Asirijos rytų bažnyčia, nestoras ir vakarai

1625 m. Kinijoje veikusią jėzuitų misiją pasiekė netikėta žinia – darbininkai atsitiktinai atkasė 635 m. krikščionišką paminklą, stelą, kinų ir aramėjų kalbomis aprašančią 150 krikščionybės metų šiame krašte. Nors europiečiai manė, kad jie – pirmieji, nešantys Evangelijos žinią kinams, stela skelbė, kad dar prieš tūkstantmetį čia stovėjo vienuolynai ir gyvavo didelės bendruomenės, „Kinijai skelbusios Šviesųjį Daqin tikėjimą“. Tai buvo Asirijos Rytų Bažnyčia.

 

Antiochija ir Seleukija-Ktesifonas

 

Dar Pirmajame Petro laiške minima krikščionių Bažnyčia, esanti Rytuose, už Romos imperijos ribų: „Jus sveikina kartu išrinktoji Babilone“ (1 Pt 5, 13). Tradicinėje Bizantijos politinėje vizijoje buvo skiriami penki apaštališkieji sostai, penkios katedros (pentarchija) – Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos, Jeruzalės ir Antiochijos. Neaprėpiamieji Rytai buvo priskiriami Antiochijos patriarchatui. Tačiau šiandien istorikai jau atskiria Rytų Bažnyčios istoriją nuo Antiochijos bendruomenės istorijos.

Ši Bažnyčia, kurios oficialus pavadinimas yra Šventoji Apaštališkoji Visuotinė Asirijos Rytų Bažnyčia, save kildina iš karaliaus Abgaro, apaštalų Tomo ir Tado (aram. Addai, vienas iš 70 apaštalų) misijų. Daug vakariečių žino legendą apie karalių Abgarą, kaip jis susirašinėjo su Kristumi, kaip Kristus jam nusiuntė stebuklingą rankomis netapytą (acheiropoieta) savo atvaizdą, bet mažai kas žino, kad apaštalas Tadas Edesos mieste įsteigė vyskupo sostą. Nors daugelis to meto įvykių yra legendiniai, tikrai žinoma, kad dar iki III a. į Rytus nuo Izraelio egzistavo po Azijos platybes išsibarsčiusios krikščionių bendruomenės su sąlyginiu centru Edesoje, vėliau – Seleukijoje-Ktesifone (netoli šiandienos Bagdado).

Mes pripratę skaityti Šventąjį Raštą taip, tarsi jis būtų parašytas vakariečiams, o nuorodos į nepažįstamas Rytų vietoves mums nesiskiria nuo pasakojimų apie mitologines karalystes. O Asirijos Bažnyčios nariai didžiuojasi, kad Adomas ir Ieva buvo apgyvendinti prie Tigro ir Eufrato upių, t. y. Asirijoje, kad Senasis Testamentas gausiai aprašinėja šio krašto istoriją, kad trys išminčiai, atėję aplankyti naujagimio Jėzaus, buvo persai. Liturgijoje jie meldžiasi aramėjų kalba, t. y. ta pačia kalba, kuria pamokslavo Kristus (tiesa, kitu dialektu). Skaitydami Biblijos pasakojimus jie skaito apie įvykius kraštuose, kuriuose gyvena.

Žinoma, tai galime pasakyti tik apie asirus, gyvenančius Rytų Bažnyčios paplitimo teritorijos vakaruose, nes ši bendruomenė taip pat didžiuojasi gausia ir sėkminga misionieriška veikla. Vien pirmaisiais amžiais Rytuose egzistavo trys didžiosios bendruomenės, susibūrusios aplink apaštališkuosius sostus: šv. Tado bendruomenė Edesos karalystėje, šv. Baltramiejaus bendruomenė Persijoje ir šv. Tomo bendruomenė Indijoje. Edesoje įsitvirtinus persams, 280 m. vyresnysis Rytų vyskupas perkėlė savo katedrą į naujosios persų Sasanidų imperijos sostinę. Iš ten jis siuntė savo vienuolius į centrinę Aziją, Kiniją, Mongoliją ir kitus kraštus.

Su „Vakarų“ Bažnyčia („Vakarų“ – kabutėse, nes asirams jau mūsų Artimieji Rytai yra Vakarai; čia ir toliau „Vakarai“ reikš regionus, kuriuos mes priskiriame katalikų ir ortodoksų Bažnyčių tapatybėms, t. y. į kuriuos patenka ir dalis mūsų „Rytų“) asirai išsiskyrė po Efezo visuotinio susirinkimo. Dar 280 m., perkėlęs katedrą, pagrindinis Rytų vyskupas pasiskelbė katoliku, t. y. vyresniuoju vyskupu. Kai Antiochijos patriarchas pareiškė pretenzijas į jurisdikciją Rytuose, 424 m. katolikas Mar Dadišo paskelbė, kad jis visada buvo ir visada liks nepriklausomas nuo „Vakarų“ Bažnyčių patriarchų (Mar aramėjiškai reiškia „šventasis“, taip tituluojami ir Asirijos Bažnyčios vyskupai). 431 m. Efezo visuotiniame susirinkime didieji „Vakarų“ patriarchatai ekskomunikavo sirą Konstantinopolio patriarchą Nestorą. Kartu su juo – visus siriškosios krikščionybės atstovus, rėmusius Nestorą. Todėl „Vakaruose“ Asirijos Rytų Bažnyčia imta vadinti „nestorijonų Bažnyčia“.

Nuo VI a. „Vakaruose“ paplito Filokseno Maburgiečio sukurtas naratyvas, pasak kurio Asirijos Bažnyčia 431 m. atskilo nuo Antiochijos patriarchato. Tačiau, asiriškosios krikščionybės tyrinėtojo Nikolajaus Selezniovo nuomone, tai yra mitas, nes Asirijos Bažnyčia ne tik turėjo savo apaštališkųjų katedrų, bet ir iki pat 424 m. de facto tvarkėsi visiškai savarankiškai. Su Antiochijos Bažnyčia ją siejo tik bendra teologinė tradicija, kuri po 431 m. iš Antiochijos buvo išstumta.

 

Asirijos Rytų Bažnyčia ir Nestoras

 

Vienas iš skaudžiausių klausimų, kuris iškyla vakariečiams susidūrus su Asirijos Rytų Bažnyčia, – ar ji yra nestorijoniška? Paprastai ortodoksai ir katalikai yra įsitikinę, kad Nestoras (Nestorijus), kuris buvo ekskomunikuotas Efezo susirinkime, mokė apie radikalią Kristaus žmogystės ir dievystės skirtį (neva Kristus buvo atskirai žmogus ir atskirai – Dievas), neigė, kad Marija yra Dievo Motina (tik žmogaus). Asirijos Bažnyčią jie vadina „nestorijoniška“.

Jų nusivylimui, Nestoras tikrai šioje bendruomenėje yra gerbiamas, o jo mokymas – autoritetingas. Nepakanka pasakyti „gerbiamas“ – jis paskelbtas vienu iš trijų šventųjų Didžiųjų Graikiškųjų Mokytojų (kartu su Diodoru Tarsiečiu ir Teodoru Mopsuestiečiu), yra liudijimų, kad senovėje jie buvo minimi kiekvienose rytiečių pamaldose. Tačiau Nestoro mokymas, kurio jie laikosi, nėra tas mokymas, kuris buvo pasmerktas 431 m. Efeze.

Skirtingai nei „Vakaruose“, kur visi Nestoro veikalai buvo sudeginti, Asirijos Bažnyčioje buvo išsaugotos Nestoro pamokslų ištraukos ir bent vienas pilnas jo veikalas – „Herakleido knyga“, kurioje jis įrodinėja, kad niekada nebuvo nestorijonas (Efeze pasmerkto mokymo išpažinėjas). Nestoras tvirtino niekada neneigęs teisės liturgijoje vadinti Švč. Mergelę Mariją Dievo Motina (ar Dievo Gimdytoja – Theotokos), o savo teologiją pasiūlęs tam, kad sutaikytų dvi besiginčijančias tikinčiųjų frakcijas, kurių viena Mariją vadino Dievo Gimdytoja (Theotokos), kita – žmogaus Motina (Mētēr anthrōpou). Kadangi, pasak antiochietiškos teologijos, Kristus turi dvi skirtingas prigimtis (gr. physis, aram. kyana), tačiau dieviškąją prigimtį jis yra gavęs iš Tėvo (gimdamas prieš visus amžius), o iš Mergelės Marijos – tik žmogiškąją prigimtį (gimdamas istoriškai), todėl, pasak Nestoro, netikslu sakyti, kad ji Dievo Gimdytoja arba Dievo Motina. Neatmesdamas titulo Theotokos (jį pats Nestoras vartoja savo pamoksluose), abiem partijoms pasiūlė susitaikyti priimant titulą Mētēr Christou (Kristaus Motina), kaip, viena vertus, aptinkamą Biblijoje (skirtingai nuo Theotokos), kita vertus, išreiškiantį Kristaus prigimčių vienybę.

Šiandien Asirijos Bažnyčioje Marija yra tituluojama Ema daMshikha (Kristaus / Mesijo Motina (Mt 1, 18)), taip pat Mergele Marija (Iz 7, 14), Jėzaus Motina (Jn 2, 1), „mūsų Viešpaties Motina“ (Lk 1, 43), „mūsų Atpirkėjo Motina“ (1 Kor 1, 30). Vargu ar senovėje ji naudojo graikams įprastą titulą Theotokos (Dievo Gimdytoja) ir vėliau būtų jį pašalinusi dėl nestorijonizmo, nes lotyniškoje tradicijoje titulai Mater Dei ir Dei Genetrix buvo tiek pat neįprasti kaip ir siriškoje (jie perdėm priminė pagonių deivių titulus). Neturėdami nieko prieš titulą Theotokos, asirai kategoriškai atsisakė ekskomunikuoti Nestorą, nes jautė, esą tada privalės atsisakyti viso savo teologinio palikimo, kuriuo Nestoras ir rėmėsi.

Taigi, dera skirti „nestorijonizmą“, kaip jis suprantamas „Vakaruose“ (katalikų, ortodoksų, protestantų senojoje istoriografijoje), ir „nestorijonizmą“, kaip jis suprantamas Rytuose. Anglikonų vyskupas Arthuras MacLeanas, susipažinęs su Asirijos vyskupų mokymu, XIX a. rašė: „Iš tikrųjų jie nėra nestorijonai“ – jis buvo įsitikinęs, kad, nors išpažįsta ortodoksinį tikėjimą, asirai yra susipainioję ir neteisingai laiko Nestorą šventu. Retoriškai galime paklausti, kas yra kompetentingesni vertinti „tikrąjį“ Nestoro mokymą: ar vakariečiai, kurie dar prieš 1600 m. sudegino visus Nestoro veikalus, ar rytiečiai, kurie juos ne tik išsaugojo, bet ir laikė Mar Nestorą vienu didžiųjų savo mokytojų? Šiandien, kai veikalai yra vėl pasiekiami, nestorijonizmas tyrinėjamas iš naujo.

 

Asirų misijos pasaulyje

 

Pirmosios asiriškosios krikščionybės bendruomenės užgimė Partų imperijoje, kurioje, skirtingai nei Romos imperijoje, krikščionys nebuvo persekiojami. Tolimiausios rytų krikščionių bendruomenės buvo įkurtos Indijoje, jos iki šiol kildina save iš apaštalo Tomo misijos. Tačiau, įsitvirtinus zoroastristinei Sasanidų imperijai, krikščionių padėtis pablogėjo.

III a. zoroastristų kunigo Kartiro padaryti įrašai ant Zoroastro Kaabos teigia, esą jam pavyko palaužti nasara ir kristijan, t. y. krikščionis. Sasanidai traktavo krikščionis ne tik kaip kitatikius, bet ir kaip Romos imperijos agentus, ypač po Milano edikto, legalizavusio krikščionybę. Turėkime omeny, kad visus visuotinius susirinkimus šaukė Konstantinopolio imperatorius, o pats Konstantinas Didysis ragino persus atsiversti į „tikrąjį tikėjimą“. Todėl negailestingiausi persekiojimai Persijoje vyko Šapūro II valdymo metais (309–379), kai Romos imperijoje krikščionybė kaip tik nustojo būti persekiojama ir pradėjo triumfuoti.

Situacija pasikeitė tik po Efezo ir Chalkedono schizmų. Persai pasinaudojo padėtimi ir parėmė Vakarų ir Rytų sirų ritų krikščionis, persekiodami melkitų dvasininkus, kad išvaduotų savo imperijos krikščioniją iš Romos imperijos įtakų. Persekiojimai vertė Asirijos Rytų Bažnyčios narius migruoti įvairiomis pasaulio kryptimis, o santykinė parama leido efektyviai organizuoti misiją.

Asirijos Rytų Bažnyčia plito Levante, Arabijos pusiasalyje, šiandienos Irako, Irano, Turkmėnijos, Afganistano, Pakistano, Indijos, netgi Kinijos teritorijoje (plėtra vyko Šilko keliu). Iki XIV a. krikščionybę priėmė nemažai mongolų, Asirijos Rytų Bažnyčia kartu su Ortodoksų Bažnyčia ir Katalikų Bažnyčia buvo viena iš trijų didžiųjų pasaulio krikščionių bendruomenių. Tačiau jos ekspansiją palaužė islamo iškilimas ir mongolų atsivertimas į šį naują tikėjimą.

Iš pradžių kalifatas toleravo asiriškąją krikščionybę, nes krikščionys buvo Artimųjų ir Tolimųjų Rytų mokslo šviesuliai. Kalifato atsiradimo metu Asirijos Rytų Bažnyčia jau buvo apėmusi daugybę skirtingų kultūrų ir turėjo didžiulį bažnytinių mokyklų tinklą. Jose studentai mokydavosi Šventojo Rašto interpretacijos (siriškoji-antiochietiškoji teologijos mokykla pasižymėjo pažodiniu, istoriniu Rašto aiškinimu), kalbų ir pasaulietinių mokslų. Be to, iš krikščioniškosios Bizantijos Bizantijos imperijos į Persiją bėgant pagonims filosofams, visus jų laimėjimus perėmė vietiniai, Persijos krikščionys.

Būtent asirų krikščionių dėka Vakarus pasiekė Platono, Aristotelio ir daugelio kitų klasikų darbai. Tai krikščionys vertė graikų filosofiją į arabų kalbą, kad su ja galėtų susipažinti musulmonai. Asirus skirdavo į aukštas biurokratines pareigas, jų Bažnyčios patriarchas buvo aukščiausias krikščionių atstovas kalifate. Tačiau kai visi mokslo laimėjimai buvo perduoti arabams, krikščionių sąlygos ėmė vis labiau blogėti, kol prasidėjo tiesioginiai persekiojimai.

Todėl, krikščionybę rėmusiems mongolams pradėjus nukariauti musulmonų kraštus, krikščionys noriai naudojosi proga atkeršyti. Bet kai į islamą atsivertė patys mongolai, Asirijos Rytų Bažnyčia atsidūrė prie išnykimo ribos ir pasiekė dabartinį savo būvį. Regionuose, kur ji išgyveno, ji išliko tik dėl daugybės kankinių ir bendruomenių uždarumo.

 

Asirų teologijos bruožai

 

Jau II a. Mesopotamijoje egzistavo nepriklausoma Edesos mokykla, įkurta Abgaro dinastijos karalių. 350 m. šv. Jokūbas Nisibietis pagal Diodoro Tarsiečio modelį įkūrė mokyklą Nisibio mieste (šiandien – Nusaibinas), ją asirai didžiuodamiesi vadina pirmuoju pasaulio universitetu, nes joje buvo teologijos, filosofijos ir medicinos skyriai. Šių mokyklų egzistavimas (vėliau jos susiliejo į vieną) rodo tam tikrą asirų tradicijos savarankiškumą, nors ji daugeliu atžvilgių sutampa su antiochietiška.

Asiriškoje teologijoje vengiama spekuliacijų, stengiamasi laikytis biblinių tekstų, titulų, formuluočių. Kadangi Biblija gausiai aprašo kraštų, kuriuose gyvena asirai, istoriją, tai žymiai labiau pabrėžiamas istorinis Rašto aspektas. Jų mąstymas, kultūra yra gerokai artimesni biblinei semitų kultūrai nei helenizmui.

Asirai kalbėjo aramėjų kalba (Edesoje vyravo dvi kalbos – aramėjų ir graikų), jie glaudžiai bendravo su žydų bendruomene (atrodo, kad santykiai su žydais pašlijo daug vėliau nei „Vakaruose“). Jėzų Kristų jie vadina Ešu Mšicha („Jėzus Pateptasis“, „Jėzus Mesijas“), nevartodami graikiško „Kristus“, jų teologai ilgai mieliau rašė poezijos rinkinius ir giesmes apie Šventąjį Raštą, o ne traktatus (pagal tas giesmes ir buvo mokomi biblistikos studentai), kur kas labiau pabrėžiama moralės, gerų darbų reikšmė, būdingas asmeniškumas, konkretumas. Didieji Graikų Mokytojai Teodoras, Diodoras ir Nestoras asirams buvo per daug helenistiniai autoriai, kuriuos reikėjo „dehelenizuoti“, o Vakaruose, priešingai, jie buvo kaltinami „žydavimu“. N. Selezniovo nuomone, tikėtina, kad arba asirai skaitė žydų rabinų midrašus, arba abi bendruomenės turėjo bendrus šaltinius, iš kurių klostėsi dvi labai gretimos tradicijos.

Svarbiausios asirų teologijos figūros – šventieji Afraatas Persas (280–345), Efremas Siras (306–373), Simonas Stulpininkas (388–459), Narsajus (399–502), Babajus Didysis (551–628), Izaokas Siras (613–700). Asirija nuo pat pradžių garsėjo radikaliu asketizmu – daugybė vietinių krikščionių tapdavo vienuoliais arba gyvendavo uždarose šeimų bendruomenėse. Afraatas buvo vienos iš tokių bendruomenių auklėtinis. Savo veikaluose jis pristato krikščionių mokymą ir polemizuoja su judaizmu. Jo dėstymo pobūdis ir temos išduoda, kad tuo metu bendruomenės dar neturėjo apibrėžtos tapatybės ir žmonės svyravo tarp jų.

Efremas Siras ir Narsajus – didieji asirų poetai, kūrę giesmes apie Šventąjį Raštą. Abu buvo vienuoliai, abu mokėsi ir mokė teologijos mokyklose. Tačiau iškiliausias siriškos vienuolių asketikos pavyzdys – Simonas Stulpininkas.

Simonas sukūrė naują vienuoliško gyvenimo formą – gyvenimą ant stulpo (ant mažo, bet itin aukšto bokšto). Ant stulpo nenusileisdamas jis gyveno 42 metus. Jis atsisakė nusileisti ir tada, kai visą jo kūną, dar esant gyvam, ėmė griaužti kirminai.

Babajaus Didžiojo raštai svarbūs kaip pirmoji Asirijos Bažnyčios reakcija į origenizmą. 553 m. Konstantinopolyje origenizmas pasmerktas kaip erezija ir jo sekėjai ėmė veržtis į imperijos pakraščius. Nors origenizmas, kaip aleksandrietiškas mokymas, nebuvo priimtas ir likta prie antiochietiškos paradigmos, jis niekada nebuvo oficialiai pasmerktas. Tai reiškė, kad, pavyzdžiui, nebuvo pasmerkta apokatastazės (visų žmonių išganymo ir visatos grąžinimo į pradinę gėrio būklę) idėja. Ją aptinkame, pavyzdžiui, Izaoko Siro veikaluose.

Izaokas Siras buvo evagriškojo dvasingumo populiarintojas (jo autoritetas buvo toks didelis, kad, nors buvo nestorijonų vyskupas, jis paskelbtas Ortodoksų Bažnyčios šventuoju). Evagrijus, kaip ir Origenas, buvo pasmerktas Bizantijoje, tačiau nepasmerktas Asirijos Bažnyčioje, kur netgi laikytas šventuoju ir „didžiausiu iš Žinančiųjų“. Daugybė jo raštų Bizantijoje buvo sunaikinti, tačiau išliko jų vertimai į sirų kalbą. Izaokas sukūrė savitą Evagrijaus mokymo interpretaciją, taip pat mokydamas apie minčių ir aistrų sekimo svarbą, beaistriškumą (apatheia) kaip pirmąjį asketo tikslą.

Kaip graikų Tėvai, asirai turi mokymą apie teozę – „Dievas tapo žmogumi, kad iš [prisiimto] žmogiškumo Savyje sukurtų dieviškąjį Atvaizdą“ (Nestoras) ir kad kiekvienas žmogus pagal prigimtį taptų kaip Kristaus. Čia derėtų pabrėžti, kad, kaip ir graikų tradicijoje, sirai žmogaus prigimtimi vadina visų pirma tą prigimtį, kurią buvo gavęs Adomas iki nuopuolio. Jie suvokia, kad nuopuolis atnešė į pasaulį blogį ir kad norint išsivaduoti iš to blogio būtinas krikštas, tačiau krikšto vaisių dažnai apibūdina kaip grįžimą prie tikrosios žmogaus prigimties.

Vakaruose, katalikų ir protestantų teologijoje, įsigalėjo šv. Augustino suformuluotas požiūris, kad žmogaus prigimtis (natura) buvo iškreipta pirmosios nuodėmės (todėl kalbama apie „prigimtinę nuodėmę“). Graikų, o ypač asirų tradicijoje toks požiūris atrodo labai neįprastas. Šiedvi tradicijos nevartoja termino „prigimtinė nuodėmė“ (vietoj jo – „protėvių nuodėmė“), o nuopuolį apibūdina kaip prigimties iškreipimą, nukrypimą nuo jos. Teodoras Mopsuestietis netgi yra parašęs veikalą „Prieš prigimtinės nuodėmės gynėjus“. Taigi, asiriškoji teologija yra optimistinė ir labai pabrėžianti Dievo malonę – žmonių prigimtis asirams gera, o visų išganymo klausimas mažų mažiausiai atviras.

Žinoma, istoriškai svarbiausias asirų teologijos bruožas buvo Kristaus dviejų prigimčių skirtumo pabrėžimas (tai antiochietiškas bruožas). Jie analizavo, kurie titulai nurodė Jėzaus žmogystę, kurie – dievystę, kurie – bendrą asmenį, ir pabrėžė ateopatiją – mokymą, kad Dievas niekada nesikeitė ir niekada nekentėjo. Šis mokymas kilęs iš Dievo absoliutaus transcendentiškumo pabrėžimo žydų kultūroje. Tačiau Asirijos Bažnyčioje visada buvo gerbiama ir Kristaus auka.

Kryžius asirų šventovėse naudojamas kaip vienas pagrindinių papuošimų. Dėl gyvenimo musulmonų valstybėse atsisakyta paveikslų ir palikti tik du pagrindiniai simboliai: kryžius ir kaligrafiškai užrašomas Dievo vardas (aramėjų kalba). Žegnojimasis netgi yra priskirtas vienam iš septynių sakramentų.

Asirai turi kitokią sakramentų sampratą, todėl septynis sakramentus sudaro krikštas, kunigystė, aliejaus apeigos (sutvirtinimas ir ligonių patepimas), Komunija, atgaila, Šventojo Raugo įmaišymas, Kryžiaus ženklas. Komunijai naudojama rauginta duona, kurios raugas turi būti paimtas iš senesnio Komunijos raugo (tikima, kad pirmąjį raugą atnešė apaštalas Tadas).

Yra kai kurių skirtumų teikiant sakramentus. Senuosiuose krikšto sakramento tekstuose Šventoji Dvasia yra vadinama Motina (nes aramėjiškai Ruach, kaip ir lietuviškai Dvasia, yra moteriškosios giminės; šis titulas neturėtų prasmės graikų ar lotynų kalbose, kur Dvasia – niekatrosios arba vyriškosios giminės). Eucharistiniame kanone nėra Paskutinės vakarienės žodžių (naudojama apaštalų Tado ir Marijaus liturgija).

 

Ekumenizmas

 

Atsigręžimas į Asirijos Rytų Bažnyčią padeda prisiminti, kad krikščionybė – tai ne tik katalikybė, protestantizmas ir stačiatikybė. Krikščionybė – netgi ne Vakarų religija. Ji kilo Artimuosiuose Rytuose, o asiriškoji jos forma orientališkumu gali lygiuotis net į budizmą. Vakarietiška dogmų formuluotė taip pat nėra vienintelė įmanoma.

Per ilgą istoriją po Efezo susirinkimo asirus į „tikrąją Bažnyčią“ bandė atversti visi, kas tik galėjo. XIX a. jų kraštuose veikė vokiečių liuteronų, anglikonų, rusų ortodoksų, katalikų, amerikiečių protestantų misijos. Nepaisant to, asirai sugebėjo išsaugoti savo tapatybę, o šiandien gali būti pavyzdžiu tiek tarpreliginio dialogo, tiek ekumenizmo kontekste.

Gyvenanti Azijoje Bažnyčia per šimtmečius susiformavo tam tikrą santykį su Azijos religijomis, kultūra. Ši patirtis gali būti naudinga Vakarų konfesijoms, kurioms Rytų kultūra vis dar yra nauja. Be to, Asirijos Bažnyčia dažnai buvo atvira dialogui su kitomis krikščionių bendruomenėmis ir siekė vienybės (iškalbinga, kad Izaokas Siras dar tūkstantis metų iki ekumeninio sąjūdžio atsiradimo sugebėjo tapti kitos Bažnyčios šventuoju).

Skaitytojams kaip vienybės pastangos pavyzdį norėčiau pateikti pasakojimą apie Bar Savmos kelionę į Europą iš N. Selezniovo knygos „Rytų Bažnyčios istorija. Trumpa istorinė apybraiža“:

„Mar Javalachi katalikosato pradžioje (1287–1288) Bar Savma, gavęs atitinkamus chano įgaliojimus, iš Magari leidosi į tikrą „ekumeninę“ kelionę po Vakarus, lBet romaje [...]. Aplankęs [Konstantinopolio] imperatorių Androniką II (1282–1328), jis jūrų keliu iškeliavo iš Konstantinopolio į Neapolį, tada – į Romą, kur jį priėmė kardinolai (popiežius Honorijus IV buvo neseniai miręs). Daktaras Wigremas pažymi: „Net hierarcho iš Marso vizitas būtų mažiau neįtikėtinas įvykis!“ Po vizito Romoje Bar Savma apsilankė Paryžiuje, kur susitiko su Pilypu IV Gražiuoju, o 1287 m. aplankė Gaskoniją, kur matėsi su Anglijos karaliumi Eduardu I. Jiedu kalbėjosi apie naują (taip ir neįvykusį) Kryžiaus žygį, Bar Savma atliko apaštalų Tado ir Marijaus liturgiją ir suteikė Komuniją didžiajam Anglijos karaliui. Grįžęs į Romą, susitiko su popiežiumi Mikalojumi IV (1288–1292) ir iš jo rankų Verbų sekmadienį pats priėmė Komuniją. Vėliau ir ten, popiežiui leidus, atliko Tado ir Marijaus liturgiją.“