Apie kelis šių metų vertimus
Helen Fielding. Bridžita Džouns. Pamišusi dėl meilės. Romanas. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. V.: Alma littera, 2014. 423 p.
Į rankas trečiąją „Bridžitos“ dalį ėmiau su susidomėjimu, paskui jis kažkaip išvėso. Radijo laida „Kultūra ir religija“ sužadino smalsumą: kaipgi ten su tuo feminizmu? Apie jį radijo pokalbyje buvo užsiminta, bet neaiškiai. Skaitant išaiškėjo, kad knyga apie ne itin ambicingos moters gyvenimą. Bet ir ne apie mano, deja. Gal ir yra atpažįstamų ženklų (sunkumai auginant vaikus, žalingi įpročiai, internetinių santykių troškimas), bet su tuo nesitapatini. Akcentuojamas moters poreikis būti laimingai, lytinio gyvenimo svarba, kone antgamtiškas patiklumas self-help surogatams. Įdomu tai, kad kritiškumas suvokiamas kaip laimės „trukdys“, t. y. ugdoma naivi, indiferentiška vartotoja, sugebanti įsiteigti positive thinking. Negali paneigti, kad neindoktrinuoja; gal gyvenimas ir tėra nuolatinis zombėjimas. Pagrindinė veikėja, kaip ir ankstesnėse trilogijos dalyse, gyvena vartotojiškame pasaulyje, kuriam nėra prasmės priešintis. Tačiau toks gyvenimas taip pat likviduoja ir bet kokią egzistencinę prasmę. Vienintelė išgyvenimui reikalinga pastanga – kad „sektųsi“ – t. y. pagal klišinius scenarijus būtų statomi filmai, kas nors padėtų rūpintis vaikais ir palaikytų estrogenų pusiausvyrą. Nežinau, ar reikėtų mąstyti apie moters (tos, statistinės) amžiaus vidurio krizę veidrodiniuose popkultūros atspindžiuose (jų labai daug ir jie neįdomūs). Po viso to lieka nebent vilties, kad bestseleris, jeigu tik kada mirtinai reikėtų prasigyventi, padaromas iš buities, banalybių, vulgarybių ir kitų pačių gėdingiausių gyvenimo aspektų.
Марина Цветаева. Письма в Wilno = Marina Cvetajeva. Laiškai į Vilnių. Iš rusų k. vertė Ramutė Skučaitė; redagavo ir komentarus vertė Nijolė Kvaraciejūtė. V.: Gimtasis žodis, 2014. 254 p.
Turbūt daugeliui žinoma, kad Vilniuje, Polocko g. 45, ligi karo gyveno Natalja Hajdukewicz. Namo pastogėje ne taip jau seniai ir buvo rasti Marinos Cvetajevos laiškai, adresuoti jai. Laiškai išleisti, įvadą parašė lenkų rašytojas Władysławas Zawistowskis, Hajdukiewicz anūkas. Jos laiškai Cvetajevai, deja, neišliko. Ši epistolika pribloškia nuo pat pradžių – Cvetajeva rašė taip, lyg būtų įsimylėjusi. Tik, baisiai nemalonu, vėliau ima išnaudoti savo adresatę – prašinėti pinigų. Tačiau sinergija akivaizdi: „Ir dar – kaip seniai aš nieko nemylėjau, niekuo nesidžiaugiau, nieko – nieko – nelaukiau! O, man visai vis tiek ką – vyriškį, moterį, vaiką, senį – kad tik mylėčiau! Pati mylėčiau“ (p. 172–173). „O gb., Nataša, aš niekados netroškau, kad mane mylėtų (kai šitai prasidėdavo, tai man kliudydavo, mane – saistydavo, negerai, kai myli abu, geriau – aš (todėl, kad aš – geriau (myliu)). Aš tenorėjau vieno: – m y l ė t i, ir tai, regis, man sekėsi, nes mylėjau nuo gimimo. (Dabar pertrauka – ilga, dešimties metų, rodos, neįskaitant mano paskutinės žiauriausios meilės: Savojos šuniui Podsemui (čekiškai „podsem“ – ateik čia, taip aš vadinu visus Čekijos šunis). Ir, nušvitimas: abipusę meilę aš patyriau tik su šunimi.)“ (p. 180–181) Nepaisant ironiškos savianalizės, stebina organiškas pasitikėjimas savimi, savo talentu, išsilavinimu. Daug buitinių smulkmenų, apie tai, kas „suėda“ kūrybą. Rašymas Cvetajevai neatsiejamas nuo savirefleksijos, saviterapijos: „Man ne rašymui, o sielai, nors rašymas – irgi toji pati – siela“ (p. 150); „Aš atsišaukiu tik į aš. Ir niekada neatsiliepiu į patį iškiliausią ir gundantį jo pakaitalą“ (p. 151). Skaitant lydėjo nuoširdus sielvartas ir gal truputį – empatija; buvo labai gaila visų Cvetajevos vaikų. Bent jau būtų ramiai sau gyvenusi Paryžiuje, kad ir su nepritekliais.
Malala Yousafzai su Christina Lamb. Aš esu Malala: mergina, kuri kovojo už teisę į mokslą ir buvo pašauta Talibano. Iš anglų k. vertė Gabrielė Virbickienė. V.: Alma littera, 2014. 327 p.
„Malala“ yra visai kita knyga. Parašyta su paauglišku optimizmu (padedant žurnalistei, tačiau vaikiška kalbėsena išlaikyta); skaitys ne vien Malalos adoruotojai, bet ir kritiškai apmąstantieji Nobelio premijos kontroversijas. Iš pasakotojos pristatomų šeimos bruožų matyti, kad feministinis Malalos proveržis susijęs su netipinio tėvo figūra – islamo kultūroje jis rado jėgų vienas pats kovoti su patriarchalizmu. Labai džiaugėsi jai gimus – kas kone neįmanoma, nes pirmagimis toje šalyje privaląs būti sūnus. Daug (man nežinomo) pasakojama apie puštūnų kultūrą, pristatomas šioks toks įvadas į islamą, populiariai paaiškintos musulmonų buities ir savivokos ypatybės. Nors pati situacija dramatiška ir jaudina (pasikėsinimas į paauglės gyvybę dėl švietimo), iš knygos tikėjausi kažko kito; prieš skaitydama visai pamiršau, kad tai nepilnametės pasaulis su Coelho ir Disneyaus filmukais.
Herman Koch. Vakarienė. Romanas. Iš olandų k. vertė Aušra Gudavičiūtė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2015. 304 p.
Prarijau. Knyga iš esmės apie tai, kaip Europos senbuviai reaguoja į tolerancijos idėjas. Taip subtiliai pasityčiota iš visokių veganų ir politinio korektiškumo entuziastų, kad įspūdis po prarijimo buvo beveik toks pats kaip po Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimo“ skaitymo. Galbūt geriausias grožinės literatūros vertimas, kurį šiais metais skaičiau – organiškai perteiktas slengas, atsaini veikėjų kalbėsena. Labai gera struktūra, intriga, efektas. Neįmanoma neteisinti pagrindinio veikėjo. Nėra jokios prasmės rekomenduoti romaną LGBTQ aktyvistams, nes jie nesugebės jo perskaityti, neapsidžiaugę homofobijos epizodais ir nepatyrę nuo jų netikro katarsio. Vėliau, vis grįžtant prie knygos ir ją apmąstant, ateina mintis, kad aktyvistų atgrubnagiškumas („Svarbeuse kaška dariti“) ir yra smurtas: daug baisesnis už tą, prieš kurį kovojama, nes prisidengiama kokiais nors neva kilniais tikslais. Tai uždaras ratas – smurtas prieš smurtą.
Aldous Huxley. Neregys Gazoje. Romanas. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. V.: Kitos knygos, 2015. 459 p.
Sunkiai skaitomas romanas, primenantis Joyce’o „Ulisą“. Džoisiškas tuo, kad nesujungtas kokio nors vientiso pasaulėvaizdžio: kartais tai gan pabiri dialogai, perteikiantys tarpukario laiko įspūdį. Tas laikas itin efemeriškas, verčiantis abejoti viskuo, ypač „laiko patikrintomis“ humanistinėmis idėjomis. Visai kitame žemyne, Meksikoje, atsidūrusio pagrindinio veikėjo niekšybę transformuoja stojiškas ten dirbančio daktaro požiūris. Puikus pasažas apie maldas: „Kai prašoma ypatingo palankumo, vadovavimo ir atleidimo – man tai visada atrodė kaip egoistinis polinkis, perdėtas rūpinimasis savo komiška, išpūsta asmenybėle. Melsdamasis įprastiniu būdu tiesiog trini save į save. Kitaip sakant, sugrįžti prie savo vėmalų. O juk mums reikia rasti būdą, kaip pranokti savo vėmalus“ (p. 409). Neatrodo, kad europiečiai laiku perskaitė Huxley.
Simone Weil. Sunkis ir malonė. Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015. 186 p.
Kasdien sklaidydama feisbuką, netrunki savo akimis įsitikinti, kad egzistuoja du žmonių tipai: sergančių savo reikšmingumu ir juo nesergančių. Negali sakyti, kad pastarųjų nedaug – jų tiesiog nematyti. Vis dėlto šiurpas krečia suvokiant, kad „Sunkis ir malonė“ buvo parašyta holokausto akivaizdoje (autorė nuo jo nenukentėjo, tačiau kęsdama sunkias buitines sąlygas mirė nuo tuberkuliozės). Pritrenkė ir tai, kad anksčiau nieko nežinojau apie tokią intelektualią mistikę (pirmiausia apie ją išgirdau „Mažosios studijos“ radijo laidose, paskui išėjo knyga). Pavyzdžiui, šv. Teresėlė iš Lizjė, dėl kurios raštų mūsų padangėje vis tebekrykštauja naivūs dvasinio gyvenimo pirmūnai, tėra skirta vaikams. Jeigu turėčiau galias, kurių niekada neturėsiu, Simone Weil paskelbčiau nauja Bažnyčios mokytoja. Nustebino daugelis minčių, pvz.: „Mūsų epochos klaidos kyla iš krikščionybės be antgamčio. To priežastis yra laicizmas, ir pirmiausia – humanizmas. Religija kaip paguodos šaltinis užkerta kelią į tikrąjį tikėjimą: šia prasme ateizmas – tai apvalymas. Aš turiu būti ateiste ta savo dalimi, kuri sukurta ne Dievui. Iš tų žmonių, kurių antgamtinė dalis nepabudusi, teisūs yra ateistai, o tikintieji klysta“ (p. 117). Panašiai kalbama ir apie komuniją, kuri gali visiškai nieko neduoti ordinariam katalikui ir duoti labai daug ribiniam tikinčiajam. Apie tariamą geradarystę, kuri neįmanoma, nes niekas (išskyrus patį Dievą) nėra geras (vėl antausis obskurantiškajam aktyvizmui). Įdomu, kad apmąstoma pasakos apie Snieguolę detalė (sekdama ją dukrai, irgi apmąsčiau tą patį epizodą – motina beatodairiškai trokšta labai gražios dukters, tačiau jai gimus miršta). Giliausieji mūsų troškimai neretai neturi jokios prasmės, yra pražūtingi.
Ironiška, kad, reguliariai beskaitant šią knygą 74-ajame autobuse, prie manęs vis lįsdavo girtuokliai – pabendrauti, atlikti viso gyvenimo išpažinties. Kadangi man jau kaip reikiant įgrisę tokie išmaldos kaulijimo būdai, sakydavau, kad nesuprantu rusiškai. Net nesijaučiau dėl to amorali. Weil dievoieškos kontekste mano pragaras veikiausiai būtų tai, kad šie žmonės (nuo kurių mane nedaug kas skiria) su savo biografijomis yra tapę visiškai neįdomūs, nesvarbūs; jų patirtys ne tik negraudina, bet ir atrodo groteskiškai. Ir tai, anot Weil, jiems yra malonė.
