GINTARAS SUNGAILA

Makiažo filosofija

Lietuvoje įprasta, kad visos moterys yra pasipuošusios makiažu – paryškintos blakstienos, antakiai, užslėpti veido nelygumai ir kt. Tai vienas iš mūsų kultūros savaime suprantamų dalykų. Kalbėti apie tai filosofui gali pasirodyti netgi žema – kam liesti tokį weibliche, „bobišką“ dalyką, ar jame iš viso gali būti kokia nors gilesnė prasmė, ar moteris nėra, Friedricho Nietzschės žodžiais tariant, beesmė būtybė? Šio moterų įpročio gelmė atsiskleidžia, kai pažvelgiame į kultūras, draudžiančias moterų makiažą.

 

Ankstyvoji krikščionybė ir islamas apie makiažą

 

Apaštalas Paulius Pirmajame laiške Timotiejui moko: „Trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau, – kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu, – gerais darbais. Moteris tesimoko tyliai, su tikru nuolankumu. Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui, – ji tesilaiko tyliai“ (1 Tim 2, 9–12). Panašias mintis aptinkame ir Pirmajame Petro laiške: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse“ (1 Pt 3, 3–4). Jais sekdami, moteris kukliai atrodyti moko ir Bažnyčios Tėvai – Klemensas Aleksandrietis, šv. Grigalius Nazianzietis, šv. Jonas Auksaburnis ir kt.

Šiuo pagrindu remiantis, Bizantijos imperijoje, o vėliau – Rusijoje buvo įprasta, kad moterys vaikščiojo prisidengusios galvą, su ilgais rūbais, dengiančiais tiek rankas, tiek kojas (rodyti nuogą kūną buvo nepadoru ir vyrams). Tai galėjo turėti didelę įtaką tam, kad Bizantijos kultūros periferijoje atsiradęs islamas radikalizavo šias nuostatas ir pasiekė kraštutinumą – savo kūno slėpimas ir lytinė segregacija tapo ypač svarbiu priesaku moterims, o vyrams taisyklės pasidarė kaip tik lengvesnės (jiems netgi leista turėti kelias žmonas). Puoštis konservatyviose islamo kultūrose moterys gali tik namie, kad patiktų savo vyrui.

Vakarų Europoje moterims vartoti kosmetiką buvo uždrausta iki pat Renesanso (nors tai nereiškė, kad jos šio draudimo visada laikėsi). Makiažas visuomenėje nelabai plito ir dar XVII a. Anglijos įstatymai leido vyrui skirtis su moterimi, jei po vestuvių paaiškėdavo, kad ji naudojo makiažą ir iš tiesų nėra tokia graži, kokia atrodė iki vestuvių. Ilgainiui išvaizdos dailinimas tapo tokia kultūrine norma, kad dabar tik kai kurios protestantų fundamentalistų grupės Vakaruose draudžia makiažą.

Stačiatikybėje draudimas traktuojamas įvairiai. Kaip ir galvos dengimo klausimu, fundamentalistiškai nusiteikusios tikinčiųjų ir dvasininkų grupės reikalauja laikytis senųjų papročių, konservatyvios grupės laiko tai moters pasirinkimo reikalu, o modernistai dažnai tai laiko atgyvena. Todėl, kad ir kaip būtų keista, Vakaruose feministės savo laisvę išreiškia nesipuošdamos ir nevartodamos kosmetikos, o Rytų Europoje jos dažnai demonstruoja nuogą kūną, gausiai puošiasi ir kitaip reiškia savo seksualumą.

 

Makiažas krikščionims: „už“ ir „prieš“

 

Bažnyčios Tėvų argumentus prieš makiažą galima sutraukti į tris pagrindinius: 1) makiažas iškraipo Dievo kūrybą; 2) makiažas yra apgavystė; 3) makiažas yra skirtas suvilioti. Pirmasis argumentas remiasi prielaida, kad kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl yra gražus (žinoma, toli gražu ne visi Tėvai sutinka, kad kai sakoma „paveikslas ir panašumas“, kalbama apie išvaizdą; Bažnyčios Tėvai nesutaria, kur tiksliai reikia ieškoti paveikslo ir panašumo išraiškos). Asmuo, kuris taiso savo išvaizdą, menkina savo prigimtinį orumą taisydamas Dievo darbą.

Antrasis argumentas yra susijęs su pirmuoju. Gausus makiažas, tarsi kaukė, gali neatpažįstamai pakeisti moters išvaizdą ir tada ji atrodys ne tokia, kokia yra iš tikrųjų. Vaidyba, netikrumas – itin aršiai Tėvų peikiami bruožai, kurie neturėtų būti būdingi krikščioniui. Todėl kartu su makiažu buvo draudžiama vaidinti ar net lankytis teatre.

Be to, viena dažniausių priežasčių, kodėl moterys vartoja kosmetikos priemones, yra bandymas patraukti kitos lyties dėmesį. Tai nepriderantis krikščioniui, ypač susituokusiam, elgesys, todėl traktuojamas kaip moraliai blogas. Bet šiandien krikščionys gali priešpriešinti minėtiems argumentams naujus, kylančius iš dabarties situacijos.

Pirma, ne visos šiuolaikinio makiažo priemonės neatpažįstamai keičia moters pavidalą. Makiažas gali būti panaudotas ir tam tikriems moters prigimtiniams bruožams pabrėžti. Tai gali padėti moteriai jaustis gražesnei, jaustis oriai.

Antra, dabartinėje visuomenėje makiažas yra norma, o atrodyti visiškai natūraliai, ypač jei moters veido bruožai nėra išraiškingi, gali būti keblu. Be abejonės, tokia moteris gali atkreipti į save aplinkinių dėmesį, juos trikdyti, makiažas gali būti reikalingas darbe. Būtent tokioms situacijoms Kristus duoda patarimą pasninkaujant „pasitepti aliejumi galvą“ (Mt 6, 17), t. y. jis moko savo klausytojus naudotis senovine kosmetika (alyvuogių aliejus buvo naudojamas vietoj plaukų želė), kad aplinkiniai nesuprastų, jog krikščionys – pasninkauja. Makiažo atsisakymas, priešingai, atkreiptų visų dėmesį į žmogų.

Paskutinis ir ne mažiau svarbus aspektas yra tas, kad makiažo naudojimas šiandien yra nuolankumo išraiška. Jei atkreiptume dėmesį į kontekstą, kuriame apaštalas Paulius įsako moterims nesipuošti, tai suprastume, kad jis liepia tai daryti dėl nuolankumo vyro atžvilgiu. Pirmajame laiške korintiečiams rašoma: „Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas. [...] Vyrui nereikia gaubti galvos, nes jis yra Dievo atvaizdas ir atšvaitas. O moteris yra vyro atšvaitas. Juk ne vyras padarytas iš moters, bet moteris iš vyro, taip pat ne vyras buvo sukurtas moteriai, o moteris vyrui. Todėl moteris privalo turėti ant galvos priklausomybės ženklą dėl angelų“ (1 Kor 11, 3. 7–10). Pasak vieno ortodoksų kunigo, šiandien patenkama į paradoksalią situaciją, kai fundamentalistiškai nusiteikusi moteris ima dėtis galvos dangalą prieš savo vyro valią, nors galvos dengimas yra paklusnumo vyrui ženklas. Taip pat ir makiažo atsisakymas turėtų būti nuolankumo rodymo, o ne visų papiktinimo priemonė.

O kaip kitaip, kaip teigia diakonas Andrejus Kurajevas, galime pavadinti kasdienį moters kėlimąsi anksti ryte ir rutininį puošimąsi, jei ne nuolankumo pratybomis? Ypač jei ji puošiasi ne dėl savęs ar ne dėl troškimo gundyti, o dėl aplinkinių, dėl to, kad atitiktų elementarius etinius reikalavimus. Galų gale, kaip sako kunigas Dmitrijus Smirnovas, kai kurie šiandienos krikščionys perdėm susirūpinę moterų puošimosi problematika, nors konkrečiai moteriai, kuri puošiasi, puošnumas neabejotinai yra mažiausia nuodėmė iš visų nuodėmių, kurias ji padaro, ir toks šios problemos akcentavimas nukreipia nuo krikščionybės esmės. Bet šis dėmesys turi priežastį.

 

Makiažas kaip galia

 

Įsiskaitykime dar kartą į Pauliaus laiškus. Draudimas naudoti makiažą pasirodo greta kitų moters valdžios, moters politinių galių apribojimų: jai draudžiama mokyti bažnyčioje, vadovauti vyrui. Greta draudžiama puoštis. Tai galima traktuoti kaip dar vieną moters valdžios apribojimą.

Romėnai turėjo posakį: Casta ad virum matrona parendo imperat („Žmona, paklusdama vyrui, jį valdo“ – posakį sukūrė žymus sentencijų autorius Publilijus Siras). Romos moterys neturėjo balso teisės, negalėjo eiti politinių pareigų, tačiau darė didelę įtaką visuomeniniam gyvenimui per priklausymą galingosioms šeimoms, per santuokas su statusą turinčiais vyrais. Likdamos teisiškai apribotos, moterys rasdavo būdų įgyvendinti savo politinę valią. Moters grožis, asmenybės charizmatiškumas tapo pagrindiniais politiniais ginklais.

Šią nuostatą iliustruoja, viena vertus, Ukrainos „Femen“ feminisčių pasirinkta taktika, kita vertus, radikalus moters apribojimas islame. „Femen“ radikaliais protestais išreiškia idėją, kad moters seksualumas patriarchalinėje visuomenėje išlieka paskutinis jos galios įrankis. Radikaliausiuose islamo kraštuose, priešingai, politiškai įveiktos moterys taip apribojamos, kad joms visiškai uždraudžiama demonstruoti seksualumą, naudotis paskutiniu didžiuoju savo ginklu.

Apaštalą Paulių būtų nepagrįsta nagrinėti tuo pačiu lygiu kaip ir radikaliųjų musulmonų pažiūras. Nors Paulius reikalauja, kad moteris paklustų vyrui, jis vyrus ir moteris laiko lygiaverčiais: „Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters. Kaip moteris kilusi iš vyro, taip vyras gimsta iš moters, o visi atsiranda iš Dievo“ (1 Kor 11, 11–12). Kitame laiške jis pasako dar griežčiau: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Bažnyčios Tėvų tradicija radikalizuoja šią nuostatą klausimu: „Kodėl gi įstatymas taip apriboja moteriškąją lytį, o vyriškajai lyčiai suteikia laisvę? [...] Vyrai buvo įstatymų leidėjai, todėl ir įstatymas nukreiptas prieš moteris“ (šv. Grigalius Nazianzietis). Sudėtinga lengvai perimti patarimus, kuriuos prieš du tūkstančius metų apaštalas davė Korinto bendruomenei, – be to, kad nežinome daugybės aplinkybių, kuriomis duoti patarimai, taip pat ne visada gebame skirti, kas yra patariama kaip oikonomia, išlyga puolusiam žmogui, o kas atskleidžiama kaip theologia, dieviškas mokymas šventiesiems (kurį ne visada galime priimti ir vykdyti, nes nesame Dievo perkeisti).

Makiažo klausimas atveda prie dviejų fundamentaliųjų mūsų laiko krikščionybės klausimų – moters vaidmens Bažnyčioje ir patriarchalinių bei antiegalitaristinių nuostatų Šventajame Rašte traktuotės. Naujasis Testamentas, kaip ir Bažnyčios Tėvų raštai, yra persmelktas eschatologinės dvasios, Dievo karalystės išgyvenimo dabartyje atsiveriančioje amžinybėje ir jos galutinio įsigalėjimo vilties. Išsivadavimo teologija pabrėžia Biblijos dėmesį vargšams, atstumtiesiems, nusikaltėliams, kyšininkams ir kitiems marginalams, tačiau ankstyvoji krikščionių bendruomenė, kaip ir patristikos laikų Bažnyčia, buvo linkusi patirti kančią dabar, kad gautų amžinąją palaimą vėliau. Vienuoliai savarankiškai prisiimdavo penthos, sielvartą, nes tikėjo Kristaus pažadu: „Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. [...] Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite.“ Ar tokia radikali eschatologinė viltis vis dar aktuali krikščionybei? Net jeigu atsakome į šį klausimą teigiamai, tuometinės politinės konfigūracijos ir jos sąlygomis duotų patarimų aktualumas yra problema, skirianti šiandienos krikščionių bendruomenes.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.