Šizofreniškumas: tekstas kaip skylėtas paviršius

http://www.halyava.ru/ilya/a_sadist.htm, 2005

Čia tikriausiai reikėtų estetiškai kalbėti apie marginalumo poetiką. Tačiau tebūnie šis tekstas savotiška šventė, nedarbas, nuoroda. Švęsti [vok. begehen – apeiti] – apeigomis apeiti kasdienybę, patirti (kalbinį) įvykį, užpildytą, nuosavą laiką. Laikas, kuris „ką nors“ – pvz., kad „jis staiga paseno“ ar „jau nebe vaikas“ – pasako, yra įvykio, šventės laikas, jo nerodo rodyklės, jis yra kitas laikas.

Pasak Hanso-Georgo Gadamerio, šventės laiko struktūra priartina prie meno šventiškumo / (mandagaus) kitoniškumo. Kad kūrinys taptų menu, jo manymu, būtinas supratimas. Šis įmanomas tik suteikiant vienam ar kitam reiškiniui prasmę. Bet kuris prasmės suteikimas susijęs su „vaikščiojimu“, su paviršiumi. Pasak Gadamerio, reikia prieiti artyn ir įeiti vidun, vėl išeiti ir apeiti aplinkui, išvaikščioti jį po žingsnelį ir išgauti tai, ką kūrinys žada: kitą laiką, užsibuvimą jame. Būtent toks paviršiaus kūrimas būdingas „klasikiniam“ menui. T. y. menui, kuriam svarbiausia turėti prasmę.

Jei sutiksime su fenomenologų skelbiamu taktiliniu ir kinestetiniu nuolatiniu pasaulio apsireiškimu, kai pažinimas gimsta liečiantis įvairiems paviršiams, tai būtent tokia „apeiga“, „apvaikščiojimas“ ir kuria paviršių, kognityvų žemėlapį. Pasak Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari, žemėlapis yra visiškai orientuotas į eksperimentavimą su realumu. Žemėlapis nereprodukuoja uždaros savyje pasąmonės; jis konstruoja pasąmonę. Žemėlapis yra atviras ir sujungiamas visose savo dimensijose; jis yra atskiriamas, apgręžiamas, pasiduodantis nuolatinei modifikacijai. Jis gali būti suplėšomas, apverčiamas, adaptuojamas bet kuriam montažui, perdirbamas grupės ar socialinės formacijos. Jis gali būti nupieštas ant sienos, suvoktas kaip meno kūrinys, sukonstruotas kaip politinė akcija arba kaip meditacija. Būtent pasitelkę žemėlapį ir suvokiame gadameriškąją meno sampratą. Toks žemėlapio paviršius yra kietas, neįsileidžiantis giliau poodžio. Prasmė kuriama jam raukšlėjantis, švysčiojant reikšmėms, tai kartais pavadinama meno ekstaze, o paviršiaus lygumo efektai – dvasios nušvitimu. Tai ir yra meno šventė, papuošta fejerverkais, blizgantis, pasak Friedricho Nietzschės, prasmingas kūrinio laikas. Paviršius yra riba tarp daikto ir sakinio. (Paviršiaus efektais, pvz., žongliravo Henrikas Radauskas, subtiliai išlaikydamas ir paskirstydamas rašymo įtampas, gelminio, tačiau tampraus, įforminto kalbos saugumo reikalaujančius falologizmus, neprakiurdydamas liaunos teksto membranos.)

Tačiau nieko nėra trapesnio už paviršių. Prasmė kaip efektas, visuomet buvojantis paviršiuje, nurodo į kvazi-priežastį, kuri pati būna bekūnė (Deleuze). Užtenka pajusti kalbos geismą, kad paviršius įtrūktų. Kalbėti – valgyti. Čiupnoti, gromuliuoti. Antonino Artaud atrajojimas garsais tik pavadintas modernia poezija įgauna antrinę, Kritiko suteiktą odą, paviršių, prasmę, tik todėl mes galime kalbėti apie Artaud poeziją. Tokio tipo modernumas, jei čia neįsikiša Kritikas, eliminuoja prasmės kaip nuolatinio ir vienintelio Prižiūrėtojo statusą. Paviršius prakiūra, tampa tinkleliu. Tai šizofreniškas nebe-paviršius. Šizofrenikui paviršiaus daugiau nebėra. Vadinasi, nebėra ribos tarp daiktų ir sakinių – būtent todėl, kad kūnai daugiau nebeturi paviršiaus. Tokiu pačiu principu skylėjasi ir pats tekstas, t. y. praranda prasmę, jos gabalai įsukami į gelminį, virškinantį pasaulio ir „aš“ vienybės sūkurį. Šizofreniškas kūnas / tekstas nebeturi odos / žanro. Roland’o Barthes’o detektyviškas, geidžiantis skaitymas juntant teksto malonumą tampa nebeįmanomas arba įmanomas tik vikriai šokinėjant ant savotiškų prasmės-paviršiaus lyčių, saugantis pragarmės, vikrusis skaitymas. Mėgavimasis tekstu, plyšių susidarymas beskaitant tėra vikriojo, geidžiančio skaitymo poodis, kai nesileidžiama į vientisą teksto kūno masę, kurioje neįmanoma atskirti teksto organų ir priskirti jiems tam tikrų funkcijų. Būtent poodyje įmanoma apžiūrinėti smulkiausius prasmės folikulų mazgelius, tyrinėti jos augimo dirvožemį. Būtent šie plotai, lopiniai ir yra literatūros teorijos džiaugsmas. Tačiau geismingam vadinamam skaitymui, kurio praktikomis užsiiminėja dauguma knygų rijikų, ji tokia pat marginali kaip ir folikulų tyrinėjimai besiskutančiam barzdą. Nebent beskaitant koks tekstas ima ir supūliuoja, tampa nebepatrauklus, nekelia apetito. Taip kartais gimsta literatūrologai – paviršiaus gydymo meistrai, plastiniai prasmės chirurgai.

Tikriausiai jau seniai kirba klausimas, ką bendro tai, ką aš čia tauškiu, turi su tais trimis tekstukais pradžioje. Pabandysiu nupiešti dar vieną žemėlapį.

Pasak Deleuze’o, gelmių istorija prasideda nuo paties baisiausio: nuo žiaurumo teatro. Būtent tokį teatrą ir aprašė Melanie Klein. Pasak jos, žindantis kūdikis yra scena, aktorius ir drama. Oralumas, burna ir krūtis – pradinės bedugnės gilumos. Viskas prasideda prarajoje. Krūtis ir visas motinos kūnas ne tik suskyla į gerą ir blogą objektus, bet ir agresyviai tuštėja, skiriasi į dalis, pabyra gabalėliais ir yra valgomais kąsneliais. Motina kartu yra ir geras objektas, ir blogas. Kūdikiškumas, pasak Klein, yra paranojinė-šizoidinė būsena. Gabalėliai ir dalelės visuomet yra žeidžiantys, jie „ištuština“ motinos kūną taip pat kaip ir kūdikio. Tai ekskrementai. Pasak Klein, anališkumas tėra oralumo tąsa, gelmės bedugnė. Žindančio kūdikio šizofreniškas kentėjimas. Kūdikis stipriai, kietai suvystomas, pats tampa gniužulu, vientisa mase kietame kiaute, kuriai palikta tik rotovaja otverstjica. Sakiniai, kuriuos išsviedžia ši otverstjica, ir yra tie gabalai, kuriuos valgo saldaininė motina. Ką padaro su šia baimės situacija humoras? Jis sujungia paviršiumi šį paradoksą – suskilusį priešingomis kryptimis judesį. Humoras vengia gelmės ir aukštumos; jis sukuria tarpą, paviršių, raukšlę tarp jų. Ta vieta niekada nėra užimama, tai tuščia vieta. Būtent čia telkiasi idealusis įvykis. O toks įvykis visuomet regeneruoja prasmes. Anekdotas įglobiamas supratimo odon, išvaikštomas, (at)pažįstamas, tampa kūriniu.

Antruoju atveju išvaikštomas pats mergaitės veidas. (Kiek toks gabalėliais sudriskęs veidas yra Kito veidas?) Čia tarsi egzekucijos aikštėje skaitant išskrodžiama, pasimėgaujant susmulkinama reprezentacinė kūno dalis. Grindys ir siena minimos tik todėl, kad yra paliestos mergaitės kraujo ir kąsnelių, t. y. joms suteikta forma. Mergaitė, neturinti (teks-te) likusio kūno (kalbama tik apie gabalėlius, priklausančius veidui), t. y. kūno, kuris būtų išskirtas tarp minimų grindų ir sienos, skaitant randama tarsi įgijusi naują kalbėjimo dovaną. Tarsi daugybė Klein minimų (pavojų keliančių) penių-kąsnelių, sūkuriuojančių virškinančioje / virškinamoje gelmės, vidaus tyrėje, būtų išsviesti trūkumo pažymėton išorėn vienu sakiniu: „Nu ni ch** sebe čichnula!“ (T. y. „nu ničego sebe ch**“.) Čiaudulys nėra įprasta kūnui artikuliacija. Jis visuomet suteikia malonumą, būna netikėtas, nepaklūsta etiketui, užgožia kalbėjimą. Tai įvykis. Spazminė, stipriausia Artaud kalbėsenos, kūno be organų patirtis. Tačiau, nusičiaudėjus, įvykus neišvengiamam, kūnas įgauna sakinį, organą, tampa saugus ir nebekenčiantis suskilimo. Būtent dėl šio sakinio (o ir pirmieji tėra išvirkščio paviršiaus apvaikščiojimas) apsireiškia jau minėtasis humoras, padedantis suprasti vaikščiojimus, atrasti pasakojimo prasmę (pvz., pasitenkinti sakiniu-keiksmu kaip platoniškuoju šešėliu ar pan., nelygu patirtys). Taip tekstas (kaip Klein minimas kūdikis) gabalėlių apeigomis, grėsmingiausiu, bet čiaudulio suformuotu gabalu – falo-sakiniu suteikia saugumą šizoidiniam kūnui be organų, kūnui-gelmei.

Trečiasis atvejis – viršgarsinė mažutukė paukštukė, dainuojanti dideliais, regai aštriai sprangiais garsais, tekančiais tąsia eilute, pretenduotų į tarpinį būvį, kai neįmanoma apčiuopti prasmės / paviršiaus, bet ir nėra virškinančio, triukšmingo vidaus pragarmė. Tai tarsi nuolatinis įvykis, kurio atžvilgiu nėra susiformavusi prasmė. Reliatyvumas, turintis sakinio struktūrą; neišsiveržusi, todėl įkyri lava. Nuolatinė žindančio šizokūdikio lopšinė, kai garsai susminga į jį, jais jis tuštinasi ir kalba.

Visi trys atvejai tarsi ir numato juoką kaip supratimo išraišką. Tai, kiek mes sugebame (nebūtinai privalome) juoktis perskaitę panašaus pobūdžio tekstus, tarsi indikatorius parodo mūsų dialogiškumą. Atvirumą kitokiam tekstui, teksto vėrimąsi mums. Pasak Slavojaus Žižeko, ne orus stovėjimas nuošalėje parodo pagarbą kitam, o sugebėjimas kaip reikiant apsimėtyti įžeidimais, priimti tai kaip normą, nesusipykti. Taigi, dialogas tarsi tampa menu, o juokas ir žiaurumo teatras – savotiškomis dialogo poetikos rūšimis.

Šis pasakojimas apie skylėtą teksto paviršių, kaip ir bet kuris kitas, galiausiai baigiasi Edipo istorija. Užlotojama, skrupulingai užtempiama teksto oda suteikia prasmingą fališką saugumą pilnam gabaliukų, sūkuriuojančiam, susižeidusiam, neturinčiam paviršiaus-iškyšulio motiniškam kalbos kūnui.