RIMANTAS ŠALNA

Stanislavo Moniuškos gyvenimo meilė

Ne kas kitas, o Stanislovas Moravskis Celiną Šimanovską supiršo su Adomu Mickevičiumi, taip pat aprašė intymius kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio žmonos Marijos Neri gyvenimo epizodus. Garsusis memuarų autorius, pasirodo, turėjo tam tikrų sąsajų ir su kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos (Stanisław Moniuszko, 1819–1872) žmona. Susidaro įspūdis, kad jeigu ne S. Moravskio knyga „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“, Vilnius neatrodytų toks mielas, šiltas ir gyvas miestas. Prisiminimuose S. Moravskis prisipažino, kad buvo beprotiškai įsimylėjęs Mariją Miulerienę (jos mergautinė pavardė buvo Zakševskytė), trijų vaikų motiną, kurios vaikus buvo pakviestas gydyti. S. Moravskis rašė: „Troškau turėti ją savo rankose, troškau suspausti ją savo glėbyje, nusinešti ją, nuskristi su ja į padanges. Ir ten su ja suktis visą gyvenimą.“ Kur kas geriau meilės srityje su Miulerių giminės moterimis sekėsi garsiam romantikui, kompozitoriui S. Moniuškai – jis pamilo Marijos Miulerienės dukterį Aleksandrą (1820–1891), vėliau ją vedė.

Būsimasis kompozitorius S. Moniuška gimė 1819 m. gegužės 5 d. Ubelės dvarelyje (jų yra ne vienas) prie Volmos upės, į pietryčius nuo Minsko. Dabar ši gyvenvietė vadinasi Volma ir apima kelias senesnes gyvenvietes. Kadangi S. Moniuškos tėvas buvo kelių Napoleono Bonaparto maršalų adjutantas, sūnus ne kartą girdėjo, kokias prisikėlimo viltis tai kartai kėlė Napoleono kariuomenė. Mažąjį berniuką auklėjo motina Elžbieta, kilusi iš Madžarskių šeimos. Ji buvo muzikali, apdovanota puikiu balsu. Ji, nuoširdžiai įsimylėjusi muziką, skambino klavikordu ir dažnai vakarais dainuodavo, o kai mažojo S. Moniuškos pirštukai kiek sutvirtėjo, pradėjo ir jį šiuo instrumentu mokyti muzikos pagrindų.

Aleksandra ir Stanislavas po vestuvių. 1842. Česlavo Moniuškos piešinys

Aleksandra ir Stanislavas po vestuvių. 1842. Česlavo Moniuškos piešinys

1836 m. S. Moniuškos dėdė Juzefas susiruošė ilgiau pabūti Vilniuje ir nutarė pasiimti Stasių. Taip knygoje „Stanislavas Moniuška – žmogus ir kūrėjas“ rašė Witoldas Rudzińskis. Pasitaikė puiki proga – Vilniuje kaip tik suklestėjo operos teatras. Stasius nepraleisdavo nė vieno spektaklio. Tuo metu buvo pastatyta ir Carlo Marijos von Weberio opera „Laisvasis šaulys“. Tai buvo muzika, kilusi iš didžiųjų romantikų dvasios, įkvėpimo besisėmusi iš Friedricho Schillerio, Johanno Wolfgango von Goethės, George’o Byrono kūrybos. Kas tada nežinojo A. Mickevičiaus dainos „Tarp slėnių ir vasarojų“, išverstos iš „Laisvojo šaulio“ ir paskui įtrauktos į pirmąją „Vėlinių“ dalį?

Su dėde Stanislavas Vilniuje apsigyveno Vokiečių gatvėje, Miulerių namuose, kuriuose anksčiau gyventojai rinkdavosi į klubą. Tuo metu ten buvo užeigos namai pasiturintiems šlėktoms. Dideliame pastate buvo erdvi, visų mėgstama salė, kurioje vykdavo koncertai, įvairūs pobūviai ir šeimų šventės. Šeimininkė M. Miulerienė turėjo kelias dukteris ir sūnų, žandarmerijos karininką, kuris padarė karjerą tarnaudamas su generolu Ivanu Paskevičiumi (1782–1856), 1831 m. sukilimo slopintoju, Rusijos imperijos vietininku buvusioje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje.

Kas vakarą grįžęs į šiuos namus jaunuolis negalėdavo užmigti po stulbinančių scenų, galvoje tebeskambančių muzikos garsų. Jis daugybę valandų prieš užmigdamas improvizuodavo fisharmonijos atmaina eolomelodikonu – duodavo valią užplūdusioms mintims. Atsiskyręs nuo žmonių, savo kambaryje vaikinas jautėsi visai saugus, nes nemėgo improvizuoti prie pašalinių akių. Vieną tokį vakarą jam ir pataikė Amūro strėlė. Paaiškėjo, kad Vilniuje jis atrado ne tik pašaukimą, bet ir būsimą draugę.

Vienos iš jaunųjų panelių Aleksandros (ją vadino Alina, vėliau ėmė vadinti Omka) kambarys buvo šalia Stanislavo kambario. W. Rudzińskis rašė: „Vakare ją nustebino muzika, sklindanti iš už sienos. Tai buvo didžiulė vidinė gelmė, susikaupimas ir aistringa gyvenimo meilė, kartu – kažkokia jai iki tol nežinoma rimtis bei kuklumas. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad tų improvizacijų autorius yra šis neišvaizdus, kiek šlubčiojantis vaikinas, į kurį anksčiau ponios Miulerovos salone niekas nekreipė dėmesio. Kai artimiausią savaitę visa šeima susiruošė į iškylą prie Vilniaus priemiesčio Karoliniškių malūno, pakvietė drauge ir Stanislavą.“ Taip netikėtai gimė jaunuolių abipusė meilė. S. Moniuškai tada buvo 17, o Aleksandrai – 16 metų. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. W. Ru-dzińskis rašė: „Romantikai mielai dūsavo dėl savo širdžių damų, bet retai jas vesdavo. Tačiau šie jaunuoliai, kaip ir kita jų amžininkų romantiška pora – Robertas Šumanas ir Klara Vyk – tarpusavio meilėje matė tvirtą juos jungiantį subtilų dvasinį ryšį ir, jų nuomone, tik šis, o ne turtinis išskaičiavimas, kaip paprastai būna šlėktų ir miestiečių aplinkoje, gali būti tvirtos santuokos pagrindas. Beje, Moniuškai toks pavyzdys buvo jo paties tėvai – mylinti, atsidavusi pora.“

Jau iš S. Moravskio prisiminimų, kuriuose jis rašo apie savo meilę M. Miulerienei, matyti, kad didžiojo donžuano meilė buvo pasmerkta pražūčiai, nes šios šeimos moraliniai pamatai buvo labai tvirti. Ir Alina buvo auklėjama vadovaujantis tvirtais moraliniais principais. Motina ją mokė orumo ir atsakomybės už savo veiksmus. Panašiai buvo auklėjamas ir Stanislavas. Jaunuolių meilė buvo akivaizdi jų aplinkoje, tad ir tėvai to negalėjo nepastebėti. Tą meilę gal pirmoji pajuto Alinos motina. Būdama racionali ir protinga, ji pareiškė, kad pritars sužieduotuvėms, jeigu Stanislavas baigs kokias nors sistemingas muzikos studijas. S. Moniuškos tėvas, nors ir abejodamas, galop buvo priverstas nusileisti tvirtai sūnaus pozicijai ir nuvyko į Vilnių iškilmingai prašyti Alinos rankos. Stanislavas ir Aleksandra sužadėtiniais tapo būdami dar visai vaikiško amžiaus, bet abipusė meilė, paremta atsidavimu ir pagarba vieno kitam, išliko visą gyvenimą. Jau pirmuosiuose laiškuose Stanislavas rašė: „Turėdamas begalinį norą susitikti su ponia, prašau duoti man išankstinę žinią. Kalbama apie žmogaus likimą, kuris yra ponios rankose.“

Ne kas kitas, o būtent Aleksandra tapo savo sužadėtinio, o vėliau vyro mūza. Iš S. Moniuškos korespondencijos matyti, kad jau pirmieji jo kūriniai – bagatelė „Aleksandra“ (jį Stanislavas pavadino sužadėtinės garbei) ir kiti – yra dedikuoti jo mūzai ir gyvenimo bei kūrybos palydovei.

Stanislavas, rašydamas laiškus sužadėtinei, vartojo įvairius kreipinius: Moja Narzeczona, Mój Aniele, Kochana A., Kochana, droga Alina, Mój niebieski Aniołku, Moja kochana Olesia. Stanislavas rašė sužadėtinei: „…Ach! Kaip aš ilgiuosi Jūsų. Pirmoji priglaudei mane prie savęs. Retai pasaulyje sutikau žmonių, tokių geranoriškų man. Vis labiau moku įvertinti tavo geraširdiškumą. O dėl mūsų vis ilgesnio išsiskyrimo, negalvok, kad mano širdis tau atšalo…“ Pasirašė: „Amžinai tavo Stasius.“

1837 m. rudenį S. Moniuška išsiruošė siekti muzikos mokslų – per Karaliaučių iškeliavo į Berlyną. Europoje tuo metu dar nebuvo daug muzikos mokyklų, panašių į šių dienų. Veikiančių konservatorijų buvo vos kelios, bet jos buvo per toli, todėl jis mokslams pasirinko Dainavimo akademiją (Singakademie), kurioje buvo kompozicijos katedra ir kuriai vadovavo Carlas Friedrichas Rungenhagenas. Tai nebuvo muzikos mokykla tikrąja šių žodžių prasme. Ji daugiau priminė dabartinę filharmoniją. Mokykla turėjo chorą, orkestrą, rengdavo koncertus ir kt. S. Moniuška lankė privačias C. F. Rungenhageno pamokas ir greitai tapo geriausiu profesoriaus mokiniu. Stanislavui jis patikėdavo atsakingus darbus: padėti rengti koncertus ir net vienam iš jų diriguoti. Pavyzdžiui, laiške sužadėtinei rašė turįs eiti repetuoti, nes esąs atvykęs Gaspare Spontini, garsus Napoleono laikų kompozitorius (parašęs operą „Vestalė“), vienas žymiausių Europos dirigentų. Berlynas galutinai suformavo S. Moniuškos stilistinę manierą. Ten jis išleido pirmuosius spausdintus muzikinius kūrinius: „Tris dainas“ (pagal A. Mickevičiaus žodžius) ir muziką baladei „Trys Budriai“. Būdamas Berlyne, S. Moniuška ilgėjosi sužadėtinės, jo meilė dar labiau įsiliepsnojo. Pirmuosius kūrinius, be abejonės, dedikavo Aleksandrai. Deja, vienintelis ryšys su mylimąja tuo metu buvo tik laiškai.

Juose dėkojo sužadėtinei už tai, kad jo laiškai nelieka be atsako. Viename jis atsako: „Jaučiuosi laimingas gavęs prieš tris dienas iš tavęs laišką ir, sulaukęs šios mieliausios akimirkos, jaučiu begalinį norą atsakyti. Didžiai mano nuostabai, džiaugiuosi, kad mano pastarasis laiškas tau patiko. Buvau pasiutusiai laimingas. Savo fantaziją išliejau laisvu stiliumi. Pats neprisimenu, ką ten prirašiau, nes rašiau greitai, be kopijos.“ S. Moniuškos kruopštumas atsispindėjo rašant laiškus, nes prieš tai jis parengdavo juodraštį.

Stanislavas nuolat galvojo apie sužadėtinę, bijojo, kad gali nutrūkti jų korespondencija, nes jis persikėlė gyventi į kitą vietą – Berlyno užmiestį. Laiške rašė: „Brangiausia mylimoji, Alina!.. Gyvenu dabar ne Berlyne, o užmiestyje, gražiausioje sodyboje… Dabartinis mano adresas bus: Berlynas, Thiergarten gatvė.“

Laiške sužadėtinei rašė: „Laba diena, mano dangiškasis Angele.“ Toliau rašė apie savo meilę ir pabaigoje: „Prašau tavęs vieno: jei tik galima, jokių draugų!“ Iš šių jo žodžių galima spręsti, kad jo meilę, esant toli nuo mylimosios, užtemdo ir nerimas, kad mylimosios širdyje neatsirastų vietos konkurentui.

1840 m. birželio viduryje S. Moniuška, gavęs iš C. F. Rungenhageno mokslo baigimo pažymėjimą (jo labai prašė tėvas, tikėdamasis, kad jis palengvins sostinėje, t. y. Peterburge, padaryti karjerą), iš Berlyno įprastu keliu grįžo namo. Jis jau nebenorėjo vilkinti vedybų, nors tėvas jas prašė atidėti kitiems metams. Sūnus nustatė vestuvių datą – tų pačių metų rugpjūčio pabaiga. Rugpjūčio 26 d. Vilniuje Antakalnio Trinitorių bažnytėlėje jaunųjų draugas prancūzų kilmės kunigas Žanas Meniu sutuokė jaunąją porą. Jaunikis tada buvo tik 21 metų. Nebuvo atliekamų pinigų, todėl jaunieji nusprendė įsikurti Vilniuje ir gyventi jaunosios tėvų namuose. Ten jie pragyveno 18 metų – iki išvykimo į Varšuvą.

Nuo pirmųjų dienų jaunasis S. Moniuška privalėjo rūpintis finansiniais šeimos reikalais, nes negalėjo tikėtis didesnės paramos iš tėvo, kurį spaudė vis didesni sunkumai ir kuris galiausiai turėjo parduoti Ubelės dvarą.

Kunigo Ž. Meniu remiamas, jau nuo rugsėjo 1 d. Šv. Jonų bažnyčioje jis gavo šventadienių vargonininko darbo vietą ir turėjo laimės groti naujais galingais vargonais. Jo pareigos buvo vargonuoti sekmadieniais ir švenčių metu per iškilmingas mišias. Per pamaldas grodavo nuolatinis vargonininkas. Už šį darbą jam mokėdavo 25 rublius. Bažnyčioje dirbo dvejus metus. Šių pinigų nepakako, todėl teko imtis privačių pamokų. Jo tėvai, nors ir pačius kamavo nepritekliai, stengėsi padėti sūnui. Viename iš laiškų motina pranešė, kad išsiuntė į Vilnių „du indus sviesto, virtų bruknių su medumi, dešimtis kalakutų, žąsų ir ančių, puodą džiovintų grybų“. Dažnai jaunojo S. Moniuškos pragyvenimo šaltinis buvo vien privačios pamokos. Tuo metu šeimos materialiniai poreikiai augo, gimė pirmieji vaikai. S. Moniuška su žmona Aleksandra susilaukė 10 vaikų, trys iš jų mirė vaikystėje. Visi vaikai gimė, kai Moniuškų šeima gyveno Vilniuje. Pirmoji gimė Elžbieta – ji pavadinta kompozitoriaus motinos garbei. Vilniuje Moniuškų šeima patyrė daug džiaugsmo, bet buvo ir išgyvenimų dėl sūnaus Kazimiero (1842–1843), dukterų Marijos (1846–1858) ir Aleksandros (1852–1855) mirties. Iki šių dienų neaišku, kur Vilniuje palaidoti jų palaikai. Gal Radkovščinoje (vietovėje netoli Vilniaus) ar Vilniuje, Rasų kapinėse? Be jau minėtų vaikų, kompozitoriaus šeimoje dar augo (pagal amžių): Stanislavas, Boleslavas, Jadvyga, Zofija, Janas ir Cecilija.

Sunkus materialinis gyvenimas Vilniuje vertė Moniušką važiuoti ieškoti laimės. Atėjo žinių, kad kai kurie lenkai, gyvenantys Peterburge, yra visai neblogai įsikūrę. Po nedidelių mąstymų žmona pritarė jam. Šiaip ne taip surinkęs reikiamus pinigus (tėvas jau negalėjo padėti – jį patį kamavo materialiniai sunkumai), S. Moniuška užstatė žmonos šeimos brangenybes ir turėdamas nedidelę sumą 1842 m. išvyko į Peterburgą. Bet tai buvo dar ne tas Peterburgas, kuris po dešimties metų palankiai priims jo muziką. Vietinių kompozitorių muzika visuomenėje dar nebuvo palankiai vertinama. Tuo metu viešpatavo italų opera, o rusams, juolab visiškai nežinomiems lenkams, vietos ten nebuvo. Žmonai jis rašė: „Ar žinai, Omka, taip panorau išvažiuoti iš Peterburgo, kad vien nuo minties, jog tai gali įvykti, man jau linksmiau.“ S. Moniuška palaikė labai šiltus santykius su žmonos motina ir paprašė jos pagalbos – kad atsiųstų pinigų grįžti iš Peterburgo į Vilnių. Negana to, Vilniuje jo laukė naujos finansinės problemos. Namą buvo apgulę kreditoriai, skolintojai, kurie reikalavo grąžinti skolas. Tekdavo net slėptis už pertvaros, t. y. pas uošvę, kad nesusidurtų su atkakliais klientais.

Praėjo nemažai laiko, kol S. Moniuška atsistojo ant kojų. Jis tvirtai tikėjo, kad pasiaukojimas menui padės įveikti kasdienius buities sunkumus. Jis pastebėjo, kad Vilniuje tuo metu buvo labai populiarus fortepijonas. Pavasarį ir vasarą beveik iš kiekvieno namo sklido fortepijono garsai ir dainos. Kompozitoriui kilo mintis, kad savo kūryba jis gali prie to prisidėti. Be to, matė, kad dainos, išleistos Berlyne, ir keletas naujų, išspausdintų savomis lėšomis jau grįžus į Vilnių, turėjo nemenką pasisekimą. S. Moniuška ėmėsi energingai rašyti naujas dainas. Ar jos turės vertę, pirmiausia nustatydavo namuose. Jam talkino visa šeima. Uošvė mielai dainuodavo, kartais į duetą pasikviesdavo ir dainininkę Mejerovą, buvusią aktorę. Mėgo muziką ir žmona. Namų aplinkoje aptardavo naujus sumanymus, dainų tekstus, skambindavo atskirus fragmentus, kad įsitikintų, ar kūrinys prieinamas mėgėjams, rengdavo mažus koncertus draugams, pažįstamiems. Šeima pritarė jo minčiai išleisti dainas dideliais sąsiuviniais ir po ilgų diskusijų nutarta juos pavadinti „Namų dainynais“. Atsargusis leidėjas, Juzefo Zavadskio palikuonis, kitados atsisakęs išleisti net A. Mickevičiaus poezijos tomą, nenorėjo rizikuoti pinigais. Dainas teko išleisti savo lėšomis. Daug ką ėmėsi tvarkyti uošvė. Visuomenė šiuos dainynus sutiko labai palankiai. Buvo parengti šeši „Namų dainyno“ sąsiuviniai. Dar šeši buvo išleisti po S. Moniuškos mirties.

Kada tik galėdavo, S. Moniuška išvykdamas veždavosi ir žmoną. Ji buvo nepamainoma patarėja, pirmoji kūrybos vertintoja. Kadangi pora turėjo daug vaikų, ne visada likimas leisdavo jiems būti kartu. 1846 m. vasarą juodu su žmona važiavo į Varšuvą, kur operos scenoje nuspręsta statyti jo jaunystės partitūrą „Loterija“.

Pirmą kartą būdamas Peterburge S. Moniuška susipažino su Helenos ir Francišeko Malevskių šeima. F. Malevskis, vienas geriausių A. Mickevičiaus draugų, buvo įsikūręs Peterburge, vedęs žinomos kompozitorės ir pianistės Marijos Šimanovskos dukterį Heleną. Po kompozitorės mirties jos jaunesnioji dukra Celina išvyko į Paryžių ir ten ištekėjo už A. Mickevičiaus. Iš seserų korespondencijos sužinome, kad Helena seseriai nusiuntė kažkurį S. Moniuškos „Namų dainyną“ (tai galėjo būti pirmasis ar antrasis sąsiuvinis, o gal net ir abu). Viename iš laiškų Celina rašė: „Dainos, kurias mums atsiuntei, – tai nuostabūs ir tikrai tautiški kūriniai, didelė tautos muzikos ateitis; kaip Tau pavydžiu, kad jį pažįsti (kalbama apie Moniušką). Adomas (Mickevičius) žavėdamasis klausosi jo kompozicijų.“ Tai vienintelė užuomina, liudijanti, kad A. Mickevičius ne tik buvo susipažinęs su S. Moniuškos dainomis (bent jau ankstyvosiomis), bet ir labai jas vertino. Tikriausiai A. Mickevičius galėjo ir iš Vilniaus sulaukti atgarsių apie S. Moniuškos operos „Halka“ pastatymą.

Gerus šeimos santykius, negęstančią dviejų širdžių meilę padėjo išlaikyti ypatinga Vilniaus miesto kultūrinė atmosfera, jame gyvenantys žmonės ir plati S. Moniuškos muzikinė veikla. Vilniuje jis įkūrė chorą, jame dainavo daug žinomų vilniečių. Janina Wiercińska knygoje „Andriolli. Opowieść biograficzna“ rašė: „Iki 1858 m. užsimezgė draugiški Elvyro (Andriolio) ir Mykolo Berkanono (1823–1891) ryšiai su Vilniaus gimnazijos mokytoju. Berkanoną ir Andriolį, beje, siejo bendra meilė muzikai: abu jie buvo karšti Moniuškos kūrybos gerbėjai ir abu dalyvavo jo organizuotame ir vadovaujamame chore. 1854 metais, tais pačiais, kai Vilnius tapo žymaus artistinio įvykio – koncertinio „Halkos“ atlikimo – vieta, Moniuškos iniciatyva buvo organizuotas Šv. Cecilijos draugijos choras, vienijantis Vilniaus muzikos profesionalus ir mėgėjus. Choro koncertai buvo masiškai lankomi ir laikomi miesto gyvenimo įvykiu.“ Pasiklausyti choro ateidavo ir Aleksandra, nes mylinčiai moteriai buvo malonu, kad jos vyras tapo Vilniaus muzikinio gyvenimo siela.

Teatralizuota „Halkos“ premjera Vilniuje, Rotušės salėje, įvyko 1854 m. vasario 16 d. (Rotušės patalpos 1845 m. buvo perdarytos į teatrą).

„Halka“ ir jos autorius turėjo dešimt metų laukti, kol Varšuvoje įvyko premjera. 1849–1856 m. S. Moniuška koncertavo Peterburge ir buvo labai palankiai priimtas. Šie koncertai buvo jo plataus pripažinimo pagrindas. Būdamas Peterburge, Aleksandrai kartais per savaitę parašydavo po keletą laiškų.

Viename iš paskutinių rašė:

 

Mano Angeliuke,

po kelių dienų tikrai išvykstu. Savo dainas pardaviau už 150 rub., o antrąją dešimtį dainų paliksiu Zavadskiui. Dedikacijų likimą į savo rankas paėmė Velhorskis, o rezultatas bus aiškus Vilniuje, nes Švenčiausias ponas yra dabar Maskvoje.

Verbų sekmadienį, o gal ir dieną anksčiau [?], apkabinsiu Jus, mano vienintelius – mano laimę ir gyvenimą.

 

S. Moniuška kūrinį dedikavo būsimam Rusijos sosto įpėdiniui, vietininkui buvusioje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje kunigaikščiui Konstantinui. Šis laiškas rodo, kad atgarsiai apie S. Moniuškos koncertus pasiekė ir Rusijos valdovų rūmus.

1858 m. jis buvo pakviestas dirbti Varšuvos didžiojo teatro dirigentu, po kurio laiko ten persikėlė gyventi ir visa šeima. Varšuvoje S. Moniuška pragyveno iki pat mirties – beveik penkiolika metų. Jo, operos dirigento, veikla prisidėjo prie to, kad teatras suklestėtų. Per tuos metus parašė nemažai operų, jos buvo statomos Europoje – Paryžiuje, Prahoje, Veimare, Berlyne, Milane, Drezdene. 1865 m. sukūrė antrąją garsią operą „Baisusis dvaras“ (Straszny dwór). Opera parašyta po 1863 m. sukilimo, kai tūkstančiai patriotų buvo ištremti į Sibirą. Iš karto po premjeros cenzūra šią operą uždraudė. 1868 m. „Halka“ labai sėkmingai debiutavo Prahoje. Visai nelauktas įvykis S. Moniuškai buvo 1869 m. „Halkos“ premjera Maskvoje. Beje, ir Praha, ir Maskva kompozitoriui skyrė tantjemas, kurios gerokai papildė jo materialines atsargas. 1870 m. „Halkos“ premjera pagaliau įvyko ir Peterburge. Vasario 5 d., naktį po premjeros, S. Moniuška namo išsiuntė rusiškai rašytą telegramą: „Didžiausias pasisekimas. Aštuoniolika (kartų) iššauktas. Visi nuostabūs. Pagerbė dalyvavimu didysis kunigaikštis (Konstantinas Nikolajevičius). Kartojimas sekmadienį.“

O laiške žmonai tą pačią dieną išsakė pačius naujausius įspūdžius:

 

Mano brangioji Omka…

Padėkojęs Dievui, dėkoju Omkai, kad ji privertė mane išsirengti į „Halkos“ spektaklį, kuris be manęs galėjo negarbingai sužlugti, kad ir kaip būtų stengęsi atlikėjai. Vakarykštis spektaklis buvo toks puikus, kokio dar niekad rusų operoje nebūta. Pasitenkinimas visuotinis. Didysis kunigaikštis Konstantinas (prieš kurį laiką caro vietininkas Varšuvoje) prieš spektaklio pradžią šnekėjosi su manimi scenoje kaip su senu pažįstamu. Pasakė man, kad džiaugiasi galįs išgirsti visą operą, nes prisimena girdėjęs Varšuvoje tik vieną veiksmą…

 

Toliau laiške S. Moniuška aprašė labiausiai publikai patikusias operos vietas, džiaugėsi gausiomis ovacijomis, kurias išgirdo klausydamasis savosios „Halkos“…

Vedybinė meilė, dėl kurios ir po trisdešimties bendro gyvenimo metų S. Moniuška kiekvienu pasisekimu dalydavosi pirmiausia su mylimąja žmona, gal ir yra labiausiai jaudinanti jo laiške pateiktos tarsi ataskaitos detalė.

S. Moniuškai dar esant gyvam „Halka“ Peterburge rodyta 30 kartų. Po sėkmės Prahoje, Maskvoje ir Peterburge jis galėjo visai laisvai jaustis slavų kompozitoriumi, kūrybos poveikiu peržengusiu krašto ribas ir ypač slavų šalyse užėmusiu deramą vietą.

S. Moniuškos žmona buvo labai padori moteris ir gera motina bei žmona, bet ne itin praktiška ir nemokėjo šeimininkauti. Namuose, kur nuolat stigdavo pinigų, būdavo pilna svečių, jiems priimti reikėdavo nemažai patarnautojų. Kažkuris iš S. Moniuškos biografų kandžiai parašė, kad tokių patarnautojų vienu metu buvo kone dvidešimt.

S. Moniuška, norėdamas išlaikyti šeimą, privalėjo daug dirbti, jam sunkiai sekėsi derinti darbą Didžiajame teatre ir Muzikos institute. Pasitaikydavo atvejų, kai dėl repeticijų atšaukdavo paskaitas. Nuo 1868 m. dirbo Muzikos institute, studentai labai mylėjo atvirą ir geraširdį profesorių. 1872 m. po vieno barnio su instituto direktoriumi jį ištiko širdies priepuolis, nuo jo, būdamas tik 53-ejų, ir mirė. Į laidotuves atėjo apie 100 tūkstančių žmonių. Visa aikštė priešais Varšuvos operos teatrą buvo pilnutėlė. Kompozitorius buvo pašarvotas Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Per mišias skambėjo jo paties „Requiem“, prieš dvejus metus sukurta tėvo laidotuvėms.

Aleksandra mirė 1891 m. birželio 10 d. ir buvo palaidota šalia vyro giminės kape Varšuvoje, Senuosiuose Povonzkuose, netoli kapinių bažnyčios. 1908 m. Varšuvos muzikos draugija tose pačiose kapinėse patogesnėje vietoje išpirko žemę naujai kapavietei, joje buvo perlaidoti kompozitoriaus S. Moniuškos ir jo mylimos žmonos palaikai. Jų abiejų ramybę saugo paminklinė plokštė su užrašu MONIUSZKO.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.