VYTAUTAS VYŠNIAUSKAIS

Branduolinė aklybė: meilė kaip vaizdinių konfliktas

Amžiną dermės praradimą meilės kaip neįveikiamo reiškinio požiūriu įžvelgia kone visi. Iki skausmo mėgstama vapėti apie tai, kad meilė yra žmogaus galias pranokstanti akla jėga. Tačiau kartu suvokiama, kad aklumas yra paprasčiausias galios regėti trūkumas. Vadinasi, meilės galia yra tik kitokios galios trūkumas, taigi neišvengiamai negatyvi. Pati meilė yra trūkumas, o toks nesuderinamumas dar labiau išryškėja dėl to, kad šio trūkumo siekiama kaip būtino gyvenimo pilnatvės elemento. Ne tik trūksta dermės tarp aklumo kaip negalios ir meilės kaip galios, bet ir paradoksalu tai, kad negalios kaip trūkumo siekiama tarsi pilnatvės savo trūkumui, kuris yra tik vidujai užslėptas pilnumas, t. y. galia regėti. Viena vertus, norėdami užpildyti trūkumą, siekiame pilnumo, kita vertus, suvokiame, kad iš tiesų siekiame trūkumu (aklumu) užpildyti savo pilnumą (pozityvią galią regėti).

Ši painiava, neabejotinai pasireiškianti tiek praktiniu, tiek teoriniu požiūriu, yra atsakymas į klausimą, kodėl meilė nėra joks laimės garantas, o neretai ir priešingai – ji garantuoja begalę kančių. Šiuo požiūriu meilė atrodo tarsi nesusipratimas. Tačiau šią painiavą, tapusią amžinu mitu, kuriame visi dalyvaujame, galima pabandyti atpainioti. Tebūnie tai mūsų užduotis.

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Suprasti, kodėl galima tą patį žmogų kartu ir mylėti, ir nekęsti, įmanu atrandant paprastą priežastį. Juk mes mylime ne tiek kitą žmogų, kiek jo vaizdinį savo sąmonėje. Tačiau tokių vaizdinių yra bent du – vieną susikuria mylintysis, į jį sudėdamas savo viltis, lūkesčius ir apskritai asmeninį moralinį kraitį. Šis vaizdinys projektuojamas šiek tiek atsižvelgiant ir į tą vaizdinį atitikti turintį asmenį, bet kur kas labiau atsižvelgiama į subjektyvią savivoką – savivaizdį. Tai yra toks mylimojo vaizdinys (pavadinkime jį „vaizdiniu kaip idealu“), kurį įprastai ir norima laikyti tikrove. Tačiau yra ir kitas vaizdinys, kurį savo elgesiu kuria pats mylimasis. Šio vaizdinio (jį pavadinkime „vaizdiniu kaip esatimi“) formavimasis taip pat priklauso nuo to, kaip tas elgesys priimamas mylinčiojo, tačiau šiuo atveju kur kas didesnę reikšmę turi paties mylimojo elgesys.

Jeigu šie du vaizdiniai pernelyg nutolsta vienas nuo kito, tuomet atsiranda meilės ir neapykantos junginys, galimas tuo pačiu metu ir tame pačiame asmenyje. Pernelyg stiprus abiejų vaizdinių suartėjimas irgi neišeina į gera. Mat tuomet nunyksta skirtis tarp fikcijos ir tikrovės, o subjektyviu meilės objektu tampa tariamai vienas vaizdinys, kuris yra matuojamas pačiu savimi, todėl viltys, lūkesčiai ir baimės negali būti nei realizuoti, nei sunaikinti – pakliūvama į nuobodulio ir rutinos spąstus: niekas nebestebina ir nedžiugina, tačiau niekas ir nebeliūdina. Meilė tampa statišku jausmu, atitinkančiu deguonies pojūtį plaučiuose, orui visada liekant tokiam pat – nieko šviežio ar grynesnio nebeįkvepiama, todėl ilgainiui tai įgauna pasmerktumo kančiai pavidalą. Tokia meilė pasmerkta žlugti, nes anksčiau ar vėliau pati save sunaikina. Tačiau pernelyg intensyvus abiejų vaizdinių suartėjimas galiausiai pasireiškia tuo, kad įsivaizduotą vaizdinį (kaip idealą) pranokstantis primestas vaizdinys (kaip idealo potencialus atitikmuo) pats tampa idealu, viršijančiu visus lūkesčius ir viltis. Tikrovė pranoksta fikciją, todėl tokia meilė yra beveik nesunaikinama, nes idealas tampa nebesvarbus ir beprasmis, nusiritęs kažkur, kur išnyksta nebeatlikdamas jokio vaidmens. Tačiau, įveikus šį vaizdinių konfliktą, kyla grėsmė susidaryti naujam vaizdiniui, kuris vėl gali atsiskirti nuo realaus asmens, Kitame tapusio idealu.

Todėl įstabiausias būdas mylėti yra užsimerkti prieš vaizdinių regimybę ir atsiverti tam, kas nematoma. Tai nereiškia susitelkimo į vadinamąjį vidinį grožį ar kokį nors mistinį dvasios sūkurį, kuris į save negrįžtamai įtraukia tartum juodoji skylė. Jokio vidinio grožio nėra, o jei ir yra, jis iš esmės nepamatomas, todėl vienintelė įmanoma meilė yra akla meilė.

Akla ne todėl, kad prieš ją beatodairiškai, nevalingai ar skausmingai lenkiamasi, o todėl, kad meilės branduolys yra neįžiūrimas. Savo priežastingumo supratimu persmelkti santykiai yra pasmerkti netikrumui ir pražūčiai. Slavojaus Žižeko žodžiais tariant, meilė atspindi kosminį disbalansą, nes „aš tave myliu“ reiškia ne ką kita, kaip tai, kad aš išsirenku kažką vieną ir jį suabsoliutinu kitų atžvilgiu, nors tam nėra jokių objektyvių priežasčių. Tačiau atsekus ar pritempus tas „objektyvias priežastis“ – psichosomatines sąmonės indikacijas – sunaikinamas vienintelis galimas meilės pagrindas.

Elementaru – išskrosti ir ištirti iki menkiausių detalių galima tik negyvą daiktą, tik tai, kas yra tapę istorija ir pasibaigę kaip dabartis. Meilė įmanoma tik tada, kai tikima kažkuo didesniu už jos atžvilgiu tuščią fiziologiją ar socialinių santykių galanteriją. Gali kalbėti apie endogenines chemines reakcijas, apie gyvybinį instinktą daugintis ar kitokias tariamas priežastis, bet fiziniai santykiai virsta metafizine meile tik tada, kai sąlyčio pamatu tampa ta metafizinė šerdis, kurią steigia tikėjimas Kitu. Aklumas yra kertinė sąvoka, žyminti žvilgsnio sutelktumą į tai, kas nematoma, kas anapus žinojimo ir šiapus tikėjimo.

Meilės tvermės dėsnis, jeigu tokį suformuluotume, mums sakytų, kad gali kisti meilės fizika, bet metafizinis branduolys visad vienodas (tartum kažkas nekintamo, kieno atžvilgiu kinta visa kita). Šiuo požiūriu meilė yra metafizinis vakuumas, kuriame prigimtinė tuštuma šaukiasi užpildoma, tačiau vakuumo pilnuma patį vakuumą paneigia, todėl tuoj ima trūkti prigimtinės tuštumos. Tai ir yra Žižeko nusakyta meilė kaip kosminis disbalansas. Tarpinio varianto nėra taip, kaip nėra būklės tarp gyvo ir negyvo, tarp tiesos ir netiesos (teiginių logikoje tai vadinama trečiojo negalimo dėsniu). Tai kitokio pobūdžio vaizdinių konfliktas, atsirandantis po to, kai sąmonėje yra įveiktas pirmasis ir kai pasiryžtama atsiverti pirmo tipo vaizdinius pranokstančiam meilės aklumui, kurį steigia šių dviejų – tuštumos ir pilnumos – vaizdinių konfliktas.

Šiame konflikte tuštuma kaip vienatvės perteklius sukelia kančią, tačiau pilnuma kaip nuolatinio buvimo su Kitu perteklius skatina individo savinaiką. Susiliejimas su Kitu, noras įeiti į jį (ir ne vien tik erotine prasme) bei siekis su Kitu tapti Vieniu yra brutaliausias savinaikos aktas. Meilė su minimizuotu destrukcijos elementu pasiekiama itin retai, todėl nesunku suprasti žodžius, kuriuos kadaise parašė Francis Scottas Fitzgeraldas: „Niekas iš sumišimo taip nepakrinka, kaip negilios sielos žmonės.“ Tarsi norėta pasakyti, kad net ir pati naiviausia meilė pražysta tik jautrių žmonių sielose, tik stipriai jaučiančiose natūrose, kurios jau vien savo kukliu buvimu esmingai užgožia net pačius galingiausius meilės prokariotus.

Meilės požiūriu prokariotas kaip metafizinio branduolio neturinti būtybė yra pasmerktas negalėjimo išsivaduoti iš savo kūniškumo kančiai. Negilios sielos žmonės neįstengia pasiekti metafizinio lygmens, todėl prarandamas meilės intensyvumas, apsiribojama fiziniu sąlyčiu su Kitu kaip su poreikių tenkinimo įrenginiu. Meilės intensyvumo prarastį bandoma kompensuoti kūniškumo intensyvumu. Todėl meilėje esama bent dviejų kančių.

Autentiška yra tik ta kančia, kuri nusveria savinaikos galimybę, tapdama kuriančiu pradu kosminio disbalanso tikrovėje. Tai jokiu būdu nereiškia nusigręžimo nuo Kito į save, o tik tai, kad Kitas turi papildyti mane, neįaugdamas į mane kaip vienintelis mano egzistenciją apibrėžiantis kontūras. Pirmoji kančia ir yra ta, kurią laiduoja Kito ilgesys, neišpildomas susiliejimo įvykis, kuris privalo būti absoliutus įvykis, tačiau niekada neįvyksta absoliučiai. Tai amžina kančia, kurioje atsiveria pavydas gyvojo daiktiškumui. Sakoma: „mano moteris“, „mano vyras“, o galiausiai – „aš esu tavo“. Pirmiausia tai yra Kito nusavinimas, kuris kartu yra ir Kito deindividualizavimas. Susiliejimo akimirka „aš – tavo“ liudija ir savęs objektyvizavimą, kurio giluminė tikrovė yra išsivadavimas iš kančios dėl Kito stygiaus. Deja, tapti Kitu absoliučia prasme yra neįmanoma, todėl šia kančia persmelkta meilė kaip savęs įvesdinimas į Kitą yra nihilistinė meilė, nes abi jos aukos išsižada savęs dėl Kito, bet juo netampa, o tik praranda savo individualumą. Taip meilė kaip patyrimo universumas be perstogės gamina savęs pačių išsiilgusius aistringus gaivalus, tačiau sunaikina atskiro individo unikalumą.

Antroji kančia yra kančia dėl savinaikos. Seklios sielos žmogus gali jaustis laimingas, nes jis negali tokios kančios patirti, net ir išgyvendamas intensyviausią savinaikos periodą. Sumišimas, apie kurį kalbėjo Fitzgeraldas, tokį žmogų įtraukia į save, apsvaigina ir įsismelkia taip, kad pats mąstymas ima projektuotis iš vidinio tokio sumišimo rūmo. Tai ir yra tas pakrikimas, kuris tarsi metastazėmis įsirausia į kiekvieną pasąmonės kertę, nepalikdamas vietos jokiam sąmoningumo kvantui anapus sumišimo. Visiškai priešinga yra savinaikos kančia, kurią patirti gali tik žvelgiantis į patį sumišimą iš šalies ir esantis kitapus to sumišimo, tad tik asmuo, pakrikęs ne iš sumišimo, bet dėl sąmoningos refleksijos, kurioje tas sumišimas suvokiamas.

Pirmojo lygio vaizdinių („vaizdinys kaip idealas“ ir „vaizdinys kaip esatis“), kaip ir antrojo lygio vaizdiniuose gimstančių kančių (dėl nesusiliejimo ir savinaikos), atžvilgiu reikia suvokti vieną dalyką. Mąstymo trajektorija gali būti taikli, tačiau ji niekada nesutampa su taikiniu. O toliausiai nuo jo lekia strėlės tų, kurie mano, kad toks sutapimas – galimas. Juo labiau tų, kurie su taikiniu bando sutapti patys. Savinaikos kančia yra netapatumo suvokimo padarinys, graužiantis kiekvieną Vienio su Kitu linkui artėjantį asmenį, kuriame esama to reto unikalumo, niekaip kitaip neatsirandančio kaip tik iš gilaus individualumo.

Intervenciją vienas į kitą darantys meilės subjektai sunaikina juos siejantį branduolį. Tą patį nematomą ir nekintamą branduolį, kurį apskritai sunku – beveik neįmanoma – pasiekti, tačiau būtent jis meilei suteikia stiprų vektorių, kuris nukreiptas ne tik į Kitą, ne tik į save, bet ir į patį tarpasmeninį ryšį, į tą erdvę, kurioje balansuoja tuštumos iš savęs ir pilnumos iš Kito svarstyklės, kur tik aklas mylėjimas gali apsistoti ir palaikyti pusiausvyrą.

Fitzgeraldo vadinamieji negilios sielos žmonės yra pasmerkti neišsipildančio virtimo Kitu kančiai, o tie, kuriuos galėtume pavadinti metafiziniais eukariotais, t. y. metafizinį meilės branduolį turinčiomis būtybėmis, negali pabėgti nuo neišvengiamos savinaikos kančios. Tačiau pamatinis skirtumas yra tas, kad akla meilė ne kaip aklas gaivališkumas, o kaip aklas branduoliškumas (akcentuojant ir meilės branduolį, ir to branduolio steigiamą asmenų brandumą) gali atrasti pusiausvyrą tarp tuštumos ir pilnumos, kartu meilės subjektams esmingai papildant vienam kitą, bet neužpildant iki galo, nes užpildymas iki galo ir reikštų tokios meilės galą. Negana to, net ir nepusiausvirame meilės santykyje savinaikos kančia, galbūt pribaigsianti pačią meilę, gali tapti galingu Archimedo tašku kūrybingam sąlyčiui su pasauliu, su pačia kančia ir net su savimi. Kūrybingam ne tiek kūrybos, kiek autentikos atžvilgiu.

Tačiau antro tipo vaizdinių – kančių dėl nesutapties ir savinaikos – konfliktas gali būti įveiktas tik išlaikant pusiausvyrą tarp abiejų kančių. Aklos meilės branduolys yra metafizinė pusiausvyra, išsauganti individualumo vakuumą, bet taip pat nepaliekanti jo kankinamai tuščio ir todėl ne transformuojanti į tuštumai priešingą pilnumą, o įtarpinanti tarp šių dviejų polių. Vadinasi, norėdamas mylėti taip, kad patiriamos kančios nesunaikintų pačios meilės, privalai būti tikinčiu agnostiku, nes pažinimas, kaip ir netikėjimas, bet kokią meilę užmuša. Jai reikia nepaliaujamo susipažinimo, kuris nenukryptų į kurią nors pusę ir netaptų skaidančiu pažinimu. Šiuo požiūriu meilė yra ekvilibristika.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.