Šventosios Dvasios beieškant. Katalikai ir reformatai

Tęsinys. Pradžia Nr. 18

 

Antroji kelionė: „įprasti“ katalikai

 

Po audringų pojūčių ir atradimų charizmininkų pamaldose nutariau keliauti pas „įprastus“ katalikus, kad turėčiau bendresnį jų praktikos vaizdą. Katalikų Kristaus Kūno šventės dieną, po pamaldų savo cerkvėje, patraukiau į Vilniaus arkikatedrą. Ji buvo sausakimša. Visų Mišių metu vieni žmonės ateidavo, kiti – išeidavo.

Kontrastas buvo akivaizdus. Skambėjo renesanso polifonija, lydima vargonų. Jokios monotonijos, jokių gitarų. Žmonės nejudėjo – stovėjo vietoje, tik reikiamu metu priklaupdavo arba atsisėsdavo. Daugelis negiedojo ir maldose dalyvavo tik mintimis. Vietoj audringos charizmininkų pamaldų nuotaikos tvyrojo ramybė.

Arkivyskupas Gintaras Grušas pasakė ilgą intelektualų pamokslą su gyvenimiškais pavyzdžiais. Jo balsas buvo ramus, „kunigiškas“, kaip sakoma šnekamojoje kalboje. Vienas liturgijos dalis kunigai tiesiog skaitė, kitas – atliko rečitatyvu.

Mano dėmesį patraukė atgailos malda, visų sakoma pradžioje: „Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais (mušamasi į krūtinę – G. S.). Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas. Todėl prašau Švenčiausiąją Mergelę Mariją, visus angelus ir šventuosius, ir jus, broliai seserys, melsti už mane Viešpatį Dievą.“ Taip pat prieš Komuniją sakoma malda: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį ir mano siela pasveiks.“ Tai buvo priešinga vienam iš mano išankstinių įsitikinimų, kad kitose konfesijose (ne stačiatikių) atgaila nėra tokia svarbi.

Pojūčių požiūriu man pasirodė svarbi kelių skausmo patirtis klūpant. Katalikybė turi stačiatikybėje neegzistuojančią institucinę savęs žalojimo praktiką („kūno marinimą“, Ignacas Lojola kalba apie saviplaką tikra rykšte), kurios išraiška man pasirodė klūpėjimo paprotys (tokios maldos pozicijos taip pat nėra Ortodoksų Bažnyčios Tipikone, Lietuvoje ir Rusijoje ji yra perimta iš katalikų). Kita vertus, skiriasi nuodėmės apibūdinimo leksika (katalikų Mišiose nuodėmė siejama su kalte, o ortodoksų Mišiose žodis „kaltė“ nėra minimas nė karto).

Savęs žalojimo religiniais tikslais reiškinį yra nagrinėjęs australų psichologas Brockas Bastianas. Mokslininkas į tyrimą pakviestiems vaikinams ir merginoms pasakė, kad bus tiriamas psichologinis ir fizinis jautrumas. Vienai grupei jis liepė parašyti esė apie atsiminimą, kai jie atstūmė žmogų (šitaip buvo tikimasi, kad jie pasijus kalti, susigės ar išgyvens susijusius jausmus). Antroji grupė turėjo parašyti esė apie bet kokį prisiminimą.

Parašę esė, dalyviai merkė rankas į vandenį. Vieniems teko itin šaltas vanduo, kitiems – maloniai šiltas. Bastianas nustatė, kad tie, kurie rašė gėdingą esė ir merkė rankas į itin šaltą vandenį, demonstravo tendenciją ten ilgiau laikyti rankas, nors tai buvo nemalonu (jie tarsi simboliškai save baudė), o po tokios praktikos jautė ryškų palengvėjimą, kaltės jausmo sumažėjimą. Psichologas padarė išvadą, kad skausmo išgyvenimas po kaltės išgyvenimo mažina kaltę, nes žmogus tai patiria kaip teisingumą.

Tai priešinga strategija nei matyta charizmininkų pamaldose. „Įprastose“ Mišiose tyliai mušamasi į krūtinę, išgyvenama kaltė ir skausmas (nors ir trumpas, simbolinis), vyksta simbolinis savęs paniekinimas prieš Eucharistiją, o charizmininkų pamaldose iškeliama Dievo malonė, stengiamasi išgyventi džiaugsmą. Tiesa, Josephas Ratzingeris teigia, kad tradicinis katalikų pamaldumas yra susijęs su baroko lengvumu ir galima įtarti, kad kai kur Vakaruose katalikiškos Mišios turi daugiau lojoliško riteriškumo, o Lietuvoje tamsumo prideda dalyvių pasyvumas.

Po pamaldų prasidėjo Corpus Christi procesija su vėliavomis. Išėjau į gatvę. Procesijai bežygiuojant toliau, greta jos sutikau liturginiais rūbais apsivilkusį seminaristą. Paklausiau, ar turėtų laiko pasikalbėti. Jis sutiko, nuėjo į arkikatedrą persirengti ir netrukus grįžo. Prapliupus lietui nuskubėjome į kavinę.

Seminaristo klausiau, ką jam reiškia šv. Mišios, o kadangi Mišiose jis akcentavo Eucharistijos reikšmę, ėmėme kalbėtis apie Eucharistiją. Eucharistiją jis suvokė kaip susijungimą su Dievu, pats jį išgyvena kaip panašėjimą į Kristų – panašėjimą į žmogiškąją Kristaus prigimtį. Tai žmoguje reiškiasi kaip jo įgyjamos dorybės.

Jam užsiminus, kad žmogaus tobulinimo procese veikia visa Švč. Trejybė, paklausiau, koks Šv. Dvasios vaidmuo. Pasak seminaristo, dorybės yra Šv. Dvasios dovanos. Jis nekalbėjo apie kokią nors tiesioginę Dvasios patirtį, o visą Dvasios ir Dievo patirtį apibūdino labai intelektualiai.

Viena vertus, intelektualumas priminė ortodoksų teologinę mintį, kita vertus, Kristaus žmogiškumo pabrėžimas – ryškus skirtumas. Ortodoksų dvasingumas neturi Kristaus žmogystės kontempliavimo tradicijos, panašėjimas ten suprantamas ne kaip panašėjimas į Kristų žmogų (šventėjimas), o kaip dievėjimas – panašėjimas į Dievą, tapimas dievu (iš mažosios raidės). Kitokia nuodėmės samprata, kitokia panašėjimo samprata ir pati šventė Corpus Christi (ortodoksai neturi adoracijos tradicijos) bylojo apie kitokią Eucharistijos ir Šventosios Dvasios teologiją ir išgyvenimą.

 

Trečioji kelionė: evangelikai reformatai (kalvinistai)

 

Birželio 19 d. kartu su kun. dr. Sergijumi Neifachu dalyvavome „Kultūros naktyje“, kur pristatinėjome stačiatikybę. Prieš mūsų pristatymą pasisakė liuteronai su vyskupu Mindaugu Sabučiu priešakyje. Jo geranoriškumas ir ekumeniškumas įkvėpė norą apsilankyti protestantų pamaldose. Pirmiausia keliavau pas evangelikus reformatus.

Be asmeninio smalsulio, reformatai man yra aktualūs ir ortodoksų istorijos požiūriu. XVI a. Vilniaus dvasinėje akademijoje dėstė būsimasis Aleksandrijos, o vėliau ir Konstantinopolio patriarchas Kirilas Loukaris, norėjęs sujungti ortodoksų ir reformatų bendruomenes. Jis sudarė strateginį abiejų grupių aljansą kovai su Bresto unija ir parašė veikalą „Confessio“, kuriame bandė suderinti ortodoksų ir kalvinistų tikėjimus (1672 m. šis mokymas buvo pasmerktas Jeruzalės sinode). Šiaip ar taip, reformatai padarė įtaką šiuolaikinės Ortodoksų Bažnyčios tapatybei ir bent kurį laiką bendruomenės buvo suartėjusios.

Taigi, atėjus sekmadieniui, po pamaldų savojoje cerkvėje, tekinas pasileidau į reformatų maldos namus, kad spėčiau į 11 valandos pamaldas. Uždusęs įžengiau į bažnyčią ir iš įpročio persižegnojau. Buvau girdėjęs, kad reformatai nesižegnoja, tačiau nežinojau, ar tai tiesa. Vėliau pamačiau, kad po manęs įėjusieji nesižegnojo, nesižegnojo niekas ir per pamaldas.

Turėjau dar kokią minutę ar dvi pasidairyti, kur atsidūriau. Aplinka, žinoma, labai įdomi – Karolio Podčašinskio klasicizmas, jokių kupolų, plokščios lubos. Viešpaties stalas (altorius) atskirtas nuo susirinkusiųjų tvorele. Už akių užkliuvo asketiškas vitražas virš jo. Jame pavaizduotas balandis, po juo – vaivorykštė ir vandenys. Vėliau, kalbantis su dvasininku, mano nuostaba pasirodė esanti pagrįsta – reformatų tradicija draudžia bažnyčią puošti atvaizdais („Mokomasi iš Dievo Žodžio, ne iš paveikslų“, – sakė kunigas).

Man besidairant už nugaros suskambo vargonai, atsidarė durys ir, stumiamas parapijiečio, neįgaliojo vežimėliu įriedėjo Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas Tomas Šernas. Juodu iškilmingai nuėjo į priekį. Susirinkusiųjų buvo nedaug. Nutilus vargonams kunigas pasveikino susirinkusiuosius ir pasakė, kad pamaldos vyksta „vardan Dievo (ryški pauzė – G. S.) – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

Ant kairėje salės pusėje pakabintos lentelės buvo surašyti giesmių numeriai, per pamaldas juos vis garsiai paskelbdavo kunigas. Netrukus viena parapijietė man atsiuntė į rankas giesmyną. Atsivertęs nustebau, nes tai buvo bendras evangelikų (liuteronų ir reformatų) giesmynas. Po pamaldų paklausęs sužinojau, kad tai tarpukario giesmynas, o tada dar būta bandymų suvienyti šias konfesijas. Dabar planuojama išleisti atskirą reformatų giesmyną.

Giedojo visi susirinkusieji. Giesmes lydėjo vargonų gaudesys, jos buvo labai „lietuviškos“, persmelktos mūsų liaudies dainoms būdingos melancholijos. Tai bemat sugriovė mano stereotipus apie energingus protestantus, matytus amerikiečių filmuose, – giesmių asketiškumu reformatai aplenkė visas mano gyvenime matytas katalikų parapijas, ką ir kalbėti apie charizmininkus.

Tarp giesmių kunigas sakydavo pamokymus, maldas. Tai savotiškai priminė paskaitą, ypač turint omenyje, kad reformatų kunigas vilki talarą, juodą akademinį rūbą su balta juosta (panašius rūbus per ceremonijas ir šiandien vilki Vilniaus universiteto profesoriai). Kunigas buvo priešais susirinkusiuosius, tačiau neįžengė į altoriaus erdvę (nors skelbime prie bažnyčios įėjimo rašoma, kad sekmadieniais būna „Viešpaties vakarienė“, t. y. Eucharistija, pamaldos buvo be Eucharistijos). Kunigas buvo apačioje, susirinkusiųjų lygyje, priešais presbiteriją, kalbėjo ramiu, vienodu balsu.

Labiausiai nustebino trys dalykai: pirma – anksčiau minėta atgailos malda, kurią visi kalbėjo, antra – tai, kad kunigas paskelbė, jog tądien Bažnyčia mini Reformacijos pradžią, Jano Huso ir reformato Jokūbo Šerno atminimą. Trečia – giedotos mirusiųjų minėjimo maldos (tai ne maldos už mirusiuosius, o gyviesiems skirtos mirusiųjų prisiminimo maldos). Turbūt dažnas, nesusidūręs su protestantais, mano, kad jų Bažnyčios neturi nei mirusiųjų minėjimo, nei bažnytinio kalendoriaus.

Apeigos man pasirodė labai intelektualios. Prieš skaitydamas Bibliją kunigas nurodydavo, iš kurio perskyrimo (būtent taip skyrius vadino kunigas) skaitys, skaitomas Biblijos tekstas buvo išverstas labai preciziškai, skaitinius lydėjo kruopšti egzegezė, daugiausiai paremta istoriniais interpretacijos būdais. Per pamokslą kunigas aiškino žuvų valksmo stebuklo prasmę ir pabrėžė atgailos svarbą krikščionių gyvenime. Tam tikra prasme jaučiausi kaip Biblijos studijų grupėje.

Pamaldų pabaigoje kunigas iškėlė rankas ir palaimino susirinkusiuosius. Paskui, skambant vargonams, parapijietis jį privežė prie bažnyčios durų. Kunigas kiekvienam išeinančiajam spaudė ranką ir linkėjo ramybės.

Pasilikęs pabendrauti su T. Šernu nenorėjau sakyti, kad atėjau lydimas religijotyrinio intereso, tačiau, pasirodo, jis baigęs tą pačią įstaigą, kurioje mokausi, – Religijos studijų ir tyrimų centrą. Todėl bemat išklausinėjo, kokiu tikslu užduodu vieną ar kitą klausimą, ir pokalbyje nevengė religijotyrininkų žargono (sacrum, profanum ir pan.). Į vieną mano klausimų atsakė: „Jei klausi dėl savęs, atsakyčiau, kaip manau asmeniškai, o jei rašysi kokį darbą, tai yra daugybė teologinių knygų.“ Žinoma, man buvo įdomu užduoti klausimus ir dėl asmeninio intereso, ir dėl to, kad planavau viską aprašyti, bet norėjau aprašyti gyvą tikėjimą, o ne ką byloja knygos.

T. Šernas teigė, kad reformatų prieiga prie Dievo Žodžio yra labiau intelektuali. Tai patvirtino, ką per apeigas patyriau pats, – atrodė, kad liturgiškumas, kultas reformatams rūpi menkai arba visai nerūpi, o viskas sutelkta į Dievo Žodžio studijas. Bažnyčią T. Šernas apibūdino kaip bendruomenę, kuri mokosi iš Kristaus ir Juo seka. Kaip Šventosios Dvasios veikimo savo gyvenime pavyzdį T. Šernas išskyrė Šventosios Dvasios pagalbą skaitančiajam Dievo Žodį – supratimo malonę.

Įdomu, kad, būdami tokia konservatyvi ir intelektuali bendruomenė, Lietuvos evangelikai reformatai palaiko ryšius ir su tokiomis užsienio reformatų bendruomenėmis, kurioms vadovauja moterys kunigės ir kurios laimina vienalyčių asmenų sąjungas (nors patys lietuviai to nepraktikuoja). Matyt, tai taip pat yra tam tikra asketiškai racionalaus mąstymo pasekmė.

B. d.