Kaip smulki antelė virto gulbe

Nuo smuklininko dukros iki kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio žmonos

Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) buvo vedęs du kartus. 1789 m. jo žmona tapo Izabelė Lasocka (1764–1852), su ja susilaukė dviejų sūnų – Tado (1798–1844) ir Pranciškaus Ksavero (1801–1837). I. Lasocka buvo vienintelė Lenkijos didikų Antonio Lasockio (apie 1727–1799) ir Teresės Godlevskos-Lasockos dukra. A. Lasockis buvo Gostynio kaštelionas, Cechanuvo vaivada. M. K. Oginskio santuoka tikriausiai nutrūko dėl to, kad sutuoktiniai ilgai gyvendavo atskirai. Būta ir turtinių nesutarimų, nes, kaip rodo išlikę dokumentai, būdama santuokoje su M. K. Oginskiu, Izabelė ėmėsi veiksmų, kuriais savo turtą siekė atriboti nuo vyro. Tokių veiksmų ji galėjo imtis todėl, kad M. K. Oginskis buvo aktyvus 1794 m. sukilimo dalyvis ir po jo pasirinko emigranto dalią; dvarai ir kitas turtas valstybės buvo nusavinti, perduoti valdyti kitiems šeimininkams. Apie vėlesnius santykius su žmona ir sūnumis iš pirmosios santuokos duomenų nėra išlikę.

Oficialiai Mykolo Kleopo ir Izabelės santuoka buvo nutraukta 1804 m. kovo 16 d., o neoficialiai – 1802 m., kai M. K. Oginskis pradėjo gyventi su Žemaitijos didiko Kajetono Nagurskio (1757–1802) našle Marija, mergautine pavarde Neri (1778–1851). Italų smuklininko dukra M. Neri buvo kilusi iš Venecijos. Su ja M. K. Oginskis susilaukė dukterų Amelijos (1803–1858), Emos (1810–1871), Idos (1813–?) ir sūnaus Irenėjaus Kleopo (1808–1863). M. K. Oginskis su M. Neri drauge pragyveno daugiau kaip 20 metų. Nors buvo kalbama, kad tik vyriausioji dukra Amelija yra kunigaikščio M. K. Oginskio, pats tėvas pretenzijų nereiškė ir vienodai mylėjo visus vaikus.

Apie M. K. Oginskio antrąją žmoną negalima rašyti nepacitavus jo laiško „Priesakai sūnui“, kurį kompozitorius sūnui Irenėjui parašė 1822 m., išlydėdamas studijuoti į Italiją: „Nė akimirką nepamiršk, už ką turi būti dėkingas savo pirmajai geradarei – Motinai, nes ji tave pagimdė ir be galo myli, nors tu jos švelnumo dar nenusipelnei, bet jei kiekvieną dieną stengsiesi būti jos vertas, jį nusipelnysi ir pateisinsi Motinos pasitikėjimą. Jei tikrai norėsi jį pelnyti, tai tik nuo tavęs priklauso, pavyks ar ne: nesiimk jokių žygių, nekalbėk ir nedaryk nieko prieš tai savęs nepaklausęs: „Ar mano Motina už tai pagirs?..“ Jei į šį klausimą sąžinė tau pasakys: „Mano Motina pritartų“, veik ryžtingai, nes nuojauta tavęs neapgaus. Jei vidinis balsas sakys priešingai, nedaryk to, ką ketinai, ir išvengsi klaidos bei graužaties. Nuolat galvok, ką ji tau liepė ir ką siūlė, ką prašė padaryti. Gerai pamąstyk, vaike, ką reiškia žodis „prašyti“; argi galėtum nepaklusti tokios geros, tokios švelnios, tokios mylinčios Motinos, kokia yra tavo Mama, prašymui! Iš tavęs ji norėtų štai ko.“

Toliau M. K. Oginskis išvardijo daug vertybių: krikščionišką moralę, pagarbą tėvams, tikėjimą prigimtinėmis žmogaus laisvėmis ir teisėmis, darbštumą, ypatingą dėmesį mokslui bei žinioms, dvasines, moralines, higienos normas, kurių turėtų laikytis sūnus, vykdydamas savo gerosios Motinos valią. Ir iš jų pastebimai matyti, kad patarimuose sūnui vykdyti Motinos pageidavimus ryškėja paties Tėvo nuostatos. Bet labai reikšminga, kaip jis sūnų moko mylėti ir gerbti savo Motiną. Šie jo pamokymai jaunoje vaiko sieloje, matyt, pasėjo meilę Motinai, saviems namams, Tėvynei. Šios laiško vietos – lyg himnas visoms vaikus mylinčioms Lietuvos motinoms. Išlikę laiškai rodo, kad bent jau pirmieji M. Neri ir M. K. Oginskio bendro gyvenimo metai buvo laimingi ir kad jie vienas kitą mylėjo.

M. Neri gimė 1778 m. Venecijoje iš Florencijos kilusio smuklininko šeimoje – šis tvirtino, esą jo šeima buvo kilusi iš šventojo Pilypo Nerio. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ir nesėkmingo Tado Kosciuškos sukilimo Marija 1796 m. su įdomumu stebėjo, kaip jos gimtąjį miestą užplūdo pabėgėliai. Daugelis jų už savo tautų laisvę narsiai kovojo su Rusijos imperatorės Jekaterinos II kariuomene, bet nelygioje kovoje patyrę pralaimėjimą ir pabėgę nuo persekiojimo ieškojo užuovėjos šiltojoje Italijoje. Šiame šauniame pabėgėlių būryje buvo jau legenda tapęs simpatiškas kunigaikštis – pianistas M. K. Oginskis, kuris šiaurės Lietuvoje kaip vienas Tado Kosciuškos karvedžių kovojo prieš rusus. Be pilietybės ir be grašio kišenėje, kaip ir kiti kampanijos veteranai, jis slankiojo po nuostabias gatveles, grožėjosi kanalais. Kunigaikščio veidas tapdavo šiek tiek linksmesnis, kai jis kur nors galėdavo susirasti pianiną ir paskambinti jau populiarius tapusius savo polonezus.

Tarp Mykolo Kleopo draugų veteranų buvo grafas Kajetonas Nagurskis ir Tadas Visgirdas (Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys). Kartu jie klajodavo po Venecijos gatves, lankė vietines gražuoles, tarp jų pamatė devyniolikmetę M. Neri – jos gražus ir jaudinantis barkarolių atlikimas žadino simpatijas ir meilės jaudulį. K. Nagurskis ir T. Visgirdas tiek įsitraukė į meilės žaidimą, kad net ją suviliojo. Tadas, būdamas vikresnis už Kajetoną, Mariją pagrobė ir slaptai nuo jos tėvo ir draugo Kajetono pabėgo į Florenciją. Kajetonas, supratęs draugo klastą, pavijo porelę Toskanos sostinėje ir, būdamas labiau užsispyręs, aptikęs pabėgėlius perėmė Mariją, pažadėdamas ją vesti. Stanislovas Moravskis prisiminimų knygoje „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“ apie Kajetoną rašė: „Po tėvo ir brolio mirties Kajetonas tapo vienu turtingiausių Lietuvos ponų. Tačiau netrukus atėjo Kosciuška, Jasinskis. Nagurskis prisijungė prie jų ir po mūšio ties Masejovičais pabėgo į Veneciją. Ten sutiko taip pat emigravusį Visgirdą ir abu apsistojo toje pačioje varganoje smuklėje. Smuklininkas, tūlas Neri, be to, ir Venecijos gondoliere (it. gondolininkas), linksmas italiūkštis, iš kažko sužinojęs, kad jo svečiai – turtingi emigrantai, pataikavo, dainavo ir grojo tiems vargšeliams.“ Galbūt ir kunigaikštis M. K. Oginskis tuo laiku jau buvo sutikęs Mariją, nors tikslesnių žinių apie tai neišliko.

1796 m. po Jekaterinos II mirties sostą paveldėjo jos sūnus Pavelas. Paskelbus amnestiją daugelis emigrantų ėmė grįžti į buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemes. Kajetonas, gavęs žinią, kad jau gali drąsiai grįžti į tėvynę, kartu su mylimąja išdūmė net į Varšuvą. Ten galėjo iki soties mėgautis savo meile, nejautė jokios atsakomybės ir baimės jausmo, žaisdamas su kito žmogaus likimu. Bet galų gale atvėsus aistrai suprato, kad jo mylimoji yra visai neišsilavinusi, vos moka skaityti ir rašyti, visai netinka pasirodyti aristokratų salonuose nei kaip žmona, nei kaip sugulovė, nes būtų sukėlusi visų pažįstamų juoką ir pašaipas. Todėl, dar jausdamas jai meilę ir galbūt gailestį, nepajėgdamas jos visai atsižadėti, palikęs nemažą sumą pinigų, išnuomojo jai butą pensione, kad ten mokytojų būtų mokoma aukštosios visuomenės manierų. Pats Kajetonas, izoliavęs merginą nuo aplinkinio pasaulio, išvyko į Vilnių tvarkyti savo reikalų.

Nuo to laiko, kai buvo panaikinti dvarų sekvestrai ir kai Kajetonas grįžo į Lietuvą, praėjo aštuoni mėnesiai. Kaip tik tuo metu S. Moravskio tėvas, Lietuvos aristokratas Apolinaras Moravskis, didelis lovelasas ir subtilus moterų grožio gerbėjas, su reikalais važiavo į Varšuvą. Pasinaudojęs tuo, Kajetonas įkalbėjo A. Moravskį užsukti pas Mariją ir sužinoti, kaip jai sekasi Varšuvoje. S. Moravskis prisiminimuose rašė: „Paėmęs iš mano tėvo garbės žodį, kad saugos paslaptį apie venecijietę Neri, maldavo, kad, įteikęs globotinei laišką, susipažintų su Neri, lankytų ją ir išsiaiškintų, kiek toji visiškai nerangi ir netašyta mergina yra pažengusi priekin moksle, ar pasimokė kalbų, ir įteiktų jai 600 dukatų išlaidoms.“ Apolinaras įvykdė Kajetono prašymą ir net persistengė. Tarp M. Neri ir vyresniojo Moravskio užsimezgė ugningas romanas. S. Moravskis apie tai rašė: „Eidamas pas ją tikėjosi pamatyti kokią nors subretę. Bet kaip jis nustebo, kaip ji apstulbino jį savo gabumais, kai prieš save pamatė nuostabaus grožio damą, kuri salone puikiai priiminėjo svečius, jau gerai kalbančią prancūziškai, itališkai (be venecijietiško akcento), puikiai ir be ortografijos klaidų rašančią – žodžiu, idealiai išauklėtą ponią, apie kurią jokiu būdu nebūtum galėjęs pasakyti, kad kadaise stumdėsi smuklėje!.. [...]

Naujasis ponas globėjas, susipažinęs su savo auklėtine, pradėjo apie muziką diskutuoti, drauge groti bei dainuoti, įsimylėjo jie vargšeliai vienas kitą kaip katinai ir beveik pusę metų išgyveno visapusišką pasitenkinimą teikiančią meilę.“

A. Moravskis, grįžęs pas K. Nagurskį, papasakojo, kokių įspūdingų laimėjimų ji pasiekė per tokį trumpą laiką, ir patarė jam kuo greičiausiai šią moterį parsivežti į Lietuvą. Ponas Kajetonas, kurio sveikata tuo metu buvo gerokai pablogėjusi, tikėjosi, kad meilužės sugrįžimas padės atgauti sveikatą ir nuotaiką. Tačiau įsiligojusiam žmogui jau nelabai rūpėjo meilės reikalai ir nebuvo noro tęsti meilės žaidimų, o ką ir kalbėti apie vedybas. K. Nagurskis sutiko panelei M. Neri apmokėti visas keliones į Veneciją išlaidas. Bet ji buvo ne iš tų moterų, kurios galėjo tokį turtingą jaunikį paleisti iš rankų. Todėl ji kreipėsi į buvusį garbintoją A. Moravskį, kad šis jai padėtų išspręsti šį gana keblų klausimą. S. Moravskis rašė: „Tuomet mano tėvas, buvęs bičiuliškuose santykiuose su šventu dvasiškiu vyskupu Pilchovskiu, nuvyko pas jį ir savo iškalba pasiekė savo. Tas auksaburnis, švelnus kaip avinėlis, visų gerbiamas, pamaldus žmogus nieko neįtardamas aplankė Nagurskį, kai šis išgyveno didesnes nei paprastai kančias, nurodė jam Dievą ir žmones piktinančią jo nuodėmę ir taip jį suminkštino, kad tas leidosi įkalbamas vesti.“ Taip A. Moravskio dėka smuklininko dukra M. Neri tapo ponia Nagurskiene, turtingiausio Žemaitijos didiko žmona. Be abejonės, tokia santuoka negalėjo būti laiminga. Remiantis S. Moravskio prisiminimais galima teigti, kad M. Nagurskienė laiko veltui neleido. Susipažino su jaunuoju Liudviku Pacu (vėliau jis tapo lenkų armijos generolu). Tai buvo turtingas, išvaizdus ir jaunystės žavesiu gundantis vyras. Pasak S. Moravskio, „moterys jį grobstyte grobstė“. Lyg tyčia K. Nagurskio sveikata vis prastėjo. Tikėdamasis, kad užsienio gydytojai geresni nei Vilniaus, išvyko į Vieną, kur anuomet garsėjo du Frankai – tėvas ir sūnus – bei daugybė kitų praktikuojančių gydytojų. Tačiau neilgai trukus liga privertė jį pasiduoti – K. Nagurskis mirė 1802 m. Tiesa, prieš pat K. Nagurskio mirtį Marijai po ilgų maldavimų pavyko išprašyti, kad su juo susitiktų A. Moravskis ir įkalbėtų nors ką palikti jai, nes prieš tai jis žmonai buvo atėmęs galimybę bet ką iš jo paveldėti. A. Moravskiui vis dėlto pavyko įtikinti, kad šykštuolis K. Nagurskis žmonai paliktų 400 tūkstančių aukso dukatų. Anot S. Moravskio, „daugiau iš kepenų ligos kamuojamo Nagurskio iškrapštyti ir iškaulyti tėvas nesugebėjo, nors milijonus paveldėjo tolimi, jam nepažįstami giminės“.

Našlė visai negedėjo vyro. Atvirkščiai, tapusi gana turtinga, nelabai paisė aukštojoje visuomenėje priimtų moralės normų ir dogmų. S. Moravskis atsiminimuose rašė: „[...] būdama ištikima savo manierai, įsimylėjusi tokį kavalierių Andžiolinį, išlėkė jam iš paskos į Drezdeną, kur tasai Andžiolinis dirbo pasiuntiniu…“ Panašaus charakterio buvo ir jos jaunesnioji sesuo. Pasikvietusi ją į Lietuvą Marija bandė parengti gyventi aristokratų visuomenėje ir turėjo vilties, kad pasimokiusi sėkmingai ištekės už kilmingo ir, be abejonės, turtingo vyro, kitaip tariant, pratęs sėkmingą vyresniosios sesers „karjerą“. Ir, kaip žinome, šis bandymas jai pavyko. Pradžioje ją įsimyli A. Moravskio jaunesnysis brolis Mikalojus. Deja, meilės nuotykiai nebuvo vaisingi. Kai žaizdos užgijo, jaunoji panelė grįžo į Italiją ir jau ganėtinai išsilavinusi, vyresniosios sesers padedama, kaip rašo S. Moravskis, „ištekėjo už vieno italų grafo, lyg už kunigaikščio, kuris, kaip vyrams būdinga, nieko neįtarė ir po šiai dienai kuo laimingiausiai su ja gyvena“. Ponia M. Nagurskienė negedėjo vyro, gal tik jautėsi per mažai išpešusi palikimo.

Kaipgi M. Nagurskienė tapo kunigaikštiene M. Oginskiene? Tai buvo padaryta gudriai ir kartu labai paprastai. M. Nagurskienę įsimylėjo caro generolas Levinas Benigsenas (1745–1826). Tačiau M. Nagurskienė tuo pat metu turėjo ir jaunesnių vyrų, kurie, anot S. Moravskio, nieko nežinojo vienas apie kitą. L. Benigsenas, karštai įsimylėjęs ponią M. Nagurskienę, nutarė jai pasipiršti nepaisydamas nurodyto laiko, nes žavioji dama favoritams ne tik nustatydavo meilės pasimatymo valandas, bet ir duodavo raktą nuo slaptų miegamojo durų. Ir kai generolas, turėdamas gana kilnius tikslus, todėl visai nepaisydamas nustatytų valandų, atidarė slaptąsias dureles, buvo nepaprastai nustebintas meilužės lovoje, nusikaltimo vietoje, aptikęs kunigaikštį M. K. Oginskį. Bet viskas baigėsi kaip gražiuose romanuose arba pasakose. S. Moravskis rašė: „Nagurskienė privertė Oginskį ją vesti – be to, nuo jo ji jau laukėsi kūdikio. Praėjo keli mėnesiai po jungtuvių – ir gimė duktė Amelija.“

Susiklosčius aplinkybėms per apsukrumą ir neeilinį artistės talentą ši neturtinga smulki antelė, virtusi balta gulbe, iš pilkos balos galutinai išplaukė į turtingos aristokratų visuomenės vandenis, kupinus klastingų verpetų, pavydo, pavojų, ir sėkmingai ten plaukiojo iki gyvenimo pabaigos.

Taigi Marija tapo kunigaikštiene, o kai caras jos vyrui suteikė senatoriaus titulą – dar ir senatoriaus žmona. Aukštuomenėje tuo metu ji užėmė vieną iš aukščiausiųjų pakopų. Tada prie mergautinės pavardės pridėjo dalelytę „de“ ir prisistatydavo kaip Marija de Neri Oginskienė. Taip ji nugramzdino užmarštin savąją plebėjišką kilmę.

Oginskių šeima gyveno plačiai, keliavo po Europą, rengė aukščiausio lygio priėmimus. Prisiekęs ištikimybę imperatoriui Aleksandrui I, M. K. Oginskis kilo karjeros laiptais, tapo slaptuoju imperatoriaus patarėju, senatoriumi. Kartu su žmona jie dažnai viešėdavo Peterburge, buvo priimami imperatoriaus rūmuose. Turėjo atrodyti išties ideali pora: ji – egzotiška italų kilmės gražuolė, jis – garsus muzikas, žinomas politikas, žavus vyras, virkdantis moteris paties sukurtais ir atliekamais romansais.

Marija buvo gera motina vaikams ir senelė anūkams. Šeimoje ji buvo labai gerbiama; dėl vaikų ji buvo pasiryžusi viskam. Po 1831 m. sukilimo jos sūnus Irenėjus buvo apkaltintas neištikimybe imperatoriui Nikolajui I ir įkalintas. Tuomet M. Oginskienė, pasitelkusi visas pažintis, kreipėsi į imperatoriaus rūmuose įtakos turėjusius draugus ir tikslą pasiekė – išlaisvino sūnų. S. Moravskio memuaruose rašoma, kad, kreipdamasi į generolus ir ministrus, ji įrodė, jog, „rūpindamiesi jos sūnumi, kiekvienas jų drauge rūpinasi ir savo paties vaiko gyvybe“. Tikrai mylinti motina nesikratė griebtis jokių priemonių vaikui gelbėti. Senatoriaus žmona labai sumaniai tvarkė šeimos finansinius reikalus. Į juos vyras beveik nesikišo, priešingai – jis pasižymėjo dideliu išlaidumu, iššvaistė visą tėvo palikimą, didelę dalį iš dėdės Mykolo Kazimiero paveldėtų turtų ir turėjo daugybę skolų. Ji sėkmingai susitvarkė su vyro paliktomis skolomis, padėjo įsikurti vaikams, auklėjo anūkus. Palikusi rūmus Vilniuje, ji daugiausia laiko leido dvare Zalesėje, šiaurės vakarų Baltarusijoje. 1822 m. M. Oginskienė privertė vyrą perrašyti jos vardu visą likusį turtą, taip sužlugdydama kreditorius ir išspręsdama turtines šeimos problemas. Po šių finansinių manipuliacijų kunigaikštis 1823 m. išvyko į Italiją ir į Lietuvą nebegrįžo. Pasinaudojusi ryšiais caro rūmuose, M. Oginskienė gavo didžiulę dvylikos metų trukmės valstybinę paskolą, jos grąžinimas vėliau pratęstas iki trisdešimt septynerių metų. Iš šių didelių turtų ji, deja, nė sudilusio skatiko nepaskyrė dviem posūniams – šie mirė nepritekliuose. Tačiau apie M. Oginskienę negalima kalbėti tik kaip apie savanaudišką, neigiamą asmenybę, nes ji buvo puiki motina ir senelė, mylima vaikų ir anūkų. Sūnus Irenėjus, norėdamas motiną nustebinti ir pradžiuginti, kasmet rugpjūčio 15 dieną jos švenčiamam vardadieniui sugalvodavo įvairių pramogų. Po iškilmingų pietų, patiektų oranžerijoje, išradingai iliuminuotame parke vakare sužėrėdavo įvairiaspalviai fejerverkai, ore skraidydavo daugybė vaikams mėtomų obuolių, iki išnaktų šokdavo koks šimtas svečių porų. Kunigaikštienė buvo gera šeimininkė tarnams ir baudžiauninkams. Niekada nepamiršdavo jiems padengti stalo per šventes Zalesėje, o per sūnaus Irenėjaus krikštynas jų buvo sukvietusi net tris tūkstančius. Matyt, širdies gilumoje niekad nepamiršo savo žemos kilmės, po prakilnios ponios išore liko gyva italų mergaitė, kažkada žėrinčiomis akimis iš tolo stebėjusi jai nepasiekiamą Venecijos diduomenės gyvenimą. Todėl su atjauta žiūrėjo į valdinius, tuo skirdamasi nuo daugelio Lietuvos didikų, baudžiauninkus laikiusių žemesniais padarais, kartais net nevertais žmogaus vardo. Tokia nuostata buvo įskiepyta ir vaikams.

Kunigaikštienė gyvenime patyrė ir nemažai skaudžių išbandymų. Jos žentas, Upytės pavieto maršalka, vyriausiosios dukters Amelijos vyras, dalyvavo 1831 m. sukilime, todėl visa Zulskių šeima, bijodama caro valdžios represijų, turėjo emigruoti į užsienį ir patyrė visus politinių emigrantų kančių kelius. 1840 m., apkaltintas neištikimybe valdovui, buvo suimtas sūnus Irenėjus. Jam buvo iškelta didelė politinė byla, grėsė katorga. Neišvengė suėmimo ir pati M. Oginskienė. Viduržiemį viena, be tarnų, rogėmis buvo atvežta į Vilnių, jai buvo paskirtas namų areštas, irgi grėsė politinė byla. Nuo susidorojimo ją išgelbėjo ankstesnės pažintys, ryšiai. Kunigaikštienė senatvės sulaukė Lietuvoje. Palikusi rūmus Vilniuje, daugiausia laiką leido dvare Zalesėje.

1833 m. spalio 10 d. mirė M. K Oginskis, jo akys užgeso ant atvykusios į Italiją dukros Emos rankų. M. Oginskienė nuvyko į Italiją ir pasirūpino, kad jo atminimas būtų deramai įamžintas. M. K. Oginskis pirmiausia buvo palaidotas šalia namų esančiose Švč. Mergelės Marijos Naujosios bažnyčios kapinėse. Vėliau Marijos rūpesčiu jo palaikai buvo perkelti į Italijos Panteoną, Florencijos Šv. Kryžiaus baziliką, kur ilsisi daugelio pačių iškiliausių meno, mokslo ir valstybės veikėjų (pavyzdžiui, Dantės Alighieri, Mikelandželo, Galileo Galilėjaus, Gioachino Rossini ir kitų) palaikai. Marija M. K. Oginskio amžino poilsio vietoje pastatė balto marmuro paminklą, kuriame, tikėtina, įsiamžino ir pati – antkapinio paminklo skulptūroje pavaizduota moteris panaši į ją.

Įpusėjusi septintąją dešimtį, nukamuota progresuojančio artrito, M. Oginskienė pasekė vyro pėdomis ir išvyko į Italiją ieškoti švelnesnio klimato. Sulaukusi senatvės (septyniasdešimt penkerių metų), 1852 m. mirė Pizoje.