JULIUS SASNAUSKAS

Tūkstantis ir dvi naktys

Keliaudama į Šiluvos atlaidus, viena maldininkų kompanija aną šeštadienį pasikvietė ir Vilniuje gyvenančią irakiečių šeimą. Na, ir kaip? – klausiu dalyvio. Sako, kad nieko, viskas gerai. Svečiams patikę. Tiesa, išvažiuojant jie savu papratimu vėlavo į autobusą, bet visi supratingai, krikščioniškai laukė ir nesibarė. Paskui užtat Švenčiausioji Mergelė, nenužengianti nuo akmens Šiluvoje, išgirdo tikrą arabišką maldą. Siurprizas, juk turbūt pirmąsyk šioje vietoje. Bet jau turėjo būti pasiruošusi ir ji. Tarp kitų atlaidams parengtų aktualių intencijų aiškiai kas nors turėjo pridurti ir pabėgėlių reikalus.

Apsiverstų ar neapsiverstų savo suvalkietiškame grabe reiklioji Žemaitė dėl tokios šio rudens kelionės į Šiluvą? O gal tik šūktelėtų iš nuostabos, kaip ir tąsyk, kai išvydo dar nematytą lietuwiszką gazietą? Man pačiam šiuo klausimu labai padeda iš vaikystės miglų išplaukusi „Tūkstantis ir viena naktis“. Tebėra prieš akis spalvingas tos knygos viršelis. Vėliau visai netyčia buvo lemta aptikti, kad garsus grafikas jį nusikopijavo nuo vokiško karo metų žurnalo. Bet tai nė kiek netrukdė arabiškiems kerams skleistis. Žodis kalifas, kuris dabar kelia šiurpias asociacijas, įgytas iš anų pasakų. Turbanai, minaretai, migdolinės akys, mėnulio pjautuvas – viskas seniausiai pažįstama. Rodos, net kardamono kvapas, aplenkdamas tikrovę, nuo tada ėmė kutenti šnerves. Ir baugi išvada, kad tame kalifų ir vizirių pasaulyje gyvenama, mylima, mirštama ne visai normaliai. Kas būtų galėjęs anuo metu išpranašauti tokį stebuklą, jog „Tūkstantis ir viena naktis“ eis kartu į Šiluvą, lenksis mūsų Mergelei, neš jai dovanų dar vieną savo pasaką.

Kada popiežius Pranciškus anądien paprašė visas katalikų parapijas ir vienuolynus atidaryti savo duris pabėgėliams, bent vienai jų šeimai, buvo labai panašu į ištrauką iš pasakų knygos. Jis ir pats puikiai žino, jog tai graži svajonė. Vyskupai, taisydami padėtį, leidosi postringauti apie programas, bažnytinę specifiką, Caritas sistemą, visa tai, kas kartojama metų metais ir neturi nieko bendra su pašaukimu skaityti vadinamuosius laiko ženklus. Šimtatūkstantinės bėglių minios, užplūdusios Europą, prabyla apokaliptine kalba, nuo kurios Bažnyčia neišsisuks savo socialinio mokymo punktais ir įprasta labdara. Jeigu europiečiams pavyks atlaikyti šį išbandymą ir jeigu krikščionys bus veiksmingai prisidėję prie to, matysime visiškai naują ir stulbinamą solidarumo ir gailestingumo paveikslą, pranokstantį saugias, apskaičiuotas schemas ir nugrotas sacharinines melodijas iš ciklo aš buvau alkanas, ir jūs mane pavalgydinote. Popiežius, lyg pasakų senelis traukiantis Bažnyčią į kitą, kone fantastinę, tikrovę, vėl atgaivina tą pirmykštį neįmanomybės, nerealumo, nenormalumo pojūtį, kuris lydėjo Kristaus prisikėlimą ir nuo kurio viskas kitados užsisuko.

Aišku, kad kalifų ir vizirių palikuonys ilgainiui keliaus su mumis ne tik į Šilinių atlaidus. Dabar jau nesunku įsivaizduoti pabėgėlių stovyklą, įrengtą Kryžių kalno vienuolyne ar kurioje nors merdinčioje kunigų seminarijoje. Spėju, kad tokia invazija pasitarnautų mūsų katalikybei labiau nei visokie populistiniai maršai. Bažnyčia aiškiai neatlaiko dvikovos su šio pasaulio galybėmis ir gindamasi ima šaukti esanti normali, šiuolaikiška, tokia kaip visi. Per masinę vienuolijų fiestą Bernardinų sode šią vasarą tai buvo skelbiama atviru tekstu. Tik kažin ar patiems pašauktiesiems ir jų misijos adresatams nebūtų naudingiau gauti patvirtinimą, kad Dievo karalystė sumūryta iš kitų plytų ir kad būtent čia yra jos jėga bei patrauklumas, išlikimo garantija.

Ne per seniausiai sveikinome Arabų pavasarį, nenutuokdami, kad jis atneš prie Europos durų tokį neramų, nenuspėjamą, galbūt lemtingą rudenį. Palyginimų daug. Net jeigu nenori jungtis į bendrą chorą, tapatintis su vienu ar kitu balsu, vis tiek neišeina negalvoti, kad istorijos Viešpats, ne tik Vokietijos kanclerė ar, neduokdie, rusų imperializmas, sumanė kažin ką iš esmės perkeisti mūsų žemėje. O jeigu lokaliai, katalikiškai, tai, galimas daiktas, įgriso dangui iki gyvo kaulo mūsų tuščiažodžiavimas ir šventumo pozos. Paskelbėte Gailestingumo metus, pretendavote į žemės druską ir pasaulio šviesą – štai ir turėkite dabar auksinę progą. Ne tik jiems, svetimiems, bet pirmiausia sau.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.