidos dvasios“ tema plėtojama Apreiškime Jonui. Apokalipsės autorius rašo: „Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas“ (Apr 13, 11) – šėtono tarnas, žvėris, turintis pavergti žmoniją, turi du ragus ir yra panašus į Avinėlį, t. y. jis apsimetinėja Kristumi. Jis netgi darys stebuklus ir kitaip klaidins žmones, darydamas juos piktosios dvasios dalininkais („[Antrasis žvėris] daro didžius ženklus [...]. Jis suvedžioja žemės gyventojus tais ženklais [...], sakydamas žemės gyventojams padaryti [antrojo] žvėries atvaizdą [...]. Jam buvo duota suteikti žvėries atvaizdui dvasią“, Apr 13, 14–15).

Antikristas savo karalystėje bando mėgdžioti Kristų ir žmonių ženklinimu. Daugybės diskusijų sulaukė ši Apreiškimo Jonui vieta: „Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus. Čia slypi išmintis! Kas sugeba, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši“ (Apr 13, 16–18). Rusijoje egzistuoja ištisi religiniai judėjimai, kurie atsisakė priimti dokumentus su naujais mokesčių mokėtojų numeriais, naujo pavyzdžio pasus ar mikroschemas, nes bijo, kad tokiu būdu bus pažymėti žvėries ženklu. Iš tiesų ši vieta dvasingesnė, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pirmiausia neturėtų klaidinti žodžiai „pirkti ir parduoti“, nes jie Šventajame Rašte yra dvasinio gyvenimo metaforos. „Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum“, – sako Kristus (Apr 3, 18). Maldos „Tėve mūsų“ graikiškame tekste taip pat pasakyta: „Atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams“ (kai aphes ēmin ta opheilēmata ēmōn ōs kai ēmeis aphiemen tois opheiletais ēmōn). „Pirkti ir parduoti“, paprastai pasakius, reiškia tam tikru būdu gyventi, o įsiskolinti – gyventi blogai.

Šeši šimtai šešiasdešimt šeši – skaičius, reiškiantis materialinį klestėjimą ir neužbaigtumą (užbaigtumą žydų tradicijoje simbolizuoja septynetai). Senajame Testamente aptinkame šį simbolį: „Auksas, kurį Saliamonas gaudavo kas metai, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis auksinius talentus“ (2 Kr 9, 13). Apreiškime Jonui supriešinama klestėte klestinti antikrikščioniška bendrija su išvyta į dykumą Bažnyčia.

Antikristinė valdžia, reikalaudama, kad visi priimtų žvėries ženklą, iškelia sąlygą – „arba priimate mūsų žaidimo taisykles, arba pasitraukiate iš mūsų visuomenės“. Todėl filosofas Vladimiras Solovjovas teigia, kad čia turimas omenyje Bažnyčios išstūmimas iš visuomenės gyvenimo. Šv. Andriejus Cezarietis, vienas autoritetingiausių Rytuose Apokalipsės komentatorių, teigia, kad ženklas ant dešinės rankos simbolizuoja galios daryti dorus darbus atėmimą, o ženklas ant kaktos – dievožinos galios atėmimą, atsidavimą neišmanymo tamsybėms. Tas ženklas – tai kažkoks simbolinis išpažinimas, sugalvotas kaip Avinėlio ženklo pamėgdžiojimas.

Ezekielio pranašystėje Dievas liepia: „Pereik per miestą, per Jeruzalę, ir pažymėk ženklu „Tav“ kaktas tų, kurie dūsauja ir dejuoja dėl visų bjauriųjų nusikaltimų, jame daromų“ (Ez 9, 4). Pats žodis „tav“ hebrajiškai reiškia „ženklas“. Apreiškime Jonui ištikimieji taip pat pažymimi ženklu ir tikėtina, kad tuo pačiu: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių“ (Apr 7, 3–4). Dievo pasiųstiems į žemę skėriams „buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo“ (Apr 9, 4). Koks tai buvo ženklas ir kuo jis susijęs su Avinėliu?

Kristus apie save sako: „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“ (Apr 21, 6). Pirmą ir paskutinę graikų abėcėlės raides (alfą ir omegą) hebrajų raidyne atitinka raidės alef ir tav. Pats žodis „alef“ vakarų semitų kalboje reiškia „jautis“, o Kristaus laikų hebrajiškame rašte šios raidės grafinė išraiška priminė raguotą avinėlį. Raidė tav buvo užrašoma kaip pasviras kryžius. Apreiškimas Jonui nurodo ir į Senojo Testamento pranašystes, ir į sakramentinį kaktos tepimą aliejumi, kurį ankstyvieji krikščionys prisimindavo nykščiu vaizduodami sau ant kaktos kryžių.

Taigi, antikristas tarsi steigia ištisą alternatyvią religinę logiką, kuri labai panaši į krikščionybę. Kristaus sekėjai žymisi Jo vardo ženklu, antikristo sekėjai ženklinasi žvėries ženklu. Kristaus sekėjai turi Šventąją Dvasią, antikristo sekėjai – piktąją dvasią. Kristaus sekėjai „gyvena ir vaikščioja Tiesoje“ (pvz., 2 Jn 1, 4; 3 Jn 1, 3), antikristo sekėjai klaidžioja ir gyvena klaidoje.

Panašiai paklydimą supranta apaštalas Judas Tadas, kuris savo laiške rašo apie Balaamo paklydimą (planē tou Balaam), t. y. stabmeldišką, demonišką kultą, pavergiantį žmones piktajai dvasiai (Balaamo kultas minimas ir Apreiškime Jonui). Filosofiniame kontekste kalbėdami apie proto galią skirti melą nuo tiesos apsiribojome žmogaus galimybe klysti, o Biblijoje klaidos galimybė padidinama teigiant, kad egzistuoja dvasios klaidintojos, kurios tik ir laukia žmogaus klaidos. Suklydęs žmogus – tobulas jų taikinys.

Sąvoka planē Biblijoje glaudžiai siejasi su tikratikystės (ortodoksijos) diskursu. Apie planē dažnai kalbama kaip apie nuklydimą nuo kelio, „nes Viešpats žino teisiojo kelią, o bedievių kelias pražus“ (Ps 1, 6; Kosto Burbulio vertimas). Septuagintoje rašoma: „Teisumo (dikaiosynēs) kelyje – gyvenimas, o patirtų blogybių atminimo kelias (odoi mnēsikakōn) veda į mirtį.“ Saliamonas sako savo auklėtiniui visur skelbti Dievą-Išmintį (Sophia), kad Ji ištiesintų (orthotomē) jo kelius.

Apaštalų darbų knyga liudija, kad pirmieji krikščionys buvo vadinami Kelio skelbėjais (Apd 19, 23). Nors kalbos apie tikrąjį Kelią (orthodoxia) kyla tik kiek vėliau, apie tai atsiranda būtinybė kalbėti šv. Ireniejui Lioniečiui ir Klemensui Aleksandriečiui polemizuojant su, jų nuomone, per daug nuo kelio nukrypusiais žmonėmis, tačiau neabejotina, kad Kelias (odos) ir išklydimas iš jo (planē) buvo žinomi dar iš Kristaus mokymo. Be to, planē buvo suvokiama ne tik kaip ortodoksijos pažeidimas doktrinos požiūriu, bet ir kaip dvasinis sugedimas, perėjimas į demonų valdžią.

Ar tai yra kokybiškai naujas posūkis dvasingumo istorijoje? Viena vertus, jau antikos filosofams buvo žinoma dvasinė planē prasmė. Platonas „Faidone“ rašo apie būtinybę išsivaduoti iš planēs kai anoias (paklydimo ir neprotingumo), kad, „kaip sako inicijuotieji į misterijas“ (memyēmenōn), galėtume gyventi tarp dievų. Tačiau, be abejonės, biblinėje teologijoje planē, susieta su apreiškimu, įgauna labai konkretų, krikščionišką turinį.

Biblijos laikų krikščionys pasiūlo ir planē atpažinimo būdą. „Kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo, ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo“ (1 Jn 4, 2–3). Būdas įveikti planē siūlomas tik vienas: „Mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 7); „pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

Apaštališkieji Tėvai. Pirmieji apaštalų mokiniai perėmė biblinę kelio ir išklydimo metaforiką. „Didachė“ (senovinis dvylikos apaštalų mokymo konspektas, parašytas I a.), kaip ir Barnabo laiškas (I–II a.), kalba apie du kelius: „Yra du keliai: vienas gyvenimo kelias, o kitas mirties kelias, ir jie abu yra didžiai skirtingi. Gyvenimo kelias yra toks: pirma, mylėk Dievą, kuris tave sukūrė; antra, mylėk savo artimą kaip save patį; nedaryk kitam viso to, ko nenori, kad tau būtų daroma“ (Didachė, 1, 1). Autoriai perspėja: „Žiūrėk, kad tavęs kas nors nesuklaidintų (mē tis se planēsē), nukreipdamas nuo šio mokymo kelio, skelbdamas Dievui priešingą mokslą“ (6, 1).

Tas priešingasis, mirties kelias yra susijęs ne tik su moraliniais paklydimais (žudymu, svetimavimu, ištvirkavimu ir kt.), bet ir su religinėmis praktikomis (stabmeldyste, būrimu, nuodų maišymu, netikrais pranašais) (5, 1). Mokiniai perspėjami ir apie Apokalipsę: „Paskutinėmis dienomis pagausės melagingų pranašų bei tvirkintojų ir avys taps vilkais, o meilė pavirs neapykanta. Nedorybei augant, žmonės ims vieni kitų nekęsti, persekioti bei išdavinėti. Tuomet apsireikš pasaulio suvedžiotojas, tarsi Dievo Sūnus, ir jis rodys nuostabius ženklus bei stebuklus. Žemė bus atiduota į jo rankas, ir jis darys tokių nusikaltimų, kokių nebūta nuo amžių.“ Nors nekalbama apie antikristo dvasią, kelio diskursas aiškiai sujungtas su eschatologine, pasaulio pabaigos vizija (ši savo ruožtu susijusi su neteisingu garbinimu).

Aiškiausiai apaštalui Jonui priskiriamų raštų teologiją perėmė Jono mokinys, Antiochijos vyskupas Ignotas. Jo laiškuose skamba raginamas: Mē planasthe, adelphoi mou („Neklaidžiokite, mano broliai“). Laiške smirniečiams šv. Ignotas kaip svarbiausią klaidos atpažinimo kriterijų pateikia kūniškumą: „[Kristus] iš tikrųjų kentėjo, kaip iš tikrųjų ir prisikėlė; taigi ne taip, kaip kalba kai kurie netikintys: esą jis tik tariamai kentėjęs, – bet jie patys tik tariamai yra; jiems taip ir teks, kaip jie moko, – bus be kūno, panašūs į demonus. [...] Aš noriu jus perspėti dėl tų žvėrių, turinčių žmogaus veidą. [...] Jie atsisako Eucharistijos ir maldos, nes nepripažįsta, kad Eucharistija yra mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus kūnas, kentėjęs už mūsų nuodėmes ir Tėvo maloningiausiai prikeltas iš numirusių“ (Laiškas smirniečiams 2. 4, 1. 7, 1). Palyginkime su apaštalo Jono žodžiais: „Kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 2); „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14); „Mano Kūnas tikrai yra valgis, ir mano Kraujas tikrai yra gėrimas“ (Jn 6, 55). Siedamas paklydimus su kūno ir eucharistijos teologija, šv. Ignotas nuosekliai pereina prie ekleziologijos – mokymo apie nuklydimą nuo Bažnyčios kaip Kristaus Kūno.

Nors šv. Ignotas smulkiau neaprašo klaidos dvasių, jis įžvelgia paklydimų dvasinį matmenį. Visa Bažnyčia yra pašaukta būti „kūno ir dvasios vienybėje su Dievu ir tarpusavyje“ (12, 2). Schizma, skilimai yra priešiški Šventajai Dvasiai. Paklydimas šv. Ignotui – tai visų pirma išklydimas iš Bažnyčios eucharistinės bendruomenės ir jos saugomos tikratikystės.

Šv. Teofilis Antiochietis. Aiškiausiai paklydimų demonologiją aptaria šv. Ignoto įpėdinis Antiochijos vyskupo soste šv. Teofilis. Ši demonologija skleidžiasi pneumatologijos, mokymo apie Šventąją Dvasią, kontekste – Teofilis aptaria skirtingas dvasias, tarp kurių yra tikros (tiksliau, Tikroji) ir netikros. Klaidinančias dvasias jis atvirai įvardija demonais.

Šv. Teofilio „Trijose knygose Autolikui“ pirmą kartą pavartojamas žodis „Trejybė“ – Triada (II, 15), o Žodis (Logos) ir Dvasia (Pneuma) aiškiai įvardijami kaip Dievo vardai (I, 3) (tiesa, pats Teofilis Trejybės asmenimis įvardija Tėvą, Žodį ir Išmintį). Vyskupui itin svarbūs Senojo Testamento pranašai, kaip įgarsinę Dievo Žodį: „[Žodis] būdamas Dievo Dvasia, Pradžia, Aukščiausiojo Išmintis ir Galybė, nusileisdavo pas pranašus ir per juos kalbėdavo apie pasaulio sukūrimą ir apie visa kita“ (II, 10). Dvasia yra tai, kas laiko visą pasaulį, o krikščionys yra pateptieji šia Šventąja Dvasia (I, 5).

Tikrieji Šventosios Dvasios nešėjai (pneumatophoroi Pneumatos Agiou), kurie „buvo įkvėpti Dievo“ (tou Theou empneusthentes), priešinami apsėstiesiems: „Poetai Homeras ir Hesiodas kalbėjo įkvėpti (vadinamųjų) mūzų, pasakojo fantazijas ir paklydimus, įkvėpti ne Tyrosios Dvasios, bet paklydimo dvasios (ou katharō pneumati alla planō)“ (II, 8). Šv. Teofilis to patvirtinimą randa savo religinio gyvenimo praktikoje: „Demonai ir dabar egzortuojami (exorkizontai) Tikrojo Dievo Vardu. Paklydimo dvasios pačios prisipažįsta, kad jos – demonai, veikę poetuose.“ Priešingai, tie patys žmonės, išvaduoti iš piktųjų dvasių ir įgiję Šventąją Dvasią, imdavo skelbti Šventojo Rašto mokymą.

Čia pastebime du dalykus: viena vertus, grįžtama prie šv. Jono mokymo apie klaidos dvasią, kuri šv. Ignoto laiškuose yra labiau implicitinė; kita vertus, šv. Teofilio darbuose planē perspektyva pasirodo antihelenistinėje polemikoje. Į pastarąjį aspektą dėmesį atkreipia rusų patristikos tyrinėtojas Aleksejus Sidorovas. Šv. Teofilio pateikiamas trumpas Senojo Testamento siužeto atpasakojimas yra asirocentriškas (Dievas apgyvendino Adomą Asirijoje; bibliškai paaiškinama asirų kilmė; Babelio bokštas statytas Asirijoje; nė vieno blogo žodžio apie asirus, nors pačioje Biblijoje jie pristatomi kaip žiaurūs žudikai), o helenistinę kultūrą jis pristato kaip demonišką. Kaip matysime, ir vėlesnių autorių raštuose planē iškils tarpkultūrinėje polemikoje.

Planē gnosticizme. Klaida ir paklydimas buvo labai keistai interpretuojami tuose mokymuose, kuriuos ortodoksinės krikščionybės sekėjai pačius įvardijo kaip klaidą. Klaida krikščionybėje suprantama kaip blogas, demoniškas dalykas, visiškai svetimas Dievui, o kai kuriuose gnostiniuose mokymuose planē – viena pagrindinių sampratų, pasaulio atsiradimo priežastis.

Gnostinėje Nag Hamadžio bibliotekoje esantis tekstas „Trirūšis Pirmaprotis“ išpažįsta tikėjimą Tėvu, Sūnumi ir Išmintimi (Sophia) (Marcelas Ankirietis priskiria tikėjimą Trejybe taip pat gnostikui Valentinui), tačiau jų santykiai yra kitokie, nei aiškinama šv. Teofilio ar kitų Tėvų raštuose. Pasak Valentino, pirmykštė Išmintis, Sofija, padarė klaidą (planē), dėl kurios atsirado materija ir susidarė pasaulis. Netekusi savo tapatybės, ji klaidžioja (planōntai) po tamsybes, ieškodama savęs pačios ir bandydama grįžti į save.

Nors planē gnosticizme taip pat turi būti panaikinta, jos kosminė reikšmė ir neišvengiamybė lemia skirtingas paklydimo interpretacijų perspektyvas. Krikščioniui ištara „kelias aukštyn ir žemyn – vienas ir tas pats“ yra piktas paradoksas, iš kurio išvaduoja sekimas Kristumi, o gnostikui tai yra kosminė schema, kurioje net ir blogyje įžvelgiamas gėris, net ir blogis veda į išganymą.

 

Bus daugiau

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.