Velykinė d vietoj D

Iš margučių kraitelės Velykų rytmetį renkuosi raudoną. Sako, kad šie patys seniausi ir tikriausi, gal net po Viešpaties kryžiumi atsiradę, šventu krauju pirmąsyk nudažyti. Yra ne viena tokia legenda. O dar raudonumas – drąsos spalva. Be drąsos, kaip ir be kraujo, nebus Velykų, visi puikiai žino. Nebijokite! – kartoja ir kartoja prisikėlęs Jėzus. Kitą panašų sakinį pasigavau iš XVI amžiaus Bychovco kronikos. Didysis kunigaikštis Algirdas, rengdamas karo žygį rytų kryptimi, įžūliai liepia perduoti Maskvos kunigaikščiui: pabučiuosiu jį raudonu kiaušiniu. Ir tikrai Maskvoje buvo švenčiamos lietuviškos Velykos, stovėjo Algirdas prie kremliaus vartų visoje savo galybėje, išskleidęs vėliavas ir šiurpindamas Dmitrijų Aleksandrovičių, kurį žadėjo bučiuosiąs. Iš tiesų gražu ir drąsu. Kitaip to šventinio bučinio metraštis nepaaiškina.

Dar iš senų istorijų. Kai prieš daugelį metų kurį laiką gyvenau KGB izoliatoriuje Vilniuje, iš vietinės bibliotekos kartą per savaitę buvo galima gauti po keletą knygų. Atnešdavo katalogą, užrašai ant popieriaus lapelio, ko nori, ir skaityk sau. Pasirinkimas platus – nuo klasikos tomų iki „Grybai mūsų stalui“. Kameroje dieną naktį degė šviesa, tai ir skaitydavau į valias. Tarybiniais laikais knygose reikėjo rašyti dievas ir viešpats. Buvau jaunas neofitas, todėl, radęs tekste tuos žodžius, imdavau tušinuką ir su dideliu malonumu ištaisydavau į Dievą ir Viešpatį. Buvo pavojinga, rizikavai netekti teisės skaityti, nes bibliotekininkė tikrindavo grąžinamas knygas, ieškodama kokių laiškelių ar įrašų. Bet man sekėsi nepakliūti. Jeigu kalėjimo biblioteka tebėra išlikusi, ten per pusantrų metų keli šimtai knygų šitaip apdorotos, paženklintos naivia tikėjimo aistra. Manau, kad ir kiti tų namų klientai galėjo panašiai daryti.

Kas dabar žino, gal tos didžiosios raidės, perdirbtos iš mažųjų, kartu su kitais pasirinkimais kaip nors saugojo nuo viso anos epochos blogio. Šiuo metu mūsų religinį diskursą apsėdusi didžiųjų raidžių manija, todėl tokiu būdu už Dievo garbę jau nepakovosi. Bet, prisimindamas tą istoriją su raidėmis, galvoju pirmiausia apie patį Dievą. Ką reiškia – artyn ir artyn prie jo? Ar tikrai esame pasmerkti visą amžių draskytis, medžioti sau ir kitiems Dievo buvimo įrodymus, kurti vis naujus, vis juokingesnius pavyzdėlius, kaip šiandien atrodo dieviškasis gailestingumas, stebuklai ar žinia, kad Jėzus buvo prikeltas iš kapo? Ar būtų veltui tūkstančiai išklausytų mišių, priimtų komunijų, išpažinčių, maldų, atodūsių? Mistikai mini tobulos vienybės su Dievu tuštumą, niekį, jokių raidžių nebuvimą. Senojo Testamento pranašai žada laikus, ir ne amžinybėje, kai viskas bus aišku, kai nekelsime Dievui klausimų, tik mylėsime jį ir garbinsime, o jo Įstatymas bus įrašytas mūsų širdyse. Šventinė agitacija bažnyčiose kitąsyk tokia silpna ir bevaisė, kad net patys kunigai bėga tolyn nuo jos. Jeigu Jėzus yra tiesa, ką jam pridėtų mūsų gražbylystės ir aksesuarai? Mažosios raidės virsta didžiosiomis, paskui vėl gali ramiai susimažinti, palikdamos vietos Dievo paslapčiai, paradoksui, malonei. O iš mūsų pusės – velykinei tikėjimo ir meilės drąsai.

Karalius Erodas vienoje pjesėje, klausinėdamas apie Jėzų, išgirsta iš savo dvariškių, kad jis buvojąs visur, bet surasti jį labai sunku. Tie, kurie ima tikėti ir skelbti Jėzų Kristų, remiasi ne įrodymais. Ne tuo, kad yra gavę tikslų adresą, kur prisiregistravęs mirties ir nuodėmės nugalėtojas. Daromas drąsus sprendimas, į Jėzų palinkstama, netikėtam džiaugsmui pripildžius širdį ir nepaisant jokių prieštaravimų. Marijai Magdalietei gana vienintelio žodžio, intonacijos, kad vietoj sodininko rastųsi mylimas mokytojas. Visam gyvenimui ir visoms jo situacijoms.

Latako gatvėje, kopiant į kalną, kairėje ant sienos jau kuris laikas kažkas išrašęs dailia mokykline kirilica: Ja tebia liubliu! Šalia tas pats prisipažinimas ukrainietiškai, jau kitos rankos pridurtas. Turbūt taikyta į politines realijas. Sakytum, gana vykęs karo komentaras. Bet šiuo metu norisi fantazuoti, kad skaitai tai, kas palikta Velykų naktį. Labai anksti, dar neišaušus, be liudininkų. Nežinia, kas rašė. Nežinia, kam skirta. Absurdas manyti, jog dėl tokio užrašo staiga tapai šioje gatvėje labiau mylimas. Įrodymų, tikrumo tiek pat, kiek skabant ramunės žiedlapius.

Bet Kristaus prisikėlimo geroji naujiena taip ir laikosi. Eini pro šalį ir pamatai. Pamatai ir įtiki. Dar kartą – aleliuja.