Mėlynakis
Dujų katilo signalinė lemputė žiūri priešais tarytum akis. Ne šiaip kokia išsprogusi, nenatūraliai pažaliavusi, kaip būdavo ant radijo imtuvo „Baltika“ mano vaikystės namuose. Ši – gražiausia ir taisyklingiausia. Migdolo riešuto formos. Rugiagėlių žydrumo. Net su voku, nors mirkčioti nemirkčioja. Kai katilas ūžaudamas ir spragsėdamas užsikuria, ta akis įsijungia. Po kurio laiko ji pasidaro juoda ir negyva, o paskui ir vėl skaisčiai nušvinta. Atrodo, tie periodiški žybčiojimai, lydimi audros garsų, turėtų ilgainiui tave papjauti. Bet tik iš pradžių įkyru. Pamažėliais pats įsitrauki į katilo ritmą ir lauki pergalingo akies pasirodymo. Įdomiau už televizorių.
Dėl to gražumo galėtum beveik melstis ar atlikti vakarinę sąžinės sąskaitą. Dar nubraižyk aplinkui trikampį, apvedžiok spinduliais, ir išeis tikras Apvaizdos ženklas. Kaip Vilniaus katedros altoriuje ar virš Aušros vartų. Beje, kodėl rodoma tik viena Dievo akis? Šventasis Raštas mini abi. Gal Dievui jau užtenka vienos, kad mus kiaurai permatytų? Kita – tik ypatingais atvejais. Ar yra pavargusi nuo žiūrėjimo šitiek amžių.
Nors gavėnia, taigi, manytum, rūsčios atgailos ir pasninko dienos katalikui, bet jubiliejiniais Gailestingumo metais viskas truputį kitaip. Laisviau, linksmiau. Graudūs verksmai, kryžiaus kelio stotys, kaip ir sesers Faustinos grėsmingi regėjimai, įgiję optimistinių gaidų. Gana prisidejavome prie bolševikų ir vėliau. Anądien pro langą nugirstu, kaip gatvėje keli egzaltuoti moteriški balsai garsiai dudena rožančiaus paslaptis. Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Kol svarstau, kas čia per naujiena, iš ten pat, maldai pavymui, drioksteli čaiži juoko salvė. Irgi moteriško. Šypsausi ir pats dėl tokios kombinacijos. Mėlynoji akis pabūna ir dingsta. Apačioje tylu. Rožančiaus kalbėtojos turbūt pasuko į Išganytojo gatvę. Dabar jau linkiu, kad jos tęstų ir tęstų. Kasdien po mano langu visu balsu sveikintų Švenčiausiąją Mergelę.
Ne mums, deja, perprasti, kaip veikia Apvaizda, kad ir vienintele į mus nukreipta akimi apžvelgdama viską. Pasak Jėzaus, nė nesvarbu tai žinoti. Svarbiausia – atsiversti ir tikėti. Antai Pilotas pačioje Šventykloje, aukojimo metu, praliejo nekaltą kraują. Ir nieko, jokio pasiaiškinimo iš aukštybių. Kelis kartus per šią gavėnią, uždavus retorinį klausimą, ką daro Dievas žmogiškųjų tragedijų metu, buvo girdėti žvalūs, užtikrinti atsakymai, kad jo vieta esanti ten, tarp aukų. Skamba gerai, kitiems net naujoviškai. Žinoma, nepulsi teirautis, kaip patikrinti, ar tas solidarumas tikras ir ką jis keičia. Jėzus miršta ant kryžiaus be paguodos, visiškai apleistas dangaus Tėvo. Krikščioniui turėtų pakakti atsiradusio panašumo į Jėzų, tai yra brangiausia. Jėzaus pavidalas, forma laiduoja viltį. Skaitau gražų prancūzų klasiko sakinį, kad kiekvienas mušamas veidas nedelsiant virsta Jėzaus veidu. Tai kodėl bažnyčiose liepiame šypsotis ir panėšėti į Džeimsą Bondą?
Aišku, gavėnios neišgelbės jokios replikos. Juo toliau, juo labiau ji virsta šukėmis, pavieniais kadrais, prisiminimais, kuriuos palydi anas skardus juokas arba dar kas blogesnio. O gal ir nereikėtų kaip nors gelbėti? Net Evangelijos džiaugsmo. Dievas pats sudėlioja ir toliau sudėlios kiekviename gyvenime tas mozaikas, kurių jam reikia, kad darsyk išryškėtų išganingoji Jėzaus pergalė. Patys to nepajėgtume. Čia, jei nori, jo didysis gailestingumas mūsų atžvilgiu. Turėtum staugti iš apmaudo ir nevilties savo gatvėse ir bažnyčiose, bet žybteli mėlyna akis, siūlydama jai pasiduoti. Ar atsiduoti. Juk tikėjimas – nuolankiųjų laimikis.
Atrodo, kad šildymo sezonas nesibaigs iki Velykų, todėl vis matysiu, kaip trūkčiodama įsižiebia ir vėl gęsta dujų katilo lempelė. Kasdieniai Apvaizdos blyksniai. Saldus rugiagėlių žydrumas. Thomas Mannas savo apsakyme „Tonio Kregeris“ nepatikliai, su nuoskauda rašė apie mėlynų akių burtus. Herojų pažemina ir išduoda mėlynakis draugas. Nežinia, kaip ten bus su šia akimi, ar ji galėtų suklaidinti, apgauti. Negi dabar pamokytum ją ar pataisytum. Mėlynas jos švytėjimas jau padarė savo. Gerai žinoma, kaip sunku išsisukti, pakliuvus jos valdžion.
