Stačiatikybės sociologija
„Blackwell“ serijos įvade į Ortodoksų Bažnyčių istoriją skyrius apie ortodoksų sociumą pavadintas „Ortodoksija ir sociologija“ (ne „Ortodoksijos sociologija“). Pasak autorių, apie sociologinius tyrimus šioje srityje kalbėti sunku – jie labai skurdūs. Šiai minčiai pritaria ir vienas šios srities lyderių Nikolajus Mitrochinas, pasak jo, „islamo tyrimai [Rusijoje] išplėtoti nepalyginti geriau nei Ortodoksų Bažnyčios“. Šiame straipsnyje daugiausia kalbėsime apie Rusijos Ortodoksų Bažnyčios, kurios dalis yra ir Lietuvos vyskupija, vidaus gyvenimą.
Civilizacinės linijos
Pastarasis tūkstantmetis Ortodoksų Bažnyčios istorijoje buvo nuolatinės konfrontacijos su islamu ir katalikybe metas. Konfrontacija su katalikais prasidėjo nuo kryžiaus žygių, tačiau jau XV a. musulmonai dominavo beveik visuose ortodoksų kraštuose – Bizantijos imperiją užkariavo osmanai, Maskva vilko Aukso ordos jungą. Tik nedidelė dalis Vakarų Rusios ortodoksų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karūnos globoje. Todėl politologas Samuelis Huntingtonas Rytų Europos krikščioniškas civilizacijas (graikų, rumunų, rusų ir kt.), išskyrus buvusias LDK ir Lenkijos valdose (Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija ir kt.), priskiria vienai krikščionių ortodoksų ir islamo civilizacijai, o Vakarų Europos krikščionis – Vakarų krikščionybės civilizacijai (protestantų ir katalikų).
Rusų filosofas Vladimiras Solovjovas knygoje „Rusija ir Visuotinė Bažnyčia“ skiria graikiškąją ir rusiškąją Ortodoksų Bažnyčios dalis. Jo laiku netgi ortodoksų tikėjimas kai kuriuose dokumentuose buvo vadinamas Православная кафолическая греко-российская Церковь (Visuotinė Graikijos ir Rusijos ortodoksų Bažnyčia). Iki pat XIX a. visos Autokefalinės Bažnyčios (Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės), išskyrus Rusijos Ortodoksų Bažnyčią, buvo Osmanų imperijos sudėtyje, joms pirmininkavo Konstantinopolio patriarchas, ir Solovjovas buvo šios organizacijos disociacijos į daugybę mažesnių Bažnyčių (Rumunijos, Serbijos, Čekijos ir Slovakijos ir kt.) liudininkas. Graikiškosios Bažnyčios penkis šimtmečius buvo centralizuotos (su centru Konstantinopolyje), o Rusijos Bažnyčia buvo decentralizuota (nuo Petro I laikų ji net nebeturėjo patriarcho). Graikiškosios Bažnyčios kovojo už išlikimą kitatikių valstybėje, o Rusijos Bažnyčia buvo integruota į Rusijos imperijos valstybinį aparatą ir pati nevengė represijų prieš kitatikius.
Kadangi šiedvi ortodoksų pasaulio dalys menkai bendravo nuo tada, kai Maskva atsiskyrė nuo Konstantinopolio, susiformavo dideli kultūriniai skirtumai (kartais hierarchai surengdavo intervenciją į savo Bažnyčių gyvenimą ir stengdavosi suvienodinti praktikas). Šie skirtumai jaučiami ir dabar – Antiochijos Ortodoksų Bažnyčios Amerikoje vadovas metropolitas Filipas Saliba (1931–2014), skelbęsis kovotoju su fundamentalizmu, draudė kunigams už parapijos ribų nešioti tradicinius dvasininkų rūbus, auginti ilgas barzdas, pats viešumoje rodėsi su kaubojaus apranga, jo dvasininko statusą liudijo tik balta kunigo pakaklinė. Jis davė leidimą švęsti Dieviškąją Liturgiją vakarais, statyti cerkvėse suolus ir netgi buvusiose katalikų bažnyčiose, paverstose į cerkves, palikdavo liturgijai naudojamus vargonus. Rusijoje niekas apie tokius kanoniškai visame pasaulyje pripažįstamus ortodoksus nė girdėte nėra girdėjęs.
Šiandien tiek Huntingtono, tiek Solovjovo nurodytos opozicijos (Vakarų Europa–Rytų Europa; Graikija–Rusija) turi tik sąlyginę vertę, nes ortodoksų tikėjimas paplito Vakaruose, kai kur Artimuosiuose Rytuose netgi sunyko (minėtasis metropolitas Filipas pats buvo išeivis iš Libijos). Be to, daugelis buvusių graikiškųjų Bažnyčių, tokios kaip Serbijos, Bulgarijos, Rumunijos, o kai kuriais atžvilgiais ir Jeruzalės, pradėjo palaikyti daug glaudesnius ryšius su Rusija. Šitaip 15 Autokefalinių Bažnyčių kultūra ne tik pradėjo lietis tarpusavyje, bet ir su Vakarų kultūra. Tačiau tokios klasifikacijos padeda geriau orientuotis Bažnyčių gyvenime.
Rusijos Bažnyčios stratifikacija
2004 m. sociologas ir istorikas Nikolajus Mitrochinas išleido monografiją „Rusijos Ortodoksų Bažnyčia: šiuolaikinė būklė ir aktualiosios problemos“, kur siūlo tam tikras Rusijos Bažnyčios sociumo kategorizacijas. Mitrochinas aštuonerius metus paskyrė plačiam Rusijos Ortodoksų Bažnyčios tyrimui – jis apėmė tiek Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, tiek mažesnes užsienyje esančias Rusijos Ortodoksų Bažnyčios bendruomenes. Nors tyrimas ribotas dėl imties ir metodologinių trūkumų, jis patogus jau vien dėl to, kad Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai priklauso maždaug pusė pasaulio ortodoksų. Tam tikros tendencijos, atskleistos Mitrochino, kaip liudija bent jau populiarioji sąmonė, yra būdingos visai Ortodoksų Bažnyčiai.
Visas Mitrochino siūlomas kategorizacijas galima sutraukti į dvi – pagal artumą liaudies religingumui (kaip priešprieša būtų intelektualus, teologinis religingumas) ir pagal teologines pažiūras. Bet dar tikinčiuosius reikia atskirti pagal jų santykį su bažnytinėmis apeigomis. Rusijos Ortodoksų Bažnyčios tikintieji turi specialų, į kitas kalbas sunkiai išverčiamą terminą, reiškiantį ortodoksą, reguliariai dalyvaujantį bažnytinėse apeigose, besimeldžiantį namuose, priimantį sakramentus ir gilinantį savo teologines žinias. Toks žmogus vadinamas „įbažnytintu“ (воцерковленный). Griežtai kalbant, „neįbažnytintas“ ortodoksas Ortodoksų Bažnyčioje net ir nėra laikomas ortodoksu, tačiau „ortodoksais“ vis tiek vadinami ir „ortodoksai pagal gimimą“ (православные по рождению), kurie nepraktikuoja Bažnyčios mokymo.
Mitrochinas „įbažnytintuosius“ skirsto į tris kategorijas: močiutes (бабушки), tradicinius ortodoksus ir atsivertėlius. Močiutės – tai ypatingas Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinis, religinis ir kultūrinis reiškinys (graikiškosiose Bažnyčiose panašios močiutės vadinamos γιαγιά, tačiau šių reiškinių tapatumas svarstytinas). Sovietinių represijų laikais močiutės buvo pagrindinis laidininkas, saugojęs ortodoksų tradicijas, nekolaboravęs su valdžia, todėl jos tarsi suformavo paralelinę oficialiajai Bažnyčiai religinio gyvenimo terpę, kuri, kartais nukrypdama nuo Bažnyčios mokymo, galėjo virsti ir visai nauja religine tradicija. Pavyzdžiui, kai kuriuose SSRS regionuose, kur nebebuvo kunigų, močiutės pradėjo pačios krikštyti kūdikius, dėvėti kunigiškus liturginius atributus, likusius nuo mirusių kunigų, ir ortodoksų tikėjimą derinti su liaudies papročiais, magizmu ir prietarais.
Didžiojoje dalyje miestų parapijų tokios radikalios deviacijos retos, tačiau močiutės vis tiek išsiskiria. Žlugus SSRS jų gretos pasipildė naujai atsivertusiomis buvusiomis ateistėmis. Močiutės yra labai griežtos, didelę reikšmę teikia išoriniam pamaldumui. Tačiau nederėtų nuvertinti jų teologinio raštingumo – tarp jų yra tokių, kurios atmintinai moka visas pamaldas ir visus liturginius skaitinius, yra susipažinusios su Bažnyčios Tėvų mokymu. Būtent todėl, kaip ištikimiausios Bažnyčios sekėjos sovietmečiu, močiutės atlieka svarbų vaidmenį Bažnyčios gyvenime.
Antroji kategorija – tradiciniai ortodoksai. Tai ortodoksai, kurių šeimos niekada nebuvo išsižadėjusios tikėjimo ir jį aktyviai praktikuodavo (tokių palyginti nemažai yra Lietuvoje, kurią aplenkė tarpukario Sovietų Sąjungos tikinčiųjų persekiojimai). Dažnai tai šeimos, kuriose yra susiklosčiusi tradicija iš kartos į kartą vyrams eiti į kunigystę. Šios grupės atstovams būdingas nuosaikumas – jie paprastai nelinkę nei į deviacinį religingumą, būdingą kai kurioms močiutėms, nei į radikalumą, būdingą atsivertėliams.
Trečioji, žlugus SSRS itin gausi, kategorija – atsivertėliai. Daugybė šiandienos žymių ortodoksų pamokslininkų – diakonas Andrejus Kurajevas, archimandritas Tichonas Ševkunovas, kun. Artemijus Vladimirovas – yra turėję atsivertimo patirtį (nebūtinai atsivertimo iš kitos religijos – tai dažnai buvo krikštyti ar nekrikštyti ateistai). Tarp atsivertėlių yra didžiausi nuomonių skirtumai.
Antroji Mitrochino siūloma kategorizacija – pagal teologines pažiūras. Tikinčiuosius Mitrochinas skirsto į modernistus (liberalus), tradicionalistus (konservatorius) ir fundamentalistus. Modernistus jis kildina iš metropolito Nikodemo Rotovo dvasinio paveldo, fundamentalistus – iš archimandrito Naumo Baiborodino, o konservatorius – iš baltųjų (bolševikų priešininkų pilietiniame kare) palikuonių ir kitų tradicinių ortodoksų šeimų išsaugotos religinės tradicijos.
Metropolitas Nikodemas Rotovas buvo žymus Sankt Peterburgo (Leningrado) vyskupas, aktyviai dalyvavęs ekumeniniame dialoge, stengęsis reformuoti Bažnyčią. Jis vertė Rusijos Ortodoksų Bažnyčios liturgiją į rusų kalbą, stengėsi reguliuoti Bažnyčios ir valstybės santykius Bažnyčios naudai. Iškalbingas faktas, kad metropolitas Nikodemas mirė Vatikane, prie popiežiaus Jono Pauliaus I kojų.
Jo sekėjai, ugdyti Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, skilo į dvi tendencijas, Mitrochinas jas vadina „kairiąja“ ir „dešiniąja“. Kairioji kryptis pabrėžė Bažnyčios europinimo, liturginių reformų būtinybę, būtinybę tęsti 1917–1918 m. Rusijos Ortodoksų Bažnyčios susirinkimo pradėtas reformas, kurias sustabdė sovietmetis. Ryškiausi šios krypties atstovai – Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Chrizostomas ir Baltarusijos egzarchas Filaretas (pastarasis 2009 m. turėjo daug šansų tapti Maskvos patriarchu, tačiau pasišalino iš rinkimų).
Dešiniesiems labiau imponavo ne Nikodemo Bažnyčios liturginio gyvenimo pertvarkų idėjos ir ekumenizmas, o jo požiūris į Bažnyčios ir valstybės santykius. Jiems patiko tai, kad Nikodemas pabrėžė Rusijos Bažnyčios „rusiškumą“, Bažnyčios kelio ypatingumą, dialoge su katalikais atskleidė rusų ortodoksijos subtilumą. Šios krypties sekėjai Rusijos Ortodoksų Bažnyčią supranta kaip nacionalinę, pilietinę Rusijos Bažnyčią. Įtakingiausias šios grupės atstovas – dabartinis Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas.
Šiedvi grupės sudaro modernistų flangą. Iš modernistų teologų vienas žymiausių – kun. Aleksandras Menis. Modernistai nori priartinti Bažnyčią prie šiandienos, tačiau skirtingai supranta, ką būtina keisti. Jie taip pat nesiorientuoja į kokius nors praeities laikus kaip į etaloną, o rašo ateities Bažnyčios istoriją.
Modernizmo priešybė – fundamentalizmas. Fundamentalistams etalonas yra Rusijos Bažnyčios „aukso amžius“ (XV–XVI a.), kai Rusija buvo izoliuota, joje klestėjo patvaldystė. Šio flango šalininkai pasižymi kraštutiniu antiekumenizmu, patriarchalizmu, priešiškumu Vakarams, dažnai jų gretose yra monarchistų. Jie vertina bažnytinių apeigų grožį, ceremonialumą, išorinį pamaldumą – vyrų barzdas, ilgus moterų drabužius ir skareles. Su nedidelėmis išlygomis, vienu svarbiausių šiandienos fundamentalinių pažiūrų teologu gali būti įvardytas prof. Aleksejus Osipovas.
Modernizmas yra susijęs su Sankt Peterburgo dvasine akademija, o fundamentalizmo židinys – Maskvos dvasinė akademija. Mitrochinas fundamentalistines tendencijas sieja su archimandrito Naumo Baiborodino asmenybe. Naumas buvo Maskvos Šv. Sergijaus Radonežiečio lauros vardan Švč. Trejybės (Троице-Сергиева Лавра) vienuolis, baigęs joje esančią dvasinę akademiją. Naumas išgarsėjo kaip dvasios tėvas, buvo pripažintas Bažnyčios kaip turintis senolio charizmą. Peterburgo akademija yra europietiško miesto centre ir joje didžiausią įtaką turi akademikai, o Maskvos akademija yra užmiesčio vienuolyne ir joje didžiausią įtaką turi vienuoliai.
Modernistai stengiasi plėsti misionierišką veiklą, gręžiasi į kitų Autokefalinių Bažnyčių ir heterodoksų patirtį, o fundamentalistai skatina gręžimąsi į Bažnyčios ištakas, kontaktus su heterodoksais ar net kitomis Autokefalinėmis Bažnyčiomis laiko pavojingais, Bažnyčios problemų šaltiniu laiko išorės įtaką. Fundamentalistų idealas – vienuoliška askezė. Metaforiškai galima pasakyti, kad Rusia jiems yra tarsi vienas didelis vienuolynas.
Konservatoriai laikosi tarpinės pozicijos, jie kritiški tiek modernistų, tiek fundamentalistų atžvilgiu. Mitrochinas juos aprašo skurdžiai. Apžvalgininko Eduardo Zibnickio teigimu, konservatorių etalonas – Rusijos sidabro amžius, jie atmeta fundamentalistų bandymą visą tikinčiųjų buitį „subažnytinti“, „kolektyvinio išsigelbėjimo“ idėjas ir modernizacijos radikalumą. Konservatorių buvimas Bažnyčioje išryškina svarbų fundamentalistų bruožą – nors fundamentalistai tvirtina, esą jie nori išsaugoti Bažnyčios tradicijas, iš tikrųjų fundamentalizmas reikalauja ne mažesnės Bažnyčios pertvarkos nei modernizmas. Taigi konservatoriai nenori nei fundamentalistinės, nei modernistinės pertvarkos, o saugo status quo.
Žymiausias šios krypties atstovas – kun. Jonas Krestijankinas. Kaip jau minėjome, šioji kryptis daugiausia susijusi su paveldėta šeimos tradicija. Dalis tikinčiųjų ar net dvasininkų tiesiog nesiangažuoja ir netampa reformistinių sąjūdžių dalimi. Konservatoriams taip pat priskirtini kai kurie buvę fundamentalistai, atsisakę savo radikalių pažiūrų (pvz., archimandritas Tichonas Ševkunovas).
Pagal mano siūlomą redukciją visus tikinčiuosius būtų galima kategorizuoti x ir y ašyse: x ašis būtų jų artumas liaudies religingumui (kraštutinėje kairėje būtų liaudies religingumas, dešinėje – intelektualioji teologija), y – jų teologinės pažiūros (viršuje – fundamentalizmas, apačioje – modernizmas). Kairiajame viršutiniame kampe (liaudies religingumas ir fundamentalizmas) būtų dalis močiučių, kairiajame apatiniame – kai kurie „obnavlencai“ (apie juos dar kalbėsime), dešiniajame viršutiniame – Aleksejaus Osipovo sekėjai, dešiniajame apatiniame – Aleksandro Menio sekėjai ir t. t. Tai, žinoma, didelė redukcija, tačiau ji padeda geriau suprasti Bažnyčios vidaus gyvenimą.
Derėtų turėti omenyje, kad nei fundamentalistai, nei konservatoriai, nei modernistai, išskyrus itin radikalias pakraipas, nėra atskirti nuo Bažnyčios – tai grupės, egzistuojančios Bažnyčios viduje. Be to, kaip ir bet kokia kategorizacija, ši – sąlyginė. Akivaizdu, kad neegzistuoja „idealus fundamentalistas“, kaip neegzistuoja ir „idealus modernistas“, – visi žmonės laikosi tarpinių pažiūrų. Pažįstu liberaliosios teologijos atstovų, kurie laikosi tradicinės ortodoksų išvaizdos – barzdų vyrams, skarelių moterims, abiem lytims – neatvirų rūbų, kas tarsi ir būtų būdinga fundamentalistams.
Nekanoninės grupės
Bažnyčia išmeta už savo ribų tik kraštutinumus, kurie akivaizdžiai prieštarauja Bažnyčios mokymui. Vieni kraštutinumai yra fundamentalizmo atmaina (monarchistiniai, stalinistiniai, apokaliptiniai judėjimai), kiti – liberalizmo (erezija „Gyvoji Bažnyčia“ ir jos variantai). Tačiau dažnas ir reiškinys, kai teologiniu požiūriu savo pažiūromis ekskomunikavę (išpažįstantys formalią ereziją) save asmenys toliau lankosi Bažnyčioje ir priima sakramentus, nes slepia savo pažiūras ir kunigus laiko nesuprantančiais tikrosios tiesos.
Masyviausi yra nekanoniniai (dažnai – eretiniai) fundamentalistų judėjimai. Tai susiję su nepaprastai dideliu vienuolynų autoritetu Ortodoksų Bažnyčioje. Viena vertus, ortodoksai turi ilgą vienuolystės įtakos Bažnyčiai istoriją (žr. straipsnius apie politinį hesichazmą, publikuotus „Šiaurės Atėnuose“, 2015, Nr. 12, 14), kita vertus, sovietmečiu KGB ribojo galimybes tapti vienuoliais, vienuolynai nyko, jų liko mažai, todėl Rusijoje susiformavo ypatingo vienuolių šventumo mitas. Dvasios tėvai (senoliai) Bažnyčioje įgijo galią, prilygstančią vyskupų galiai ar kartais net ją pralenkiančią.
Radikalai kaltina Maskvos patriarchato hierarchus atkritus nuo tikrosios ortodoksijos dėl jų ekumenizmo ar bendradarbiavimo su valdžia. Egzistuoja judėjimai, kovojantys su žvėries ženklu (žvėries ženklas 666 įžvelgiamas prekių brūkšniniuose koduose, Rusijos Federacijos piliečių pasų simbolikoje ar net mokesčių mokėtojų numeryje – ИНН), siekiantys kontroversiškų asmenybių kanonizavimo (Rasputino, Stalino, Ivano IV Rūsčiojo ar Nikolajaus II kanonizacijos statuso pakeitimo – šiuo metu Nikolajus II kanonizuotas kaip kentėtojas, страстотерпец, t. y. kaip miręs krikščioniškai oriai; kai kurios grupės siekia pakeisti jo statusą į мученик, kankinį, yra ir tokių, kurie nori jį paskelbti соискупитель – atpirkėju kartu su Kristumi), neigiantys tradicinę Vakarų mediciną (skatina liaudies mediciną, gydymą malda, šventais aliejais, švęstu vandeniu ir t. t.), platinantys visokius Marijos ir Jėzaus apreiškimus, šventus laiškus ir t. t.
Priešingai elgiasi liberalieji radikalai, iš jų Lietuvoje „Radio Svoboda“ klausytojams geriausiai žinomas Atnaujintosios Ukrainos Autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios pastorius Jakovas Krotovas. „Atsinaujinimo“ (обновленчество) arba „Gyvosios Bažnyčios“ judėjimas prasidėjo po Vasario revoliucijos, kai dalis kunigų atskilo nuo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ir nutarė reformuoti Bažnyčią. Po Spalio revoliucijos jie stojo komunistų pusėn ir ilgą laiką buvo vienintelė legali Sovietų Sąjungoje ortodoksais besiskelbianti religinė organizacija. „Atsinaujinimo“ judėjimas šiandien nėra vienalytis – vieni šalininkai pasisako tik už liturgijos ir kalendoriaus reformas, kiti – už visišką Bažnyčios demokratizaciją ir vedusių vyskupų grąžinimą, treti – už moterų kunigystę. Visiems „atsinaujinimo“ šalininkams būdingas entuziazmas ekumenizmo srityje. Į judėjimus, ne tokius gausius kaip ekumenistų, dažniausiai buriasi marginalūs intelektualai.
Tautybė ir kalba
Huntingtono protestantų ir katalikų civilizacijai priklausantiems ortodoksams būdingas teologinis modernizmas, religinė tolerancija, bandymas įkultūrinti savo tikėjimą naujose, nepriklausomose valstybėse. Visose Vakarų civilizacijos vyskupijose egzistuoja parapijos, besimeldžiančios nacionaline kalba: Estijoje – estiškai, Latvijoje – latviškai, Lietuvoje – lietuviškai, Baltarusijoje – baltarusiškai, Ukrainoje – ukrainietiškai ir t. t. Netradiciniuose kraštuose, tokiuose kaip Didžioji Britanija, yra vyskupijų, kuriose dominuoja vien nacionalinė (šiuo atveju – anglų) kalba (apie stačiatikybę Vakaruose, susiformavusią XIX–XX a., derėtų kalbėti atskirame straipsnyje). Kitur Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje norma yra bažnytinė slavų kalba.
Derėtų išskirti ir „buferines“ zonas, kuriose dalis gyventojų bando integruotis į Vakarų civilizaciją, dalis siekia suartėjimo su Rusija. Tokios zonos – centrinė Baltarusija, centrinė Ukraina, Moldova. Joms būdingas konfliktas tarp norinčiųjų išlikti Rusijos kultūros įtakoje ir norinčiųjų integruotas į Europos kultūrą. Tokioms bendruomenėms būdingos schizmos nacionalistiniu pagrindu, aktyvus katalikų ir protestantų vykdomas prozelitizmas.
Rusiškajame Ortodoksų Bažnyčios areale dominuoja slavų tautybės (rusai, ukrainiečiai, baltarusiai ir kt.). Mažiau yra finougrų (suomių, estų, udmurtų ir kt.), tiurkų (gagaūzų, čiuvašų ir kt.), labai mažai baltų (ortodoksų tikėjimas labiau išplitęs tarp etninių latvių nei lietuvių). Lietuvoje lietuvių ortodoksų sovietmečiu sumažėjo nuo ~8 % iki ~1 %. O Latvijoje ~13 % parapijų dominuoja etniniai latviai.
Graikiškajame areale daugiausia graikų, rumunų, serbų (ir mažesnių buvusios Jugoslavijos tautų atstovų), bulgarų, arabų, Juodosios Afrikos atstovų (Antiochijos ir Jeruzalės patriarchatuose, kurie yra arabiški, daugiausia vyskupų – graikai). Kai kurios Maskvos patriarchato Bažnyčios yra perėjusios Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijon – tai ukrainiečių parapijos Kanadoje, rusų tradicijos egzarchatas Vakarų Europoje (susiformavęs iš baltųjų emigrantų), Estijos Apaštališkoji Bažnyčia ir kt. Šių bendruomenių kultūra taip pat europietiškesnė nei pačios Rusijos bendruomenių.
Kultūriškai dar derėtų skirti gruzinų Bažnyčią ir naująsias Bažnyčias: vakarietiškas (Autokefalinė Ortodoksų Bažnyčia Amerikoje ir autonominės – kituose kraštuose), afrikietiškas (Aleksandrijos patriarchato ekspansija Juodojoje Afrikoje), nedideles, bet jau tradicines bendruomenes Japonijoje ir Kinijoje (Maskvos patriarchato misijos). Gruzijos Bažnyčia Rusijos imperijos laikais buvo integruota į Maskvos patriarchatą ir smarkiai rusifikuota, tačiau išsaugojo unikalią Užkaukazės krikščioniškąją kultūrą, bendrą Armėnijos Apaštališkajai Bažnyčiai (kuri nepriklauso Ortodoksų Bažnyčiai). Kitos minėtos Bažnyčios plėtoja savitą kultūrą.
Bažnytinis žodynėlis
Nuo carinių laikų Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje yra susiformavęs ypatingas sociolektas. Tikintieji turi specialią terminiją, kuri vartojama ir oficialiuose dokumentuose. Kartais vartojama tiek daug pamaldžių žodžių ir posakių, kad pašaliečiui sunku suprasti tikrąją žodžių prasmę (tai yra bendras Rusijos ortodoksų ir islamo bei Bizantijos kultūrų bruožas). Vienas iš senųjų panašios leksikos pavyzdžių – Aleksandrijos patriarcho titulas. Nors jis oficialiai (sic) yra vadinamas vyskupų vyskupu, tryliktuoju apaštalu, popiežiumi, pasaulio teisėju, diptiche yra antras po Konstantinopolio patriarcho ir realios valdžios Bažnyčioje (už savo patriarchato ribų) visiškai neturi.
Šiuolaikinės Rusijos bažnytinio sociolekto pavyzdys – dažnas kalbėjimas apie „palaiminimus“. Jei tikintieji nori ką nors padaryti, o kas nors paprieštarauja, kad „kunigas to nepalaimino“, tai pašalietis gali nesuprasti šio posakio svarbos. Išvertus į įprastą kalbą, tai reiškia itin griežtą draudimą.
Toliau pateikiamas dažniausiai aptinkamų žodžių ir frazių žodynėlis.
Благословение (palaiminimas) – daugiareikšmis žodis, reiškiantis: 1) patį kunigo palaiminimą (kunigo kreipimąsi į Dievą malda, juo liturgijos / pasisveikinimo / atsisveikinimo metu ar atskirai paprašius palaiminimo kunigas prašo Dievą, kad šis suteiktų žmogui tam tikrą malonę / dovaną); 2) leidimą ką nors daryti („prašyti palaiminimo“ = „prašyti leidimo“; leidimą gali lydėti ritualinis palaiminimas); 3) įsakymą („vyskupas palaimino“ = „vyskupas liepė“); 4) kai vartojamas neiginys („на это нет благословения“) – griežtą draudimą (jo sulaužymas – rimta nuodėmė).
Белое / чёрное духовенство (baltieji / juodieji dvasininkai) – baltaisiais vadinami susituokę kunigai; juodaisiais – dvasininkai, pasirinkę vienuolio kelią. Visi vyskupai priklauso juodiesiems dvasininkams. Toks pavadinimas kilo dėl kunigų aprangos – vienuoliams priklauso nešioti tik juodą aprangą, o vedusių kunigų sutanos gali būti įvairių spalvų.
Воцерковление („įbažnytinimas“) – procesas, kurio metu formaliai krikštytas, bet nepraktikuojantis ortodoksas palaipsniui tampa praktikuojantis („įbažnytinimo“ metu lankomasi pamaldose, skaitoma speciali literatūra, konsultuojamasi su dvasininku).
Женская / мужская нечистота (moterų / vyrų nešvarumas) – taip vadinama moters būklė mėnesinių metu, vyro būklė po sėklos išsiliejimo. Moters ar vyro nešvarumo metu, išskyrus specialius atvejus, negalima priimti Komunijos, o kunigas negali celebruoti Mišių.
Искушение (pagunda) – pagunda, išbandymas. Taip gali būti įvardyta ir tai, kas tiesiog trukdo laikytis ortodoksų tikėjimo, elgtis moraliai teisingai, kartais – kas griauna vidinę Bažnyčios santvarką.
Молитвенник (maldininkas) – dvasininkas, nesikišantis į bažnytinę politiką, nesiekiantis karjeros, susitelkęs į savo dvasininko tarnystę.
Неофит (neofitas) – asmuo, neseniai pradėjęs praktikuoti ortodoksų tikėjimą (gali būti krikštytas vaikystėje). Liaudyje gerai žinoma, kad šie asmenys pasižymi perdėtu uolumu, radikalumu.
Послушание – pareiga, tarnystė, kurią būtina atlikti („это не просба, это послушание“ – „tai ne prašymas, o pareiga“).
Прихожанин / захожанин – žodis прихожанин verčiamas kaip „parapijietis“, pažodžiui reiškia žmogų, kuris ateina į bažnyčią. Liaudiškas žodis захожанин reiškia žmogų, kuris tik užeina į bažnyčią. Taigi, pirmuoju žodžiu vadinami parapijos bendruomenės nariai, o antruoju – asmenys, kurie tik užsuka į bažnyčią pastatyti žvakių ar užsakyti kokių apeigų (paprastai jie užsako tik krikštus, vestuves ir laidotuves). Tokie „svečiai“ parapijos dokumentuose gali būti įtraukti į oficialius parapijiečių sąrašus.
Старец – specialias dvasines dovanas (charizmas) turintis dvasinis mokytojas, dažniausiai – senas vienuolis.
Спаси, Господи (išgelbėk, Viešpatie) – liaudyje paplitusi populiarioji žodžio спасибо etimologija teigia, esą šis žodis reiškia спаси, Бог. Kad pabrėžtų pirminę žodžio reikšmę, vietoj спасибо ortodoksai sako спаси, Господи. Įdomus ir sentikių aiškinimas – jie nevartoja спасибо, nes yra įsitikinę, kad šis žodis kilęs nuo спаси бай (бай – pagonių dievo vardas).
„С праздником!“ („Su švente!“) – šis pasveikinimas pašaliečiui gali atrodyti keistas, tačiau bažnyčioje įprasta sveikinti vienam kitą ne tik per didžiąsias šventes, bet ir per įvairias vietines (pvz., Vilniaus kankinių), taip pat – sekmadieniais. Kartais tikintieji sveikina vienas kitą švenčių išvakarėse, nes liturginiu požiūriu diena prasideda vakare.
