Romanas „Partizanas“ be partizanų
Mindaugas Milinis. Partizanas. Istorinis romanas. V.: Briedis, 2015. 420 p.
Meluočiau sakydama, kad Mindaugas Milinis su savo romanu išdygo it Pilypas iš kanapių. Ne, ne, jis jau apšilęs kojas istorinėje prozoje su publicistiniais kūriniais „Afganistano kariai. Prisiminimai po dvidešimties metų“ ir „Afganistano kariai. Antra knyga“. Autorius turi dvidešimties, o gal ir daugiau metų darbo žiniasklaidoje patirtį: rašo tekstus, redaguoja. Šį kartą iš Afganistano karo laiko mašina keliamasi bene 40 metų – į Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kada ir prasideda kūrinio veiksmas. „Partizanas“ puikiai dera „Briedžio“ leidyklos istorinių knygų lentynoje, pradžiugindamas dar ir tuo, kad kalba lietuvis, o ne koks vokiečių parašiutininkas ar pilotas; pagaliau dėmesys skiriamas pokario kovoms Lietuvoje. Atskleidžiama iš Tilžės kilusio vermachto šaulio Dovo Gelžaičio drama, ryškiai piešiamas kaimo berno Liudo Apuoko likimas. Veikia ir stribai, ir partizanai, ir vaikai, ir gimnazistės, ir NKVD karininkai, ir kaimo moterėlės. Visi.
Prūsas Dovas, Antrojo pasaulinio karo metais kovojęs Vokietijos pusėje, nenori patekti į sovietų nelaisvę; žūtbūt stengiasi pabėgti į Vakarus, tikisi rasti žmoną ir sūnų. Tačiau plaukdamas Baltija netyčia atsiduria ne Gotlande, bet Latvijoje, vėliau Žemaitijoje ir sunkiai tęsia kelionę per okupuotą Lietuvą. Kitas veikėjas, jaunuolis Liudas Apuokas, romane spėja pabūti ir kaimo bernu, ir striboku, ir partizanu; pasisvečiuoja visuose tuometinės visuomenės paribiuose. Žodžiu, pabūna ir laisvės gynėju, ir išdaviku. Spėjama ir meilės liniją apčiuopti, tik ji dingsta taip ir neišryškėjusi. Galiausiai Dovas randa sūnų, žmoną pamiršta, o Liudo laimėjimas – nepasiduoda okupantui gyvas, ta pačia savižudiška granata susprogdina dar ir okupantų būrį. Tekste vykęs perėjimas iš prisiminimų (būtojo laiko) į veiksmo scenas (esamąjį laiką). Taktą diktuoja ir dokumentikos intarpai prieš kiekvieną pasakojimą. Ištraukos iš partizanų atsiminimų susieja naratyvą su Lietuvos istorija ir priartina romaną prie trauminio paveldo, apie kurį vis dar mažai kalbame.
Čia knyga ar veiksmo filmas?
Jau minėjau, kad kūrinio veikėjai atstovauja visiems, net patiems ploniausiems ir perregimiausiems visuomenės sluoksniams. Todėl svarbu paminėti, kad ir veiksmas pinasi greičiau nei virbalais mezgančios močiutės siūlas. Pasitaiko, kad knygos anotacija sako visai ką kita nei turinys. Kad tai tampa tendencija, įrodo ir šis atvejis: apatinė knygos viršelio dalis smarkiai susipyktų su knygos turiniu, jei tik turėtų progą susitikti. Ten minima, kad romane pagrindiniai du personažai – Liudas ir Dovas. Tačiau tekstas neapsiriboja šiomis siužetinėmis linijomis, jų čia 13, o gal ir dar daugiau. Kiekviename knygos puslapyje (ar tik jo kamputyje) pasirodančiam šalutiniam veikėjui skiriama dėmesio. Aiški pasidaro kiekvieno stribo ar NKVD karininko likimo linija, kiekvieno pro šalį einančio ūkininko baigtis. Trečiaplanis ar net ketvirtaplanis personažas gali trumpai pasijusti svarbus, tačiau tai blaško skaitytoją. Ypač jei jis nepasižymi atidumu. Taip ir žaidžiama su dėmesio koncentracija. Įvykių tėkmė priartina tekstą prie tikro nuotykių, veiksmo ar „šaudyk–gaudyk“ filmo. Autoriaus gebėjimas nuosekliai aprašyti veikėjų poelgius ir tiksliai apibūdinti garsus priverčia skaitytoją jei ne patį pasijusti pokario Lietuvoje, tai bent įsivaizduoti, kad čia pat stribai geria samagoną, netyčia susišaudo ar kitaip „gina šalį nuo buržuazinių likučių“. Ne rašytojo, žurnalisto ar redaktoriaus darbą M. Miliniui reikėjo rinktis, o režisieriaus, nes tekstas toks kinematografiškas, kad retkarčiais ir žadą atima. Taip ir nesupranti – žiūri filmą ar skaitai. Galima sakyti, kad romano kalba lengva ir paprasta, vos vos pabarstyta charakterių gvildenimais ir stipriai persūdyta rusiškais keiksmais.
Knygos svoris
Ką ir kalbėti – knyga sveria tiek, kiek vidutiniškas 400 puslapių leidinys kietais viršeliais. Bet verčiau koncentruotis į turinio svorį. Nors autorius, atrodo, labiausiai susitelkė į aštrų knygos siužetą. Gal todėl ir pasigedau idėjinio pagrindo, kuris turėjo būti partizaninio karo pamatas. Taip, čia veikia du poliai – gėris ir blogis, tačiau pamirštami veikėjų vidiniai išgyvenimai. Juk jie galvodavo ne tik apie šlampančias kojas, norą užtraukti dūmą ar ausiai malonią automato serijos melodiją. Juos lygiai taip pat jaudino ir tikslas, dėl ko jie aukojasi ir rizikuoja. Juk, be paviršutiniško noro pabėgti į užsienį, egzistavo ir noras nubausti okupantą, išvyti jį ir išvaduoti Lietuvą. To knygoje labiausiai ir pasigedau.
Tačiau spaudžiu dešinę autoriui už sveiką personažų vertinimą. Partizanai nėra heroizuojami, garbinami. Jie vaizduojami kaip paprasti kaimo bernai, tėvų auginti laisvoje šalyje. Todėl ir kovoja su okupantais nuoširdžiai, o ne dėl to, kad Dievas jiems suteikė magiškų galių ir neišmatuojamus moralės klodus. Skaitytojui paliekama erdvės pačiam vertinti partizanų veiksmus, neprikišama nuomonė. Kita pusė – stribai ir NKVD kariai – vaizduojami su aiškia ir ryškia konotacija. Neigiama, žinoma. Kad jie buvo primyžtaklyniai plėšikaujantys bedančiai, liudija ne tik autorius, ne tik išlikusi dokumentika, bet ir gyvų žmonių atsiminimai. Toliau jau pagal skonį: kas su tuo sutinka, suka į dešinę, o kas sako, kad tai tik šaržuotas paveikslas, – į kairę.
Taigi autorius susitelkia į veiksmą, dažniausiai kovos scenas, ir visai pamiršta veikėjų mintis ir jausmus. Jeigu palygintume šį romaną su tokių partizanų kaip Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto ar Justino Lelešiaus-Grafo prisiminimais ir tekstais… Ai, ką čia iš viso lyginti.
Vaizdai, skoniai ir garsai
Kinematografiškumo įspūdį knygoje sustiprina į arimus caksinčių kulkų lietus, šlapi smūgiai gumine lazda į krūtinę, buvimo vietą išduodantis cigaretės šviesulys, apakinančios sunkvežimių šviesos. Daug garso, daug šviesų, kaip vienas veikėjas pasakytų. Paimi knygą ir, rodos, varva degtinė iš jos puslapių. Atrodo, kad tas rožinis skirtukas kitą kartą bus ištrauktas kruvinas ir pradvisęs drėgnu paraku. Skaitai ir uodi prasto tabako kvapą, raugintus kopūstus, dešrą ir prakaitu prasmirdusius liaudies gynėjus. Skonio pojūčiai ir garsai tikroviški, vaizdai šokiruojantys. Nepamenu, kurioje kitoje grožinėje, apie dokumentinę net nekalbu, knygoje tiek dėmesio būtų skirta moterų prievartavimui. Kas kelintame puslapyje čekistai seilėja lietuvių moterų veidus, kumščiu trenkia į galvą ir tada pakėlę sijoną užverčia; paskui dažniausiai nušauna. Ryškių nusikaltimų vaizdų, žiaurių scenų ir įtempto siužeto pavydėtų bet kuris detektyvų rašytojas. Šiame kūrinyje autorius atsiskleidžia kaip tikras batalistas, puikiai nusimanantis apie ginklus, amuniciją. Jos apibūdinimai ir veikimo principai surašyti tiksliau nei paties A. Ramanausko-Vanago. Tačiau tenka nusiminti, kad tik į tai ir susitelkiama, rimtesnių pasvarstymų nerandame. Tyškantis kraujas ir klykiančios moterys, smulkiai aprašomi prievartavimo vaizdai daro knygą paveikią, bet ir utriruotą, nes neapčiuopiamas net mažas partizaninio karo paviršėlis, kuris žmonių ir valstybės gyvenime pranoko bet kuriuos kitus istorinius įvykius.
Rekomendacijos
Skaityk šią knygą, jei domiesi Lietuvos istorija arba mėgsti detektyvus; jei tave jaudina žiaurūs vaizdai, jei žiūri siaubo filmus ir net nemirkteli, kai vienu mostu nurėžiama galva. Neskaityk, jei esi perskaitęs partizanų atsiminimus ir dienoraščius, nes šis romanas pasirodys perdėm seklus, neišlaikantis partizaniškos dvasios. Neskaityk, jei tikiesi egzistencinio teksto. Skaityk, jei mėgsti „Kietą riešutėlį“, terminatorius ir transformerius.
Iš knygos gali tikėtis visko: įvairiaspalvių veikėjų, kalbančių iš įvairių perspektyvų, kelionės motyvų, jūros ir miško, žiaurumų, okupantų smarvės ir kaimo gyvenimo etiudų. Tik nesitikėk bunkerių romantikos, idealų aukštinimo, partizaninio karo veikimo principų, moteriai ar Tėvynei išgyvenamos meilės. Jei manai, kad šiam tekstui trūksta recenzijos bruožų, tai čia tik įžanga prieš skaitant romaną „Partizanas“. Jame esama visko, išskyrus partizanus.
