ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Snieguotasis 2002-ųjų sausis

Beveik nesufalsifikuoto dienoraščio fragmentai

 

Sausio 1, antradienis. Pro į balkoną išeinantį langą žiūrėjau į vėliavą prie kaimyninio namo, kurią lėtai plaikstė vėjas. Tai ji pasidarydavo vien geltona, o paskui iš to geltonio imdavo rastis žalumas, raudonumas; tai virsdavo brūkšniu, kuris nei iš šio, nei iš to tapdavo stambia plokštuma; tai sustingdavo keista poza.

Balkone pilna sniego. Ant parapeto guli labai graži, bet drauge kiek anomališka pusnis: ji daugiau kaip dukart storesnė už parapetą dengiantį medžio blukį, kuris gal dešimties centimetrų storio; todėl (dar prisideda jos netaisyklingumas) atrodo lyg ištinusi. Šiaip jau – labai balta ir puri. Ir, kartoju, graži. Be to, dar ir šiek tiek erotiška. Kaip ir visos pusnys… Kaip tame pusiau kičiniame mano eilėraštyje: Štai pusnynų putnumas puikus…

Sausio 2, trečiadienis. Per naktį balkono pusnis visai išsigimė: dabar ji jau bemaž keturis kartus storesnė už blukį. Ir jos apvalumas nuo lango pusės dingo: ji tapo stati. Pusnies prigimtį (t. y. pusniškumą) teišduoda tik niuansas – vos vos banguotas jos „horizontas“.

Sausio 3, ketvirtadienis. Įdomiausia – pastebėti atspalvius, niuansus. Šviesos, ritmo, kalbos. Šiurpu, kai atspalvis pasikeičia vos įžvelgiamai, bet tai reiškia kardinalią ir neatšaukiamą viso objekto ar reiškinio permainą. Šiandien įdėmiai klausiau, kaip kinta Glasso Music with Changing Parts: pradžioje ima dygti naujas (kartais – vos įgirdimas) garsas, drauge šlubteli ritmas, tu nesi tikras, kas čia vyksta ir ar iš viso vyksta, o paskui suvoki, kad modifikuojasi visa struktūra… Arba kaip tam tikrą pilkos dienos valandą negali atskirti apsnigto kaimynų namo stogo nuo dangaus: jie visiškai susilieję. Ir tik randantis danguje pirmiesiems silpnučiams aukso simptomams tiedu objektai ima pamažėle palikti kits kitą… Arba štai Sigitas G. pavartoja beveidį žodį „dulkini“, ir visame eilėraštyje įsigali nepaguodžiamo liūdesio bei nykios vienatvės jausmas: nes rugpjūtis sninga, / nes mano sniego rūmai dulkini…

Vytautas Balčytis. Vilnius. 1979

Vytautas Balčytis. Vilnius. 1979

Sausio 5, šeštadienis. Toks beveik atlydys. Sniegynai. Oras sklidinas skystutėlio rūko. Raudoni kunigų seminarijos rūmai (mūrai?) išmušti balto prakaito. Dvi asociacijos, kurių viena akcentuoja raudoną, o kita – baltą. Pirmoji: Daržely alyvų krauju prakaitavo (čia iš vaikystėje kaime daug sykių girdėtos bažnytinės giesmės). Antroji – rusiškai skaitytos Li Po eilutės: И капли жестокой белой росы / Покрыли зелëный сад.

Vakar gerdamas kavą Presto House žiūrėjau pro langą į apsnigtą „Žemaitę“ ir vis mėginau suprasti, kaip sniegas elgiasi su skulptūra. Priėjau išvadą, kad panašiai kaip drabužiai: kažką uždengia ir paslepia, kažką uždengdamas paryškina, kažką begėdiškai atidengia… Be to, kaip ir drabužiai, sniegas įsiterpia tarp skulptūros „kūno“ ir jį supančios erdvės. Tik keisti drabužiai: iš labai susmulkinto audinio. Todėl, nusimetus, jie visai nebeprimintų juos dėvėjusios skulptūros formų…

Sausio 6, sekmadienis. Tas neva atlydys vis tęsiasi. Ėjau pro mūsų kapines. Iš akmenų sukrauti jų tvoros stulpai atrodė kaip nuplauti pienu, tačiau cementiniai tarpsniai tarp jų – kaip nuplauti žibalu. Užtat ir tuos, ir tuos prispaudęs laikė galingas sniego cukraus architravas.

O koplyčios nišoje stovinti gipsinė Marija baltu, mėlynu ir violetiniu apsiaustu nuleidusi rankas žvelgė žemyn į apsnigtas rožes, ant kurių (taip pat gipsinių) ji ir stovėjo. Nebuvo aišku, ką ji laimina: tas gipsines rožes ar sniegą.

Prie autobusų stotelės ant snieguoto ištrypto šaligatvio tupėjo beveik baltas (vos paraibavęs) balandis. Jį ne iškart pastebėjau.

Sausio 8, antradienis. Pasivaikščiodamas vėl praėjau pro savo Mariją koplyčios nišoje. Kadangi medžiai be lapų ir pilna balto sniego, labai iš toli sumėlynavo jos apsiaustas. T. S. Eliot: Going in white and blue, in Mary’s colour…

Sausio 9, trečiadienis. Eidamas pro Katedrą, mačiau labai tamsius balandžius, ropinėjančius baltomis, bet nežmoniškai apdulkėjusiomis šventųjų statulomis, stovinčiomis pietinės sienos nišose. Kraupokas vaizdas. Aišku, kad prisiminiau Radauską, nes vienas balandis nutūpė ant ištiestos statulos rankos: Iš dangaus nusileido balandis / Ir, nutūpęs ant mirusios rankos, / Virto akmeniu… Sunku pasakyti, kuris iš šitų dviejų įspūdžių (poetinis ar „tikrovinis“) stipresnis. Gal svarbiau kitkas: ne sykį, gretindamas meninį vaizdą su analogišku realybės vaizdu, pastebėjau, kad atsiranda svarbių papildinių…

Sausio 10, ketvirtadienis. Žingsniuodamas pro seminariją vėl grožėjausi (geriau – gėrėjausi) tokiais „vyniniais“ krūmais, augančiais ilga eile. Neišmanau vynų spalvos, tai gal ir apsirinku juos taip vadindamas. Bet kai einu pro šalį, liežuvis pats atlieka menamus judesius, tardamas „vyniniai“. Tačiau ne mažesnį įspūdį padarė nešvarus (smėliuotas) sniegas, nuluptas nuo šaligatvio plytelių ir nudrėbtas ant švarutėlių pusnių abipus. Gražu, kai koks nors tyrumas sutepamas. Štai ir vėl du įspūdžiai…

Sausio 12, šeštadienis. Vis nesuprasdavau, kodėl man taip įspūdinga, kai stambioje sankryžoje užsidega daug raudonų šviesų. Šiandien lyg ir supratau: jos veikiausiai asocijuojasi su raudona lempele, vaikystėje daug sykių stebėta prieš nediduką Didįjį altorių Margininkų bažnyčioje. Tad sankryžoje: šešios ar aštuonios galingos raudonos lempelės prieš didįjį sankryžos altorių. (Ar taip sakydamas nešventvagiauju? Tokia mintis man yra atėjusi ir rašant kai kurias kitų mano tekstų vietas. Bet juk tai tekstas, tekstas, jo grožis!) Tiesa, aną dieną, kai leidausi nuo seminarijos kalniuko, oras buvo pilnut pilnas smulkutėlių ledo kristalų. Todėl šviesoforų šviesos degė itin spindulingai. O dar aną, man einant, tirštai snigo. Tuomet tie žiburiai atrodė esą labai toli.

Sausio 13, sekmadienis. Mano „vyninių“ krūmų šakelių pažastyse šiandien prikritę smulkaus sniego. Atrodo, lyg mėgintų formuotis kažkokie nečionykščiai pumpurai. Arba – būtų prikaišiota vatukių. Per atodrėkį jos virs prakaito lašais. Krūmai susierotins?

Einant pro bažnyčios šventorių iš jo pabiro juodai vilkinčių žmonių būreliai. Prisiminiau Bruegelio paveikslus „Bėgimas į Egiptą“ ir „Kūdikėlių išžudymas“. Pagalvojau, kad nei paukščiai, nei gyvuliai (žvėrys) nesigrupuoja tokiu būdu kaip žmonės.

Sausio 15, antradienis. Pasivaikščiodamas nugremžtą nuo gatvės ir luitais suverstą į krūvas sniegą pirmą kartą gyvenime pamačiau kaip griuvėsius. Vaizdelis: vienoje šaligatvio pusėje eile išsirikiavę mano „vyniniai“ krūmai, kitoje – krūvos pajuodusio sniego griuvėsių. Truputį nejauku, kad tie griuvėsiai pernelyg taisyklingi. Prisiminiau Ritos K. dovanotą nuotrauką (atviruką), kurioje subombarduotos Londono bibliotekos griuvėsiuose tamsiais drabužiais vilkintis vyriškis skaito (aišku, stovėdamas) knygą, išsitraukęs ją iš lengvai pasiekiamos lentynos.

Sausio 16, trečiadienis. Kai ėjau pro kunigų seminariją, ją supanti vielinė tvora buvo visa apšerkšnijusi ir priminė kadaise moterų nešiotas tinklines kojines. Tad žiūrėjau į raudonus seminarijos mūrus pro baltų tinklinių kojinių akis.

Sausio 21, pirmadienis. Smarkus atodrėkis. Kai ėjau pro kapines, vieni paminklai (ypač cementiniai) atrodė kaip sušlapę, o kiti (ypač – šlifuoto granito) – kaip ne. Dar šlaitelyje prie bažnyčios pamačiau juodą granito luitą (irgi antkapį), atrodantį nelyg anga baltame sniege. Iš tolo ir tam tikru kampu žiūrėjau į Mariją nišoje. Kai porą kartų svirstelėjau, pasivaideno, jog svirstelėjo ir ji.

Sausio 22, antradienis. Baisus atodrėkis. Nežinia iš kur ateina mintis apie apvarvėjusią ir dar tebevarvančią žvakę. Paskui – Dylano Thomo eilutė: Where no wax is, the candle shows its hairs. Paskui – nuostaba, nes, kalbėdami apie žvakes, poetai vis mato jas ašarojančias (klišės, klišės klišės), o štai Thomas regi plaukus…

Sausio 25, penktadienis. Iki pietų dar buvo atodrėkis. Sniegas iš griuvėsių jau virto vėmalais. Purvinais, beveik juodais. Įstabu, kad, švystelėjus saulei, jis pro tą purvą sužaižaruodavo, net apakindavo. Nelyg transcendencija…

Sausio 31, ketvirtadienis. Ir vakar, ir šiandien švelniai pasnyguriuoja. Kai pasivaikščiodamas einu šaligatviu, matau, kaip rudas smėlis prasimuša pro plonutį sniegą. Balta ir ruda. Kaip kai kurios kalvos, matytos Izraelyje, – tos, kur sudarytos iš balto ir rudo smiltainio. Arba kaip tas G. mamos mirties naktį sapne regėto jaunučio balandžio kaklas…

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.