Beveik muilo opera

Kalėdinėje rytų krikščionių ikonografijoje, šalia įprastų vaizdų ir personažų, įsiterpia ir viena netikėta, keista scena: naujagimio numazgojimas. Tą darbą esą atlikusi geroji Salomė, kuri paskui su kitomis moterimis stovėjo po kryžiumi. Viskas čia būtų panašu į krikšto apeigas, jei nežinotum, kad Jonas pakrikštijo Jėzų jau suaugusį barzdotą vyrą. Ir ne kur kitur, o Jordano upėje, abiem įsibridus. Negali žinoti, ar numazgojimo scena paimta iš apokrifinių tekstų, kažin ką simbolizuojanti, ar tik šiaip išmąstyta, kad pasakytų: tas vaikelis kaip visi žemės vaikai. Kryžių kalno koplyčioje per Kalėdas jau kelinti metai vietoj prakartėlės pastatoma didžiulė nauja ikona, kurioje tarp kitų gimimo nakties įvykių pavaizduotas ir šis. Anądien apžiūrėjau, ir buvo labai gražu.

Kalėdos tikrai gali kvepėti muilu, ne vien kepta žąsimi, imbieriniais sausainiais ir krintančiomis žvaigždėmis. Anksčiau erzindavo dvasinių dalykų lyginimas su asmens higienos procedūromis, kvietimai švenčių proga nuvalyti sielas, kvailos paralelės tarp išpažinties ir dušo. Bet, pasirodo, galima ir nepykti dėl to, jeigu antai pats Jėzus, vos gimęs, leidosi guldomas į rėčką ir apiprausiamas švelnių moteriškų rankų. Pirma, negu prasidėjo oficialūs vizitai bei kiti šventiniai renginiai. Mūsų vienuolyno gvardijonas kelis sykius per Piemenėlių mišias yra įkvėptai pasakojęs, kaip vaikystėje Kūčių vakarą, užuot vedęs bažnyčion, tėvas jį vesdavo į pirtį. Dievaži, visai autentiškas religinis aktas.

Tiesa, pirtis manęs nevilioja. Bet kai šiemet per Kalėdas vėl gausiu dovanų kvepiančio muilo, gerai žinosiu, ką tai reiškia. Ištikimybę Įsikūnijimo paslapties scenarijui. Bendrystę su švaručiu Betliejaus vaikeliu. Jo dievišką galią numazgoti mano nuodėmes ir visas pasaulio piktybes. Ir šiaip muilas kelia kuo pagarbiausius, švelniausius jausmus. Visuose kalėjimuose ir lageriuose, be kasdienio duonos davinio, dar gaunamas gabalėlis šiokio tokio muilo. Mama sakydavo, kad pagal muilo suvartojimą sprendžiama apie šalies kultūros lygį. Išsimuilinęs ir užuodęs pažįstamą kvapą, tu gali sugrįžti į laikus, kurių kitais būdais nepasiektum. Muilas „Palanga“ su bangelėmis ant mėlyno popieriuko, jei tik vėl atsirastų jo kvapas, akimirksniu perkeltų į pusrūsius priešais Lenino paminklą. Pusrūsiuos jau seniai kitas gyvenimas, paminklo irgi nėra nė ženklo, bet, išvyniojus mėlyną popieriuką, viskas vėl išnirtų prieš akis lyg iš kompiuterio. Yra ir kunigų seminarijos muilas, „Irish Spring“, švelnus, žalias, jau su atgimimo ir griuvusių sienų įrodymais. Arba labdaringas, kietas ir asketiškas „Ivory“, niekaip nepasitraukiąs Kretingos vienuolyno celių vaiduoklis.

Kalėdos – atminties darbas. Iki tokio laipsnio, kad Betliejus atsiranda tau už kampo, o tu pats rimtai ir oriai imi sukinėtis tarp gražiausios pasaulyje pasakos veikėjų, rasdamas, kuo prisidėti prie bendrų veiksmų ir bendro tikslo – pagarbinti ir pagloboti vaikelį. Ne veltui Kristaus gimimo paveikslus kūrę dailininkai šalia Marijos su kūdikiu statė tai vieną, tai kitą šventąjį, o piemenėliams ir karaliams suteikdavo ano meto istorinių asmenybių arba savo pačių veidus. Senosios kalėdinės įvairių tautų giesmės taip užburdavo pamaldų dalyvius, jog prakartėlės skurdas ir šaltis eidavo tau per kūną, traukdavo ašaras, darydavo tave uoliausiu to vargstančio, šąlančio vaikelio draugu ir gynėju. Ko tik neprinešama jam giesmėse, kad tik būtų šilčiau ir linksmiau gulėti ėdžiose! Kailių užsikloti, duonos, pieno, medaus, net sūrių, ką jau kalbėti apie trijų karalių auksą, smilkalus ir mirą, kurių, rodos, mažiausiai ten pasigesta. Maga nuo savęs pridurti, kad dar labai tiktų per gerąją Salomę perduoti jam ir muiliuką, būtinai vaikišką, su rudnosiukais ir voveraitėmis. Juk tvartas, šiaudai, gyvulių kaimynystė, bus negana tik tą vieną sykį jį rūpestingai nuprausti.

Li, li, li, Bernel, li, li, li gražus, – kviečia supti jį ir niūniuoti Slavočinskio giesmynas. Užklotą, papenėtą, dailiai išpraustą. Jokio kito moralo Kalėdos neturi ir negali turėti. Gražių žodžių ir jausmų perteklius akistatoje su anuo Berneliu. Net jeigu pats būtum skausmuos, tamsoj, bjaurasty, rūsiuos ar pusrūsiuos. Norėtum staugti, užuot giedojęs. Kalėdų gražumas neatperka pasaulio, tik gundo jį džiaugtis ir svajoti. Pasiduoti sielos jaunatvei, nevaržomam nuotykiui, vaikiškumui. Būsimą kunigėlį, kuris spaudžiamas pozuoti ir susireikšminti, girdžiu sakant, kad vienądien kvapai jį sugundysią. Tai – iš Kalėdų. Didžioji misterija ir įstabusis sakramentas, pasak himno. Kada ateis metas atpirkti pasaulį, Jėzus bus kitas. Neprašys dovanų. Nesiskųs sušalęs, nors ir vėl nuogas. Nekalbės nei su žmonėmis, nei su gyvuliais. Be angelų choro aukštybėse. Bet tik todėl, kad sykį yra atėjęs iš anos pasakos, jis galės pakelti viską. Netgi tai, kad pats jau bus panašus į kirminą.